Sakysit, kas čia dabar? Jei esate tikri žemaičiai, tikrai taip nesakysite. O jei ne, galiu pasakyti, kad tai senoviška ir viena skaniausių šaltų sriubų. Man pati skaniausia, gal net gardesnė už šaltibarščius. O gal ir ne. Tiek pat gardi. Tikriausiai, pagal nuotaiką :)
Negaliu sau atleisti, kad kurį laiką šmakalą buvau pamiršusi. Dėkoju tikriems žemaičiams, kurie priminė...
Žemaičiai su manimi pasiginčys tik dėl pavadinimo. Kai kas šią sriubą vadina cibulyne, nors tai visiška netiesa. Apie cibulynę papasakosiu kitą kartą. Ir apie rasalynę, ir apie česnakynę. Ir apie kleckynę...
O šmakalas arba "šmakals", jeigu žemaitiškai, tai šalta kefyrinė sriuba su kepta silke ir daug maltų pipirų. Kartą paragavę, tikrai norėsite vėl ir vėl, garantuoju.
Beje, šiemet, mūsų kiemo kaimynų šventės metu, organizavom kulinarinį konkursą pavadinimu "nustebink kaimyną". Žmonių išradingumui ribų nebuvo. Persivalgymo vakarėlis. Diskusijos, receptų dalybos ir aikčiojimai iš nuostabos. Ir štai, tarp visokių šiuolaikinių įmantrybių, paprasčiausias žemaitiškas šmakalas paėmė viršų ir laimėjo pagrindinį prizą.. :)
Jei vadovautis J. Uginčienės knygele "Žemaičių valgiai", kurioje ši sriuba taip ir vadinama, ir dar mano vaikystės prisiminimais, kai šmakalą ruošdavo močiutė, šią sriubą reiktų ruošti taip:
Sūdytą silkę su visa galva ir neišskrostą, sausai nušluostyti ir storai suvynioti į švarų kepimui tinkamą popierių. Iškepti ant žarijų (šašlykinėje, židinyje ar ant laužo), išvynioti, atsargiai nuimti nuo kaulų ir supjaustyti gabaliukais (sausai kepta silkė lengvai nusiima nuo kaulų ir odos).
Kefyrą ar rūgusį pieną supilti į dubenį, dėti ant viršaus paruoštą silkę, pabarstyti pipirais. Patiekti su karštomis, su lupenomis virtomis bulvėmis..
Jei po ranka ne visada turime karštų žarijų ar vasarą nekūrename židinio, siūlau paprastesnį, bet neprastesnį ir daug kartų išbandytą būdą. "Miesčionišką" šmakalą.
Reikia:
vienos stambios sūdytos silkės (su galva, neišdarinėtos);
1 l skanaus kefyro ar rūgpienio;
šviežiai maltų juodųjų pipirų;
svogūnų laiškų ir krapų.
Silkę nulupame, išskrodžiame ir nuimame nuo kaulų.
Gautus file gabalėlius pakepiname gerai įkaitintoje sausoje keptuvėje. Be jokių riebalų, paprastai, po keletą kartų apvartant iš abiejų pusių. Silkė turi gerai apskrusti, tapti sausa, biri ir dar šimtą kartų sūresnė, tik jokiu būdu nesudegti. Jei žuvis pradės byrėti kepant, nieko baisaus.
Iškeptą silkę susmulkiname šakute ir gerai išrenkame ašakas.
Į puodą pilame kefyrą, sudedame smulkintą silkę, suberiame smulkiai supjaustytus svogūnų laiškus ir krapus,
negailint pabarstome maltais pipirais (sūdyti nebereikia) ir pamaišome. Puodą uždengiame ir paliekame ramybėje bent pusvalandžiui, kad silkės sūrimas, aromatas ir kiti puode esantys dalykai tarpusavyje susimaišytų.
negailint pabarstome maltais pipirais (sūdyti nebereikia) ir pamaišome. Puodą uždengiame ir paliekame ramybėje bent pusvalandžiui, kad silkės sūrimas, aromatas ir kiti puode esantys dalykai tarpusavyje susimaišytų.
Patiekiame su šviežiomis virtomis mažomis bulvytėmis...
Sakysit, kas čia tokio? Taip nesakykit, geriau paragaukit, tada ir suprasit :)