MARINUOTOS STINTOS

Pas mane žuvies dienos :)

Šiai žuvelei laikas pakeisti pavadinimą. Į "auksinė", vietoj stinta. Visom prasmėm.

Perkant stintas sutikau kaimynę. Prisiminėm visai nesenus laikus, kai stintos kainavo po tris litus už kilogramą. Kai pabrangino iki 6,50 Lt, visi šaukė, jog tai jau svieto pabaiga...

Šiandien stintos Klaipėdos turguje po 15 Lt/kg. Na, gerai, paprastą dieną 13 Lt/kg. Palangos stintos šventės metu - 20 Lt/kg. Nieks nebešaukia, nes, matyt, užtraukė žadą.

Ir ką gi, vis vien perkam, nors kartą per sezoną. Dėl agurkų kvapo. Dėl skonio. Dėl sentimentų... Vaikystėj su tėvu esu žvejojusi stintas ant Kuršmarių ledo. Ir ne kartą. Jau šitie prisiminimai niekad neišdils. Prigaudydavom maišus, skaičiuodavom šimtais "štukelių"...

Nežinau, ar atveža stintų į kitus miestus. Manau, kad taip. Kartais matau, kaip atvažiavusieji šviežią žuvį perka kilogramais. Stintas ir mes veždavom lauktuvių...

Seniau, pirkdavom, kepdavom, vėl pirkdavom, kepdavom ir kai atsibosdavo keptos, marinuodavom. 

Skanesnės marinuotos žuvies, turbūt, nėra... Kitokių patiekalų su stintomis nelabai ir žinau.

O mano marinuojamos stintos receptas paprastas ir nesudėtingas. Dažniausiai proporcijos liaudiškos, "iš akies", pagal skonį.

Taigi, stintas išvalau, padruskinu ir neilgam palieku šaltai.

Volioju miltuose ir iškepu. Kai atsivalgom keptų...

... likusioms ruošiu marinatą, kuriam reikia (maždaug 1 kg žuvelių):

1 l vandens

keletą laurų lapų
šiek tiek pipirų grūdeliais
žiupsnio garstyčių grūdelių
3 šaukštų cukraus
šaukštelio druskos
apie 50 ml acto (9%)

dviejų morkų

dviejų svogūnų 

Vandenį užvirinu, suberiu pipirų bei garstyčių grūdelius, laurų lapus (kartais dar gardinu petražolėmis ar gvazdikėliais) ir pavirinu. Įberiu druskos ir cukraus. Po keletos minučių, suberiu riekelėmis pjaustytas morkas, pusžiedžiais supjaustytus svogūnus ir pavirinu, kol daržovės suminkštėja, bet išlieka tvirtos. Pabaigoje įpilu acto (darau "macniai", nes žuvis viską sugeria, todėl nebijokite viršyti nurodyto kiekio. Ragaukite!). 

Marinatą vos ataušinu ir dar karštą užpilu ant keptų stintų.

Palaikau bent per naktį (geriausia iki 24 val.). Ryte neiškenčiu ir valgau, valgau, valgau... :)

ŠKOTIŠKI BLYNAI

Juk artėja Užgavėnės...

Žurnalo "Mano namai" receptų serijos knygelėje "Blynai ir vafliai" (2008 m.) patariama:

Jei į blynų tešlą įpilsite rūgpienio, kefyro arba pasukų ir pridėsite šiek tiek valgomosios sodos, iškepsite minkštus ir purius blynus. Į 500 ml tešlos beriamas vienas arbatinis šaukštelis sodos. 

Tešlą, į kurią įdėta sodos, reikia iškepti iškart: iš pastovėjusios blynai nebus purūs. Jei kepsite daug blynų, ar kepdami norėsite padaryti pertrauką, vietoj šaukštelio sodos, reiktų berti tik puse šaukštelio ir pridėti šaukštelį kepimo miltelių.

Į blynų tešlą įpylus rūgusio pieno produktų, blynai bus ne tik purūs, bet ir malonaus skonio. Tokie nesigaus įpylus šviežio pieno. Jei turite tik saldaus pieno, į jį įmaišykite citrinų sulčių - iškepsite puikius blynus.

Kepdama storus škotiškus blynus, taip ir padariau. Kaip rekomendavo receptas, kepdama nepyliau daug aliejaus. Blynų eksperto nuomone - blynai kitokie, nei įprasti, bet skanūs. Putlūs, savo tekstūra primenantys bandeles. Iš duoto kiekio išeina apie 12 - 15 storų blynų.

Tešlai:

250 ml miltų;

2 šaukštų cukraus;

1 šaukštelio kepimo miltelių;

0,25 šaukštelio valgomosios sodos;

šaukštelio citrinos sulčių;

250 ml pieno;

1 kiaušinio;

2 šaukštų aliejaus;

aliejaus kepimui.

Citrinų sultis sumaišykite su kambario temperatūros pienu ir palikite penkioms minutėms pastovėti. 

Kitame dubenyje gerai sumaišykite miltus, kepimo miltelius ir sodą. Į viduryje padarytą įdubą įmuškite išplaktą kiaušinį, aliejų ir pieną. Išmaišykite.

Keptuvę apšlakstykite aliejumi, įkaitinkite vidutinėje temperatūroje ir iškepkite blynus.

KEPTAS STARKIS...

... svogūnų - porų patale.

Smagu, kai Klaipėdos turguje pavyksta "pagauti" žuvį, kuri ką tik spurdėjo. Ir dar tokią puikią, kaip starkis ar ešerys. Šios giminaitės - vienos skaniausių žuvų, turinčių baltą, sultingą mėsą.

Apskritai, man skaniausia žuvis, kepta orkaitėje. Šį kart pasiūlysiu labai gardų būdą, su svogūnais, porais bei šlakeliu apelsinų aromato.

Reikia:

apie 1 kg dydžio starkio;

dviejų apelsinų;

keturių - penkių svogūnų;

vieno stambaus poro šviesiosios dalies;

prieskonių žuviai (aš naudojau džiovintų čiobrelių, raudonėlio, šalavijų, petražolių, česnakų, druskos, pipirų mišinį;

200 ml grietinėlės;

šaukšto miltų;

gabalėlio sviesto;

keletos bulvių;

druskos ir pipirų pagal skonį;

aliejaus skardai.

Žuviai nuskusti žvynus, išvalyti ir švariai nuplauti. Įtrinti prieskoninėmis žolėmis, druska ir vieno apelsino nutarkuota žievele. Palikti porai valandėlių šaltai.

Nuluptus svogūnus ir porą supjaustyti žiedais, suberti į keptuvėje įkaitintą sviestą ir pakepinti, kol suminkštės. Užtarkuoti antrojo apelsino žievelės. Įberti miltų ir, šiek tiek pakepinus, supilti dviejų apelsinų sultis, o kiek vėliau ir grietinėlę. Patroškinti, kol šiek tiek sutirštės, padruskinti, pagardinti pipirais.

Pamarinuotą žuvį patalpinti aliejumi pašlakstyton skardon. Ant viršaus sukrėsti svogūnų - porų - grietinėlės padažą. Šalia priglausti įpjautas ar smulkiau supjaustytas ir padruskintas bulves, kurias dar truputėlį apšlakstyti aliejumi.

Kepti 200 laipsnių kaitros orkaitėje apie pusvalandį ar kiek ilgiau, kol iškeps ir lengvai apskrus bulvės...

SPIRGYNĖ IR LIESAS KASTINYS

Kadaise jau pasakojau, kaip pasigaminti kastinį su kanapyne. Pas mus namie tai vienas didžiausių skanėstų žiemą. 

Nors kastinys nėra labai sudėtingai pagaminamas, tačiau daug kam nepavyksta. Lengviausia išsukti, taip vadinamą, šventinį (riebesnį) kastinį, kuris sukamas iš geros ir tikros kaimiškos grietinės su trupučiu kaimiško sviesto ir prieskonių. Sunkiau išsukti liesą ar kasdieninį kastinį, kai dalis grietinės keičiama rūgusiu pienu ar kefyru ir beveik nededama sviesto. Sunkiausia su šiuolaikiniais parduotuviniais pieno produktais. Būna, kad šaukštu reikia darbuotis net keletą valandų.

Bet kuriuo atveju, kastiniui geriau rinktis didesnio riebumo, jei parduotuvinę ar kaimišką grietinę ir "tikresnį" sviestą.

O ar žinojot, kad kastinys Žemaitijoje buvo gaminamas dar pagonybės laikais?

Dabar apie tai, kaip pasigaminti liesą kastinį (pagal J. Uginčienės knygelę "Žemaičių valgiai" (1977 m.)). Į tokį aš dar kartais įmaišau pertrintos varškės.

Reikia:

2 šaukštelių gero sviesto;

100 g geros grietinės;

1,5 stiklinės rūgusio pieno ar kefyro;

prieskonių pagal skonį: kmynų ar pipirų, česnako ar svogūnų laiškų;

pakelio varškės (nebūtina);

druskos.

Į grietinę sudėti minkštą sviestą (visi produktai turėtų būti vienodos temperatūros) ir dubeny sukti mediniu šaukštu. Palaipsniui, po šaukštą vis įpilti rūgusio pieno ar kefyro ir vėl sukti. Susidarius "kruopelytėms", sukti, įstačius į kitą indą su verdančiu vandeniu. Pradėjus tirštėti, bet atsiskiriant pasukoms, taip pat reikia pašildyti, kad viskas apsijungtų į bendrą visumą. Turime gauti vienalytę, purią, kreminę masę. Labai svarbu neperšildyti ir neperplakti. Taip kartoti, kol bus supiltas visas rūgpienis ar kefyras. Pradėjus masei tirštėti, įmaišyti norimų prieskonių. Pas mus dedama kmynų ir daug trinto česnako. Padruskinti. Kaip žinia, kastinys turėtų būti į sūriąją pusę. Svarbu nepersistengti, nes kol masė minkšta, atrodo, kad druskos vis trūksta, o kai sustingsta - pasirodo per sūru.

Jei norisi varškės, ją, pertrynus, galima įmaišyti pabaigoje.

Žemaičiai kastiniui gardinti dar vartoja mėtas, aguonas, česnako sultis, dažo kiaušinių tryniais, morkų ar burokėlių sultimis. Valgo ne vien su karštomis virtomis bulvėmis, bet ir su kiaušiniais, pyragu, duona, košėmis.

Kanapynė - jau seniai nebe stebuklas, nors stebuklingai skani. Kanapių sėklelių galima nusipirkti ir turguje, ir prieskonių ar aliejaus parduotuvėse. Paskrudintos ir sutrintos su druska - nuostabiausias gardumynas prie virtų bulvių. Toj pačioj knygelėj apie žemaitiškus valgius rašoma, kad tai valgis ypač būdingas žemaičiams ir labai mėgstamas senosios kartos.

Be skrudintų kanapių, panašiam patiekalui žemaičiai naudodavo ir linų sėmenis. Tai spirgynė, su spirgais neturinti nieko bendra :)

Taip kaip ir kanapių sėklas, norimą kiekį linų sėmenų...

... reikia paskrudinti (bet nesudeginti) sausoje keptuvėje (labai spraigosi). Dar šiltas sugrūsti (galima pasinaudoti kavamale), kad pasidarytų vientisa masė. Pridėti pipirų, smulkiai sukapoto svogūno ir druskos pagal skonį. Gerai išmaišyti. Valgoma karštas virtas bulves mirkant į gautą masę. 

Rašoma, kad Žemaitijoje spirgynė yra skanėstas...

LANGUOTA PRIJUOSTĖ - PRIESKONIAI IR PRIESKONINĖS ŽOLĖS

Atėjo laikas ir man rištis Languotą prijuostę. Perimu ją iš Karolinos, kuri bandė išgauti iš mūsų pasižadėjimų sau ar planų ateičiai sąrašus (tik gaila, kad tema nebuvo aktyvi), ir tikiuosi, kad skaudžiai plakantys atšiaurūs vasario vėjai, jos niekur nenupūs :)

Paskutines dvi žiemos savaites pakalbėkim apie prieskonius ir prieskonines žoles, kitaip tariant, apie tai, kas mūsų patiekalus padaro išskirtiniais, kvapnesniais, skanesniais, ypatingesniais ir t.t.

Kviečiu pasidalinti savo patirtimi, skoniu, nuomone, pojūčiais, atradimais ir t.t.

Papasakokite,

Kiek turite prieskonių, ar daug jų naudojate gaminant maistą?

O kokių, egzotiškų, pirktinių, atvežtinių, savo darže užaugintų...?

Kur ir kaip juos laikote, vienoduose indeliuose, stikliniuose, popieriniuose, metaliniuose ar parduotuvinėj pakuotėj...? Parodykit, patarkit, pasidalinkit, mums reikia idėjų!

Gal turite savos gamybos mišinių? Kokių? Naudojate pirktinius? O kokius? Maišote patys iš atskirų sudėtinių dalių? Kokių? Užsiauginate? Kokius? Džiovinate, maišote? O ką ir kaip? Turite universalų derinį, jūsų skoniui tobuliausią, o gal specifinį? Iš vis nieko nenaudojate? Kodėl? Papasakokite, juk įdomu!

Nenaudokime firmų pavadinimų (perku anokios ar kitokios firmos), čia ne vieta reklamai, be to, gyvename skirtinguose pasaulio kampeliuose. Pavardinkim prieskonių rūšis, mišinių pavadinimus, sudėtines dalis, paskirtį ir pan.

Papasakokite, su kuriais maisto pagardais niekaip nesusidraugaujate, kokių prieskonių nemėgstate, nekenčiate ir stengiatės vengti?

O be kurių negalėtumėt ar negalite gyventi? Ko jūsų virtuvėje niekada netrūksta?

Koks jūsų naujausias atradimas?

Pasakokite viską, kas būtų įdomu. Kokiems patiekalams, kokius mišinius ar atskirus prieskonius naudojate, kokius neįprastus maisto - prieskonių derinius žinote, atradote, jums labai patinka ir t.t. Pasakojimai su nuotraukomis visada įdomesni.

Nebūtina atsakyti į visus mano pateiktus klausimus, aprašykite, tai, kad jums atrodo įdomiausia, o gal būtų įdomu kitiems. Galima ir trumpai, galima plačiau, nesvarbu.

Ir dar. Savo įrašus papildykim receptu. Patiekalo, kuriame jūsų mėgstamiausi prieskoniai ar vienas prieskonis atsiskleidžia labiausiai. Tokio, kuriame tam tikras prieskonis ar prieskoniai suteikia unikalų skonį. Arba tokio, kur netikėtai, įdomiai dera maistas su prieskoniais. Egzotiškų, saldžių, vegetariškų, mėsiškų ar kitokių. Bet kokių.

Viską, ką sužinosiu, norėčiau apibendrinti kovo pirmąją. Tad, elektroninių laiškų su nuorodomis ar prisegtais pasakojimais su receptais ir iliustracijomis lauksiu iki vasario 27 d., sekmadienio, adresu ausra@fluke.lt (pasilieku dienelę apibendrinimui).

Šioks toks įvykis - kovo pirmąją "tarp vėjo gūsių" sueis pirmieji metai. Nelabai mėgstu susireikšminimus, tačiau tai dar ir kalendorinio pavasario pradžia. Todėl, manau, tai puiki proga mažai šventei. Tuo pačiu, tegul tai bus "Languotos prijuostės" paįvairinimas - savo temą apibendrinsiu su mažom, bet jaukiom dovanėlėm, kurias skirsiu vienam, o gal ir dviems, mano nuomone, įdomiausiems, skaniausiems, gražiausiems, originaliausiems ar kitokiems -ausiems įrašams. Apie dovanėles, vėliau, po lietuviškų švenčių :) O rašyti kviečiu pradėti jau dabar, mėnuo trumpesnis!

Rašykite visi, ir tie, kurie turi savo tinklaraščius, ir tie, kurie neturi, bet vien tik skaito, ir tie, kuriems įdomu...

Labai lauksiu... :)

Paveikslėlis iš interneto.

PISTACIJŲ ŠIRDELĖS

Anot, V. Šekspyro,

Dviejų širdžių ištikima draugystė

Jokių nepaiso kliūčių kelyje.

Juk meilė - dar ne meilė, jeigu ją

Sutriuškina klasta ir išdavystė.

Tiktoji meilė - tai žvaigždė skaisti,

Kuri nė mirksniui nepaliauja degti

Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį,

Kai laivą svaido viesulai pikti.

Jei tau meluoja posmai šių eilių, - 

Nebėr pasauly meilės! Aš tyliu...

Kuo daugiau meilės, tuo labiau gyventi norisi...

Sviestinės pistacijų širdelės Valentino dienai. Trapios, kvapnios, žalsvai nuostabios. Maišant tešlą, visa virtuvė pakvipo nepakartojamu riešutų aromatu. Šiems sausainiams reikia nesūdytų pistacijų. Kur jų galima nusipirkti, nežinau. Norėčiau sužinoti. Maišiuką šio gėrio dovanų gavau iš kaimyno. Išnešiojamoji prekyba...  

Reikia:

110 g minkšto sviesto;

100 g cukraus;

0,5 puodelio nesūdytų pistacijų riešutų be kevalo (aš sunaudojau pilną puodelį);

1 kiaušinio trynio;

šaukštelio miltinio cukraus su vanile;

40 g kukurūzų krakmolo;

50 - 75 g miltų (taip tiksliai nematavau, man prireikė apie 100 g);

žiupsnelio druskos;

3/4 šaukštelio malto kardamono (jei mėgstate);

perlinio cukraus viršui.

Orkaitę įkaitinti iki 170 laipsnių.

Riešutus kartus su cukrumi sutrinti virtuviniu kombainu ar sumalti.

Puse trintų riešutų ištrinti su minkštu sviestu iki purumo. Išmaišyti su kiaušinio tryniu ir likusiu riešutų - cukraus mišiniu.

Miltus sumaišyti su vaniliniu cukrumi, krakmolu, druska ir kardamonu (jei naudojame).

Miltų mišinį įmaišyti į sviesto - riešutų masę ir gerai išminkyti. Tešla turi gautis minkšta, bet ne lipni.

Švelniai iškočioti (apie 0,5 cm storio) ir formele išspausti širdeles. Atsargiai (sausainiai gausis labai minkšti ir sunkiai paimami), širdeles perkelti ant kepimo popieriumi išklotos skardos, pabarstyti perliniu cukrumi...

... ir kepti apie 15 minučių, kol vos vos ims ruduoti. Leisti visiškai atvėsti ir tik tuomet perkelti į lėkštę.

Sausainėliai tirpte tirpstantys... :)

Pagal Mediterranean Cooking in Alaska

SENELIO ANTANO KEKSAS

Turim senelį, vardu Antanas. Praėjusį rudenį jam suėjo septyniasdešimt. Senelis valgio negamina ir virtuvėje lankosi kaip svečias, močiutės pusryčių, pietų ar vakarienės pakviestas. Tačiau yra viena išimtis. Senelis, kaip šeimininkas, o ne kaip valgytojas, išdidžiai žengia į virtuvę tik vienu vieninteliu atveju - kai gamina savo firminį keksą (nes močiutė saldumynų apskritai negamina), kurio receptą paveldėjo iš savo mamos. Antanas vis primena, kad receptas vokiškas, mat senoji turėjo giminių Vokietijoje.

Daugelį metų nei viena šventė jokiais būdais neapsieidavo be "senelio kekso". Tai būdavo tarsi ritualas ir bet kokios šventės vinis. Didelę reikšmę degustuojant turėdavo aršios diskusijos - būtinai reikėdavo aptarti, kaip pyragas pavyko, kodėl per mažai iškilo ar kaip čia dabar atsitiko, kad soda per daug jaučiama ir kad nepavyko kakavinis raštas, kokia prasta miltų kokybė, o kaip gerai gaunasi su kaimiškais produktais, o kodėl pyragas netikėtai įgavo keistai žalsvą spalvą ir t.t.

Kažkaip atsitiko, kad anūkai išdrįso pasakyti "gana". Pabodo. Nebesuvalgom. Užsilieka, padžiūna, o išmesti gaila... Atsibodo, tai atsibodo. Nebekepė senelis kekso keletą metų. 

O receptą, nepaisant to, kad moku mintinai, pasirodo, turiu ir aš. Marčiai pasakė kažkada (prieš kokia penkiolika metų) kaip ypatingą paslaptį. Aš net į knygą užsirašiau. Dėl visa ko, nes nežinojau, kad per daug metų išmoksiu jo gaminimo eigą ir sudėtines dalis kaip "tėve mūsų".

Gal skaitytojams, įmantriausių receptų žinovams, šis receptas ir nepasirodys kažkuo naujas ar labai įdomus, bet keksas skanus. Man tai visad bus ypatingas kepinys, jį gaminant visuomet apima ypatinga nuotaika, iškyla prisiminimai, keliantys šypsnį.
Be to, kada nors, Antano anūkai, kurių supratimas auga kartu su jais, suvoks, kokie neatsiejami dalykai yra senelis ir jo keksas... :) 

Tad, seneliui skiriu šį įrašą, tuo pačiu padarydama jam staigmeną močiutės gimtadienio proga.
Į svečius nusinešiau "senelio keksą".

Reikia (matavimo vienetai pagal senelį, skliausteliuose nurodau gramais dėl aiškumo):

pakelio sviesto (200 g);

stiklinės geros grietinės (200 g);

6 kiaušinių;

stiklinės cukraus (200 g);

8 šaukštų miltų (su geru kaupu);

šaukštelio su kaupu kepimo miltelių (kartais senelis deda sodą, kurią sumaišo su grietine);

šaukšto nesaldžios kakavos miltelių;

sviesto formai ištepti.

Minkštą sviestą senelis ištrina mediniu šaukštu su cukrumi iki purumo. Po vieną įmuša kiaušinius, po kiekvieno gerai išmaišo. Sudeda grietinę ir vėl gerai išmaišo.

Miltus sumaišo su kepimo milteliais ir, mano pamokymais, švelniai įmaišo į skystąją tešlą, nes antraip suka, kaip pašėlęs, perplaka ir dėl to kartais pyragas ne visada gerai iškyla (o tai tik papildoma priežastis ilgiems debatams, kodėl taip nutinka). Kadangi miltai matuojami šaukštais, o kaupai pasisemia pagal nuotaiką, kartais tešla gaunasi per skysta ir kepant iškyla, o po to staiga sukrenta. Čia vėl seneliui didelis galvos skausmas. Kad taip nenutiktų, tenka miltus dėti su gerais kaupais arba išmaišius tešlą, nuspręsti, kad ji per skysta ir dar šiek tiek įdėti miltų.

Kai jau tešla paruošta, maždaug vieną trečdalį tešlos (apie penkis šaukštus) senelis sudeda į kitą indą ir išmaišo ją su kakavos milteliais.

Likusios baltos tešlos dalį (maždaug puse) sukrečia į sviestu pateptą kekso formą.

Ant viršaus sudeda kakavinę tešlą, ant kurios - likusią baltąją.

Liko svarbiausia dalis - išmakaliuoti, kad gautųsi dailus raštas. Šaukštu senelis meistriškai  permaišo formą su tešla iki pat dugno, kad vidury likęs kakavinis sluoksnis susimaišytų su šviesiąja tešlos dalimi. Čia jau kaip kam, bet senelis tai daro meistriškai, mano raštas daug prastesnis.

Dabar jau galima kepti. Formą su tešla pašauna Antanas į vidutinio kaitrumo (190 laipsnių) orkaitę ir kepa apie 50 minučių. Čia vėl labai svarbu neperkepti, kad nebūtų per sausas, ir svarbu iškepti, kad vidurys neliktų neiškepęs. Geriausia tikrinti sausu mediniu pagaliuku, kaip senelis ir daro...

Iškeptą pyragą senelis gerai ataušina ir tik tada krapšto iš formos.

Ir nors manojo kekso raštas ne pats dailiausias, senelis Antanas gyrė. Sakė, kad gavosi skanesnis, nei jo. Bet, ar gi sakys kitaip, juk marti iškepė :)

Kviečiu paragauti, tikrai patiks...

LAZANIJA SU VARŠKE IR OBUOLIAIS

Saldi ir kvapni. Gabalėlis šiltos puikiai tiks pavakariams. Arba pravėsusios, prie kavos.

Reikia:

6 lazanijos lakštų;

sviesto formai ištepti.

Įdarui:

500 g varškės (sunaudojau 3 pakelius);

100 ml grietinėlės;

100 g cukraus;

100 g sviesto;

šaukštelio cukraus pudros su vanile;

dviejų kiaušinių trynių;

vienos citrinos žievelės;

3 - 4 obuolių;

šaukšto sviesto;

šaukšto cukraus;

šaukštelio cinamono miltelių.

Vaniliniam padažui:

1 kiaušinio trynio;

200 ml pieno;

200 ml grietinėlės;

nubraukto šaukšto krakmolo;

šaukšto cukraus;

šaukšto vanilinio cukraus;

žiupsnelio druskos.

Makaronų lakštus trumpai apverdu pasūdytame vandenyje (apie 3 min). Perlieju šaltu vandeniu, atskiriu, kad nesuliptų tarpusavyje.

Varškę išsuku su cukrumi, vaniliniu cukrumi, kiaušinių tryniais. Pabaigoje supilu grietinėlę ir lydytą sviestą, suberiu tarkuotą citrinos žievelę.

Obuolius nulupu, išvalau ir sutarkuoju rupia trintuve. Patroškinu keptuvėje su šaukštu sviesto, įmaišau cukrų ir cinamoną.

Vaniliniam padažui puode gerai sumaišau pieną, grietinėlę, cukrų, krakmolą, druską ir trynį. Visą laiką plakant, kaitinu ant mažos ugnies iki užvirimo, kol sutirštės. Sutirštėjusį nuimu nuo viryklės ir dar paplaku, kol pravėsta.

Į kvadratinį kepimo indą, pateptą sviestu, dedu pora makaronų lakštų, uždedu sluoksnį varškės, sluoksnelį obuolių masės ir storai užtepu vaniliniu kremu. Toliau vėl sluoksniuoju makaronus, varškę, obuolius, padažą.

Pašaunu į 190 laipsnių kaitros orkaitę ir kepu, kol gražiai apskrunda.

Adaptuota pagal skanus.lt

KIAULIENOS NUGARINĖ ANT GROTELIŲ...

... žiemą. Marinuota kivi vaisiais. Su salotomis, užpiltomis aguoniniu balzaminio acto padažu.

Kivi vaisiuose yra mėsą minkštinančių medžiagų. Kad paprasčiausias kiaulienos šašlykas gali būti minkštas ir sultingas, pamarinavus prieskoninėmis žolėmis, druska ir kivi vaisiu, sužinojau prieš daug metų, kai vienoms iškilmėms pas sesę mėsą marinavo pažįstamas armėnas. Mėsą gerai išmaigė rankomis su daugybe prieskoninių žolių ir, likus porai valandų iki kepimo, rankomis įminkė vieną kivį. Didžiuliam mėsos kiekiui tik vieną. Padauginus, kiviuose esančios rūgštys suardo mėsoje esantį jungiamąjį audinį ir mėsos skaidulos atsiskiria. Tiesiog ištyžta. Jautienai ir paukštienai marinuoti kiviai apskritai netinka. Išbandžiau. Ypač jautienos skaidulos susiardo lyg siūlų gijos. Užtat kiaulienos kumpinė, nugarinė ir net neilgai laikoma sprandinė tampa ypač gardi be jokių papildomų marinatų. Negalima laikyti per ilgai, pakanka dviejų - trijų valandų iki kepimo, daugiausia pusdienio.

Reikia:

6 kiaulienos nugarinės pjausnių (pas mane su riebaliuku);

2 kivi vaisių (gali būti kietesni);

druskos, pipirų ir kitokių mėgstamų mėsos prieskonių.

Salotoms:

pusės gūžės salotų galvos "Iceberg";

šaukšto medaus;

3 šaukštų tamsaus balzaminio acto;

2 šaukštelių garstyčių (aš naudoju grūdėtąsias, "angliškas");

2 šaukštelių aguonų (galima ir daugiau);

druskos ir pipirų pagal skonį;

maždaug pusės stiklinės aliejaus.

Nuplautus ir nusausintus mėsos pjausnius gerai įtrinti prieskoniais ir druska. Valandėlei atidėti (geriau, kad pabūtų ilgiau).

Kivius nulupti, perpjauti, išpjauti vidurinę šerdį ir sutarkuoti smulkia trintuve. Likus dviems - trims valandoms iki kepimo, gauta tyre gerai aptepti mėsos gabalėlius. Palikti vėsiai.

Kepti ant grotelių virš gerai įkaitintų žarijų (iš abiejų pusių labai neilgai, bet karštai; paviršius gali šiek tiek svilti dėl kiviuose esančio vaisių cukraus) arba 200 laipsnių kaitros orkaitėje.

Salotų užpilui į plaktuvą supilti pašildytą medų, supilti balzaminį actą, garstyčias, suberti aguonas, pagal skonį įberti druskos ir mėgstamų pipirų. Gerai išplakti ar išmaišyti mediniu šaukštu. Pamažu pilti aliejų, vis plakant, kol gausis vientisa tiršta konsistencija. Užpilti ant susmulkintų salotų ir išmaišyti. Patiekti prie mėsos.

Džiaugiamės, kad lauke vis daugiau saulės ir atidarom lauko kepsnių sezoną šiais metais :)

Salotų užpilo idėja iš spice.lt

ŽIEMA AMSTERDAME

Reikalai (o gaila, kad ne atostogos) nuvijo į Amsterdamą. Visiškai besniegį ir kvepiantį pavasariu. Pilną siauručių senovinių gatvelių, apstatytų vienodai dailiais, siaurais, šimtmečius menančiais, tarpusavyje susiglaudusiais namais, kuriuose, norint pakilti į antrą aukštą su šiuolaikiniu kelioniniu lagaminu, reikia nemažai pastangų. Išraizgytą daugiau nei 50 kanalų, per kuriuos nutiesta šimtai tiltų ir tiltelių...

... iki beprotybės pilną nuo drėgmės ir šalčio prarūdijusių dviračių ir dar labiau - pamišusių ir pėstiesiems pavojingų dviratininkų:

          

Nustebino ant vandens plūduriuojančiame gėlių turguje vasarį parduodami daigelius leidžiantys tulpių bei kitų gėlių - kalijų, amarilių, pentinių ir net bijūnų, turinčių kaupti jėgas pavasariui žemėje, svogūnėliai, šaknys ir šakniagumbiai (nuostabiausių tulpių rūšių pigiau jau, turbūt, nebebūna), tik kyla klausimas, ką su jais veikti?

       

Pageidaujantiems žydinčių gėlių -puikiausios besiskleidžiančių tulpių puokštės (tik litas už žiedelį), parduodamos ne vien turguje, bet ir bet kuriam prekybos centre. Arba pražydinti amariliai, sprogstančios forsitijų šakelės, narcizai, žydrės:

Neįsivaizduojama Olandija be klumpių...

... medinių tulpių...

 ...  be skanaus sūrio, kurio šį kartą, po smagios degustacijos, pavyko sėkmingai parsigabenti...

... ir, žinoma, be liberalaus gyvenimo - parduotuvių, pilnų narkotinių ledinukų (ir ne tik), rinkinių ir pamokymų kanapių auginimui, daugybės "coffee shop" užeigų, begalės sekso reikmenų parduotuvių, klubų, egzotikos raudonųjų žibintų kvartale (pasirodo, jo pašonėje galima saugiai ir patogiai gyventi :), keistai atsipalaidavusių ir visiškai nerūpestingų žmonių, iš nuostabos išsižiojusių turistų...

O kur dar garsieji "blusų" turgūs, meno galerijos, pasiplaukiojimas kanalais, balandžių apsėsta Dam aikštė... Dar tikrai daug priežasčių ten sugrįžti...

Amsterdamas paliko įspūdį kaip didžiulė greito maisto ir pusfabrikačių karalystė. Neskanaus, kelis kart šildyto, guminio ir plastilininio. Įėjusi į didžiulį maisto prekybos centrą, ėmiau galvoti, kad žmonės seniai pamiršo, kad egzistuoja naminis maistas. Perkama viskas, kas maksimaliai paruošta vartojimui. Pagalvojau, kad turbūt, vietiniai apsidžiaugtų, jei net kramtyti nereikėtų :)

Miesto centre karaliauja azijos virtuvės patiekalų restoranai - kinų, japonų, indų, tailando, indonezijos virtuvės pačios populiariausios. Mūsų žarnynai, pavargę nuo pusrytinių bulkelių ir bandelių su uogiene, apsidžiaugė suradę graikų restoraną (deja, nei vienos olandiškos virtuvės įstaigos be "nukrypimų"). Gardus tuno kepsnys su gausybe salotų ir rudaisiais ryžiais bei šlakelis ouzo su ledukais - buvo tikra atgaiva.

Gaila, kad žiema. Pavasariop prasideda silkių sezonas. Vat tuomet jų, taip vadinami, greiti užkandžiai su šia žuvimi iš kioskelių ir atvirų kavinėlių - tikras puikumėlis.

Ir dar sūriai. Ne vien žinomais vardais Gouda ar Edam. Didžiulis pasirinkimas puskiečių ir kietųjų sūrių, pagardintų česnakais, bazilikais. Ypatingo skonio prisotintieji kuminu ir net gvazdikėliais. Labai skanus ožkų pieno kietasis sūris, toks beveik baltas, aštraus, stipraus skonio. Savotiškas avių pieno sūris, man mažiau žinomas, švelnaus, specifinio skonio su vos juntamu migdolų aromatu...

Įdomiausia, kad po Olandiją teko labiau pakeliauti daugiau kaip prieš dešimt metų. Po tiek laiko ten niekas nepasikeitė. Labai pasikeitėm mes ir pas mus. Tiksliai žinau, kad Olandija ir Amsterdamas - du skirtingi dalykai, visiškos priešingybės. Olandija daug kartų pranašesnė :)


Net ir trumputės išvykos - labai daug duoda. Tačiau turim grįžti į šiaurietišką realybę - pilną purvino sniego, šlapdirbos, plikledžio ir gūsingų vėjų...