Visi kalba apie rudenį. Dažniausiai liūdnai. Aš myliu rudenį tokį, koks jis yra dabar. Nors nuolat palyja, nors tik kartais nepučia vėjai, nors vakarai darosi vis vėsesni. Užtat žolė visuomet vešli ir ryškiai žalia (tokioj man norisi voliotis), oras gaivus ir kvepiantis. Užtat ant palangių savo ryškiais žiedais akis vis dar džiugina gėlės, darže bujoja rudeniop pasėtos gražgarstės, špinatai ir salotos, antru kvėpavimu žydi čiobreliai, vešliai želia užsisėjusios agurklės, šalavijai ir ataugusios juozažolės su raudonėliais. Žolynai kvapnūs ir daug vešlesni nei vasarą. Baisiai smagu savam kieme grybauti. Iš po gausaus sekmadieninio lietaus pirmadienį nupjoviau apie penkiasdešimt jaunų, sveikų kazlėkų ir keletą puikių lepšių. Gerai, kad apžiūrėjau, būčiau nupjovusi žoliapjove :)
Rudenį jau tapo tradicija "giliauti". Tai pats puikiausias laikas vaikščioti po mišką. O kur dar ryškiaspalviai moliūgai, raudona ugnimi degantys klevai, sultingi obuoliai, šiltos bobų vasaros akimirkos...
Myliu rudenį iki pat tol, kol nuo medžių nukrenta paskutiniai pageltę lapai ir danguje nebematyti išskrendančių paukščių. O tuomet susigalvoju, ką vėl mylėti...
Šiuo metu pas mus jaučiama suaktyvėjusi paukščių migracija. Tai suprantame tuomet, kai išskrendantys sparnuočiai trankosi į namo langus. Kiekvieną pavasarį ir rudenį. Ne taip seniai turėjome minutę džiaugsmo pasigėrėti paukščiu, panašiu į sakalą. Vargšelis po smūgio akimirkai nutūpė prieš pat svetainės langą, kad susigaudytų, kas atsitiko. Įspūdingas paukštis. Gaila, bet fotoaparato pačiupti nespėjau, tebuvo lemta pasigrožėti tik per stiklą. Gerai, kad paukščiui nieko nenutiko...
O vakar susipažinau su dar vienu paukšteliu. Trinktelėjęs į langą, į gėlių lovelį ant palangės aukštielninkas įkrito mažulytis paukštelis. Kojytėmis į viršų, todėl jau pamaniau, kad smūgis buvo per stiprus. Bet, laimei, viskas baigėsi smagia fotosesija ir skrydžiu nežinia kur.
Tai nykštukas, pats mažiausias Lietuvoje ir visoje Europoje. Gražutis ir labai drąsus :)
Nykštukai mažučiai, o lizdelius suka net dvidešimties metrų aukštyje, eglių šakose, įsivaizduojat?
Jei kepurėlė geltona, vadinasi patelė. Patinėlis puikuojasi oranžine.
Gyvenimas užmiestyje ir panašūs džiaugsmai net ir visai mažais dalykais - lyg terapija nuo ne visuomet linksmos realybės...
O dabar apie paštetą. Esu gaminusi keletą, labiausiai man patinka tepami. Šis - truputėlį kitoks, keptas orkaitėje, su faršu ir voveraitėmis. Skanus pusryčiams. Toks lyg ir netikras zuikis, tačiau paštetinis. Žodžiu, mums patiko, ypač su marinuotais agrastais... Įsivaizduoju, kad voveraites pakeitus baravykais, būtų daug skanesnis...
Reikia:
200 g vištienos kepenėlių
apie 100 - 200 g voveraičių
150 g lieso kiaulienos faršo
150 g veršienos faršo (naudojau jautienos)
druskos, maltų pipirų
šaukšto sviesto
skiltelės česnako
gero žiupsnio čiobrelių
1 kiaušinio
100 ml grietinėlės
1 - 2 šaukštų brendžio ar portveino
apie 200 g plonų rūkytos šoninės ar lašinių juostelių
Kepenėles nuplaukite, išpjaukite plėves ir nusausinkite.
Voveraites nuvalykite.
Keptuvėje ant sviesto 3 - 4 minutes pakepinkite kepenėles ir grybus. Atvėsinkite, po to viską supjaustykite.
Virtuvės kombainu arba dubenyje sumaišykite faršą, supjaustytas kepenėles ir grybus, druską, pipirus, česnaką ir čiobrelius. Įminkykite kiaušinį ir supilkite grietinėlę. Pagardinkite brendžiu ar portveinu. Turėtų gautis poskystė tešla.
Pašteto formelę (aš naudojau stačiakampę keksinę) išklokite rūkytos šoninės juostelėmis (ir dugną, ir šonus). Sudėkite faršą. Uždenkite dvigubai perlenkta aliuminio folija ir įdėkite į gilesnę skardą, pripiltą vandens (vanduo turėtų apsemti maždaug du trečdalius pašteto formos).
Kepkite 175 laipsnių kaitros orkaitėje apie 1,5 valandos.
Iškepusį gerai atvėsinkite ir atšaldykite šaldytuve.
Patiekite su traškiomis salotomis, marinuotais agrastais, daržovėmis, majonezu ar kuo tik mėgstate...
Truputėlį pakeičiau proporcijas, kepenėlių dėjau apie 300 g , o abiejų rūšių faršo - po 100 g. Grybus ir kepenėles sumaliau mėsmale. Jei norite rupesnio pašteto, stambiai supjaustykite.
Rinkitės geros kokybės faršą, geriausiai susimalkite patys...
Šaltinis "Didžioji virtuvės knyga", Vilnius, "Alma littera" 2004 m.
Daugiau kepenėlių pašteto receptų iš "Vėjo gūsių":
Vištienos kepenėlių paštetas
Triušienos kepenėlių paštetas
Vištienos kepenėlių paštetas su grybais
Kaip maloniai susiskaitė ta pradžia apie rudenį ir paukštukus: ) tikriausiai, todėl, kad pati puikiai žinau, ką reikškia gyventi užmiestyje ir džiaugtis tais nuostabiais gamtos dalykais. O paštetas tai super:) taip ir norisi atsiriekti keletą riekelių ir užsitepti ant skrudintos baltos duonos.. mmmm...
AtsakytiPanaikintiOi, kaip smagu, kad yra bendraminčių :) Pradėjus gyventi kaime, nors ir šiuolaikiniame, prieš akis atsivėrė ne tik gamta, bet ir visas didžiulis dangus...
PanaikintiŠio pašteto neužsitepsi, galėčiau atpjauti riekelę ir uždėti ant duonos su salotomis ir agrastėliais :0)
Kaip gera buvo skaityti apie tavo rudenį. Paukštelis nuostabus, tokio dar nesu mačiusi ir žmonių nebijo :) Gera taip arti gamtos gyventi, o aš nespėju savaitgaliais gamta pasidžiaugti, vos priprantu prie to gėrio jau atgal į Vilnių reikia važiuoti. Puikus paštetas, labai tokius mėgstu, reiks bandyti.
AtsakytiPanaikintiAčiū, Rennie :) Šiemet pas mus daug mažųjų paukštelių, įvairių ir netikėtų.. Ir tau gerai, kad nors savaitgaliais gali kvėpuoti švariu oru :0)
Panaikinti