EŠERIAI TROŠKINTI GRIETINĖJE

Ką daryti aistringo žvejo žmonai, jeigu jai pati geriausia žuvis yra mėsa ar dešra? Kai partempiama šviežia žuvis skaičiuojama šimtais štukelių ir dar vis negana... Yra vyriškių, aistringų žvejų, kurie ne tik žvejoja, bet ir patys žuvį išdarinėja. Dažnai tai darbas ne iš lengvųjų, pavyzdžiui, jei reikia išdoroti šimtą ešerių. Tokioms šeimininkėms rojus, belieka tik sugalvoti, ką skanaus pagaminti. Bet ką daryti šeimininkei, kuriai tos žuvies be proto gaila? Ir jei nevalgai žuvies, kaip gali triūsti ištisas valandas ir dar po to galvoti, ką iš jos pagaminti?

Vis dėlto, man labiausiai gaila tų moteriškių, kurių vyrai žvejojo, žvejoja ir žvejos, o žuvies visiškai nemėgsta. Čia kaip ir su grybais, pažįstu pilietį, kuris labai mėgsta grybauti, bet į grybų patiekalus nė nežiūri... 

Nesu iki galo išsiaiškinus, kokia situacija šiuo klausimu pas mūsų kaimynus, bet ešeriai šią žiemą kibo kaip pasiutę. Teko ir man laimė pamatyti didžiulį katilą, ką ten katilą, vonią ešerių. Dar gyvų. Ir juodą katiną šalia, "kaifuojantį" virš jūros kvepiančio laimikio ir akivaizdžiai svajojantį nerti į tokią bedugnę, kad ir kaip jau ten bebūtų...


Kaip žinia, ešerius nuskusti yra ką veikti. Manoji kaimynė tikrai to nedaro, nes nuskusti žvynus šimtui ar pusantro šimto ešerių, būtų tolygu savižudybei. Tokiu atveju žuvis aštriu peiliu "filiuojama". Tačiau dėl keletos žuvelių aš linkusi aukotis, nes ešerys su kaulais ir oda pats skaniausias. Laimikis dvigubas, visos žuvelės su ikrais, iš kurių visuomet kepame skanius ir labai sočius blynelius (receptas čia).

Ešerius skaniausia kepti paprastai, pilvus prikemšant prieskoninių žolių ir su trupučiu sviesto suvyniojant į kepimo popierių ar foliją. Jei įdomu, receptas čia. Žuvis grietinėje - senas ir ne mažiau paprastas receptas. Panašiai žuvį, ypač starkį, kepdavo tiek mano močiutė, tiek mama. Tik išdorotą, bet sveiką žuvį pradžioj iškepdavo kepimo skardoje su trupučiu sviesto, o kepimo pabaigoje užpildavo grietinės. Aš savuosius ešerius troškinau grietinėje, sumaišiusi su šlakeliu grietinėlės. Kepti reikia neilgai, ypač jei keptume be bulvių. Rezultatas - sultinga, skani žuvis baltame padaže...


Reikia:
3 - 4 vidutinių išdorotų ir nuskustų ešerių;
5 - 6 vidutinių bulvių;
1 - 2 morkų;
druskos, pipirų ar mėgstamų prieskonių žuviai;
apie 400 ml grietinės;
100 ml grietinėlės.

Žuvį įtriname druska, pipirais ar mėgstamais prieskoniais. Paliekame vėsiai, geriausia - per naktį.

Bulves supjaustome plonomis riekelėmis (kad greičiau iškeptų), morkas - nestorais griežinėliais. Pailgą kepimo indą ar troškintuvą pašlakstome aliejumi, sudedame bulves ir morkas. Pabarstome druska ir pipirais. Ant jų klojame žuvis. Jei ešeriai nedideli, galime kepti daugiau ir tuomet kloti keletą sluoksnių - bulvės, žuvis, bulvės - vėl žuvis.
Grietinę sumaišome su grietinėle (galima naudoti vien tik apie pusę litro grietinės) ir užpilame ant žuvies. Indą uždengiame dangčiu ar folijos lakštu ir pašauname į 220 laipsnių kaitros orkaitę maždaug pusvalandžiui arba kol bulvės taps minkštos.

Patiekiame kol karšta.

Grietinėje troškinti galima bet kurią žuvį, tačiau skaniausi - starkiai, ešeriai, menkės ir kitos, rečiau pasiekiamos, ypač baltą mėsą turinčios žuvys... 


O dabar apie pavasario ženklus. Nors lauke ausis dar tebekutena šaltukas, ant manosios palangės, vis intensyviau šildant saulei, pamažu skleidžiasi taip vadinami "gyvieji akmenys", litopai (lithops). Kažkada rudenį rodžiau kokiais dailiais ir neįtikėtinais žiedais jie žydi (žiedai čia). Kiekvieną pavasarį labai smalsu stebėti, kaip skleidžiantis, plyštant ir džiūstant, o tai yra, žūvant seniesiems lapams, tarp pernykščių sudžiūvusių žiedų liekanų, viduriukyje pasirodo naujieji, visuomet ryškesni ir dailesni. O kartais net ne viena, o dvi ar net trys lapų poros - taip augalas dauginasi... Šie sukulentai bunda patys pirmieji tarp visų mano augintinių...