ŽEMAITIŠKAS ŠMAKALAS

Sakysit, kas čia dabar? Jei esate tikri žemaičiai, tikrai taip nesakysite. O jei ne, galiu pasakyti, kad tai senoviška ir viena skaniausių šaltų sriubų. Man pati skaniausia, gal net gardesnė už šaltibarščius. O gal ir ne. Tiek pat gardi. Tikriausiai, pagal nuotaiką :) 

Negaliu sau atleisti, kad kurį laiką šmakalą buvau pamiršusi. Dėkoju tikriems žemaičiams, kurie priminė...

Žemaičiai su manimi pasiginčys tik dėl pavadinimo. Kai kas šią sriubą vadina cibulyne, nors tai visiška netiesa. Apie cibulynę papasakosiu kitą kartą. Ir apie rasalynę, ir apie česnakynę. Ir apie kleckynę...

O šmakalas arba "šmakals", jeigu žemaitiškai, tai šalta kefyrinė sriuba su kepta silke ir daug maltų pipirų. Kartą paragavę, tikrai norėsite vėl ir vėl, garantuoju.

Beje, šiemet, mūsų kiemo kaimynų šventės metu, organizavom kulinarinį konkursą pavadinimu "nustebink kaimyną". Žmonių išradingumui ribų nebuvo. Persivalgymo vakarėlis. Diskusijos, receptų dalybos ir aikčiojimai iš nuostabos. Ir štai, tarp visokių šiuolaikinių įmantrybių, paprasčiausias žemaitiškas šmakalas paėmė viršų ir laimėjo pagrindinį prizą.. :)

Jei vadovautis J. Uginčienės knygele "Žemaičių valgiai", kurioje ši sriuba taip ir vadinama, ir dar mano vaikystės prisiminimais, kai šmakalą ruošdavo močiutė, šią sriubą reiktų ruošti taip:

Sūdytą silkę su visa galva ir neišskrostą, sausai nušluostyti ir storai suvynioti į švarų kepimui tinkamą popierių. Iškepti ant žarijų (šašlykinėje, židinyje ar ant laužo), išvynioti, atsargiai nuimti nuo kaulų ir supjaustyti gabaliukais (sausai kepta silkė lengvai nusiima nuo kaulų ir odos).

Kefyrą ar rūgusį pieną supilti į dubenį, dėti ant viršaus paruoštą silkę, pabarstyti pipirais. Patiekti su karštomis, su lupenomis virtomis bulvėmis..

Jei po ranka ne visada turime karštų žarijų ar vasarą nekūrename židinio, siūlau paprastesnį, bet neprastesnį ir daug kartų išbandytą būdą. "Miesčionišką" šmakalą.

Reikia:

vienos stambios sūdytos silkės (su galva, neišdarinėtos);

1 l skanaus kefyro ar rūgpienio;

šviežiai maltų juodųjų pipirų;

svogūnų laiškų ir krapų.

Silkę nulupame, išskrodžiame ir nuimame nuo kaulų.

Gautus file gabalėlius pakepiname gerai įkaitintoje sausoje keptuvėje. Be jokių riebalų, paprastai, po keletą kartų apvartant iš abiejų pusių. Silkė turi gerai apskrusti, tapti sausa, biri ir dar šimtą kartų sūresnė, tik jokiu būdu nesudegti. Jei žuvis pradės byrėti kepant, nieko baisaus.

Iškeptą silkę susmulkiname šakute ir gerai išrenkame ašakas.

Į puodą pilame kefyrą, sudedame smulkintą silkę, suberiame smulkiai supjaustytus svogūnų laiškus ir krapus,

negailint pabarstome maltais pipirais (sūdyti nebereikia) ir pamaišome. Puodą uždengiame ir paliekame ramybėje bent pusvalandžiui, kad silkės sūrimas, aromatas ir kiti puode esantys dalykai tarpusavyje susimaišytų. 

Patiekiame su šviežiomis virtomis mažomis bulvytėmis...

Sakysit, kas čia tokio? Taip nesakykit, geriau paragaukit, tada ir suprasit :)

Tikrai rekomenduoju ir keptą ant žarijų. Nedaug kainuojantis, mažai darbo reikalaujantis, bet skanus patiekalas atostogaujant gamtoje, karštą vasarą, ypač, jei yra kur nors šaltai paslėpto kefyro. Ir bičiulių rate nėra žemaičių... :)

ŽEMUOGIŲ GARDĖSIS

Su riešutiniais trupinėliais ir vaniliniu padažu. 

Žemuogės su blynais ir medumi, žemuogės su jogurtu, žemuogės vienos, vietoj pusryčių ir vakarienės ar po pietų... Tokios buvo mūsų lygiai trys dienos. Vitaminų atsargų papildymas ir puota pilvui. Ačiū Dargužių miškeliui ir jo šeimininkams!

Visi žino, kad žemuogėse knibždėte knibžda visokiausių vitaminų ir mineralų. Bet ar žinojot, kad šiose uogose esanti geležis slypi jų mažose sėklytėse? Ir kad norint, jog žmogaus organizmas ją gerai įsisavintų, tas sėklytes reiktų sutrinti?

Apskritai, augaliniuose produktuose esanti geležis žmogaus įsisavinama tris - keturis kartus prasčiau nei esanti gyvuliniame maiste..

Skanus ir patikimas būdas žemuogių išsaugoti iki žiemos. Uogas, subertas į švarius ir iškaitintus stiklainiukus reiktų užpilti šviežiu, skystu medumi ir sandariai bei steriliai uždaryti. Pastatyti šaltojon ir palaukti, pvz., iki Kalėdų...

O čia desertas, kai bet kokias uogas pabosta valgyti vienas. Paskrudinti smulkūs riešutiniai - avižiniai trupiniai, vanilinis padažas ir žemuogės (arba kitokios uogos). Labai reali rizika persivalgyti...

Reikia:

trupiniams:

150 g migdolų;

80 g avižinių dribsnių (įprastų, ne greito paruošimo);

100 g rudojo cukraus;

100 g  minkšto sviesto.

padažui:

2 kiaušinių trynių;

stiklinės grietinėlės;

stiklinės pieno (arba vien tik dviejų stiklinių riebesnio pieno);

0,5 stiklinės cukraus;

žiupsnelio druskos;

2 šaukštelių vanilinio cukraus;

2 šaukštų bulvių krakmolo;

2 šaukštų minkšto sviesto.

Žemuogių, braškių, mėlynių, aviečių ir kitokių mėgstamų šviežių uogų.

Migdolus (su odele) ir avižinius dribsnius sutriname elektrinėje trintuvėje iki smulkių trupinių (tik ne iki miltų).

Minkštą sviestą triname su cukrumi ir gautais trupiniais, kol gauname vientisą trupinių masę. Paskleidžiame ją ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepame 200 laipsnių kaitros orkaitėje apie 10 minučių, kol šiek tiek paskrunda. 

Atvėsiname ir pamaišome, kad nebūtų labai sulipę.

Padažui trynius puode rankiniu plakikliu paplakame, po truputį pilame pieno, grietinėlės, sudedame cukrų, krakmolą, druską ir vanilinį cukrų. Viską gerai išmaišome. Mišinį statome ant viryklės ir pamažu nuolat maišant kaitiname iki užvirimo, kol masė sutirštės. Paviriname vos keletą sekundžių ir nukeliame nuo kaitros. Maišome nesustojant, kad nesusiformuotų gumulėliai. Įmaišome sviestą ir sukrečiame į dubenį. Paviršių pridengiame maistine plėvele (taip, kad plėvelė užklotų kremo paviršių) ir ataušiname.

Į desertines lėkštutes, indelius ar dubenėlius dedame sluoksnelį riešutinių trupinių, šaukštą (o gal du) padažo ir užsiberiame uogų. Arba pilame padažo, beriame daug uogų, o viršų pabarstome trupiniais... 

Riešutinius trupinius labai gardu valgyti ir vienus, bet užsipylus mėgstamu jogurtu ar pienu dar skaniau..

Su Joninėmis!

JOGURTINIS BRAŠKIŲ PYRAGAS...

... ir geltonų bijūnų žydėjimas.. :)

Pamažu įsiviešpatauja tikros ir kvepiančios braškės. Bet pačios kvapniausios pasaulyje uogos - žemuogės, jau prie pabaigos. Vakar svečiavausi pas draugus žemuogių miškelyje. Ištisi kilimai. Ne, ne kilimai, o jūra raudonų uogelių. Kuo giliau tarp smilgų, jonažolių ir rasakilų, tuo stambesnės (kažin, kodėl?). Rinkom plepėdamos apie vaikus, darbą ir gyvenimą. Apie tai, kaip reikia mėgautis kiekviena vasaros diena. Nors ir šaltoka, nors ir pučia gūsingi vėjai, lyja. Bet ar gi čia naujiena? Tuoj Joninės, o kiek tolėliau - jau ir šiluma....

Nesinorėjo net rankų plauti, kokios kvapnios tos žemuogės...

Jogurtinis braškių pyragas su varške. Nekeptas. Paprastas. Lengvas, gaivus ir greit suvalgomas. Labai skanus.

Reikia:

1 kg braškių;

500 g tiršto, graikiško tipo natūralaus jogurto (naudojau pas mus parduodamą turkiško stiliaus, kibirėliuose. Labai tiktų naminis jogurtas, prieš tai nusunktas per marlę);

500 g pertrintos varškės;

kupino šaukšto želatinos kristaliukų;

100 g miltinio cukraus (cukraus kiekis priklauso nuo uogų saldumo - rūgštumo bei skonio);

2 šaukštelių vanilinio cukraus;

apie 10 - 15 šviežios šaltmėtės lapukų;

200 g biskvitinių sausainių "damų piršteliai" (tų, kurie naudojami tiramisu gaminti arba panašių);

stiklinės žemuogių ir 50 g juodojo šokolado papuošimui.

Želatiną užpilame vandeniu, kad vos apsemtų ir paliekame pabrinkti.

Pertrintą varškę sumaišome su tirštu jogurtu...

 

...cukrumi ir vaniliniu cukrumi. Įmaišome smulkiai kapotus mėtų lapelius.

Išbrinkusią želatiną pakaitiname ir supilame į varškės - jogurto masę.

Atsegamą tortinę ar kitokią formą (manoji 22 cm skersmens) išklojame sausainiais.

Būtų gerai juos truputėlį sulaistyti. Aš tai padariau stipria mėtų arbata.

Ant sausainių dedame gerą sluoksnį nuplautų, nuvalytų ir riekelėmis supjaustytų braškių (dalį jų iš anksto pasiliekame viršaus papuošimui). Po to užpilame jogurto - varškės masės. Vėl viską pakartojame (sausainiai - braškės - jogurto masė). Antrojo sausainių sluoksnio laistyti nebereikia. 

Viršų papuošiame pjaustytomis braškėmis, tarpelius užpildome žemuogėmis. 

 

Dedame į šaldytuvą keletui valandų, o geriausia - nakčiai.

Išimame iš formos ir apliejame lydytu šokoladu...

Nors bijūnai jau daug kur nužydėjo, pajūryje, kaip visada, viskas vėluoja apie dvi savaites. Negaliu žiūrėt, kaip vėjas lanksto bebaigiantį žydėti geltonų bijūnų krūmą, mano kiemo pasididžiavimą...

BRAŠKIŲ - ŠPINATŲ - KUSKUSO SALOTOS...

... su daržinėmis balandūnėmis ir apelsininiu užpilu. Gaivios, sveikos ir vegetariškos. Moterims :)

Daržinė balandūnė - vienas seniausių vienmečių daržo augalų, tik pamirštas. Tai ta pati, "patvorių" piktžolės balandos giminaitė. Jos konkurentas, ją nurungęs - špinatas. Lapai švelnūs, neturintys ryškaus skonio ar kvapo, net švelnesni už špinatus. Gal šiek tiek primena burokėlių lapus. Mažiau, nei špinatai, turi oksalo rūgšties. Ne taip greitai perauga, galima auginti ištisą vasarą.

Balandūnės gausios vitaminų ir mineralinių medžiagų, vartojamos liaudies medicinoje, o valgomos taip, kaip ir špinatai. Dedama į salotas, barščių, rūgštynių sriubas.

Mano žolynų kampelyje sužėlė raudonlapės balandūnės:

Nusipirkau sėklų ir pasisodinau iš smalsumo, daugiau dėl grožio, nes lapai labai ryškūs, gražiai atrodo ir šviečia iš tolo. Kitą pavasarį susodinsiu kartu su špinatais, juk daržovės lysvėje taip pat turi gražiai atrodyti :)

Kaskart, eidama pro šalį pasiskinti salotų, nupešu ir keletą balandūnių lapelių, paįvairinimui. Namie iš pradžių buvo žiūrima labai įtariai, vis pasigirsdavo klausimas, ar tikrai valgomi. Valgomi, ir labai naudingi...

Braškių salotose su špinatais balandūnės labai dera, nors skoniu nesiskiria nuo špinatų. O dera dėl savo raudonos spalvos, kuri, beje, išlieka ir lapus pakepinus ar patroškinus. 

Salotos lengvos, labai tinka kaip užkandis ir nebūtinai karštą vasaros popietę, kai nesinori nieko rimto. Bet jei trūksta "stiprumo", galima patiekti prie vištienos ar rūkyto kumpio.

Reikia (vienam asmeniui):

truputį daugiau nei pusės stiklinės pjaustytų šviežių braškių;

šiek tiek česnakinių laiškų,

apie 100 g kuskuso kruopų;

saujos šviežių špinatų lapų;

keletos jaunų balandūnių lapelių (jei neturite, tai ir nereikia);

pusės apelsino sulčių;

šaukšto ar dviejų baltojo vyno acto;

šaukštelio medaus;

šaukštelio garstyčių;

poros šaukštų aliejaus;

druskos ir maltų pipirų pagal skonį.

Kuskuso kruopas užpilame verdančiu vandeniu, kad apsemtų. Įdedame truputį druskos ir uždengiame kad išbrinktų. Po maždaug penkių minučių papurename šakute, kad taptų birios. Ataušiname.

Špinatų ir balandūnių lapus supjaustome siauromis juostelėmis, sudedame į salotinę.

Suberiame braškes ir ataušusias kruopas. Pabarstome druska ir maltais pipirais.

Užpilui apelsino sultis sumaišome su actu, medumi, garstyčiomis ir aliejumi. Paragaujame. Jei ko nors trūksta, pridedame. Užpilame ant salotų. Viršų pabarstome smulkiai supjaustytais česnakiniais laiškais.

Adaptuota pagal The Seattle Times

RABARBARŲ - AGUONŲ PYRAGAS...

... ir jūra Harley Davidson motociklų...

Savaitgalį Klaipėdos visose pakampėse knibždėte knibždėjo baikeriai. Ir ne tik Klaipėdoje. Harley Davidson suvažiavimas miesto apylinkes, kaimelius, rajonus ir atokiau esančius miestelius pavertė tarsi plieninių vabalų lizdu, kuriame dūzgė prabangūs, spalvoti, įmantrūs, senoviški ir visokie kitokiausi baikeriai iš daugiau nei 30 šalių... Reginys nepakartojamas ir žodžiais nenupasakojamas :)

 

 

 

 

 

 

O aš turiu dar šiek tiek savų rabarbarų. Todėl siūlau arbatinį pyragą su aguonomis ir kokosu. Dvisluoksnį, kurių vienas gausiai pritvindytas aguonų, kokoso riešutų ir rūgščių rabarbarų. Už idėją dėkoju Aguonėlei :)

Reikia (22 cm skersmens formai):

3 kiaušinių;

150 g cukraus;

100 g nerafinuoto kokosų aliejaus (galima naudoti bet kokį kitokį);

150 g grietinės (arba natūralaus jogurto);

2 šaukštelių kepimo miltelių;

šaukštelio cukraus su vanile;

200 - 250 g miltų;

100 g karštu vandeniu nuplikytų ir permaltų aguonų;

apie 200 g rabarbarų (3 - 4 stiebų);

3 šaukštų kokoso riešutų drožlių (galima keisti migdolais ar kitais mėgstamais riešutais).

Kiaušinius išplakame su cukrumi ir vaniliniu cukrumi iki baltumo ir purumo. Supilame aliejų, sudedame grietinę ir gerai išmaišome. 

Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir švelniai įmaišome į tešlą.

Puse tešlos sukrečiame į riebalais pateptą arba kepimo popieriumi išklotą kepimo formą ir pašauname į 180 laipsnių kaitros orkaitę maždaug 15 minučių.

Likusią tešlos dalį sumaišome su maltomis aguonomis, kokosų drožlėmis bei nuluptais ir kubeliais supjaustytais rabarbarais. Šią masę sukrečiame ant pusiau iškeptos, išlyginame paviršių ir vėl pašauname į orkaitę dar maždaug 40 minučių. Tikriname mediniu pagaliuku.

Iškepusį ataušiname ir pabarstome miltiniu cukrumi...

ROŽIŲ CUKRUS

Tinklaraštininkų dienai :) 

Turiu keletą rožių ir erškėčių krūmų, kurie šiemet apsipylė nedideliais, bet be galo kvapniais žiedeliais. Šios rožės visiškai paprastos, taip vadinamos, modernios krūminės, užauga didokos tiek į aukštį, tiek į plotį. Nereikalaujančios daug priežiūros, atsparios ligoms ir šalčiams, todėl jų nepurškiu jokiais pesticidais, nebent žaliuoju muilu. Kartais, kad visiškai nesuėstų amarai.. 

 

Šiuo metu pats jų žydėjimas. Stengiuosi atsidžiaugti šiuo neilgu periodu, vis vaikštinėdama po gausiai žiedlapiais nubarstytą pievą ir kuo giliau įkvėpdama jų skleidžiamo aromato...

Iš pačių kvapniausių sumaniau pasigaminti rožėmis kvepiančio cukraus. Kam? Kad pasidėčiau šiek tiek vasaros. Ir iš smalsumo. Gal dar sausainių, keksiukų, blynų, trupiniuočių ir kitokių pyragų, šviežių vaisių pabarstymui, savito skonio ir kvapo arbatai pagardinti, gaiviam gėrimui karštą dieną paskaninti...

Kadangi žiedlapiai nesunkiai patys nubyra nuo krūmų, juos surinkti - viena pramoga...

Surinkau dubenėlį dviejų rūšių žiedlapių - rausvų ir gelsvų, tų, kurios labiausiai kvepia. Atrodo, kad pririnkau nemažai, bet svarstyklės parodė tik 30 g. Tiek ir pakaks.

Žiedlapius kiaurasamtyje švariai perploviau šaltu vandeniu, išrinkau apvytusius, parudusius ir kitaip pažeistus ar negražius lapelius. Peržiūrėjau, kad nebūtų vabalėlių ir subėriau ant švaraus rankšluosčio, kad apdžiūtų.

Orkaitę įkaitinau iki 50 - 60 laipsnių ir subėrus žiedlapius į švarią skardą, pašoviau džiovinimui keletui valandų.

Orkaitės dureles palikau praviras. Visą tą laiką namai kvepėjo vasara. Gaiviai, neįkyriai ir nenusakomai... :)

Išdžiūvusius žiedlapius subėriau į elektrinį trintuvą (blenderį) kartu su maždaug 100 g cukraus ir sutryniau. Įbėriau dar maždaug apie 50 g cukraus ir vėl tryniau, kol rožių žiedlapiai visiškai susitrynė kartu su cukrumi. (Cukraus ir žiedlapių santykį pasirinkau apytikriai).

Cukrų subėriau į sandarų indą ir palikau tamsioje vietoje savaitei ar dviem. Kartais indelį vis pakratau, cukrų pamaišau, kad aromatas kuo labiau įsigertų.

Cukrus įgavo švelniai rausvą spalvą, tapo specifinio skonio ir kvapo. Šie dalykai priklauso nuo to, kokias rožių ar erškėčių rūšis rinksitės...

Jei jūsų rožės chemiškai apdorojamos arba jų apskritai neauginate, labai kvapnus cukrus gausis iš miške surinktų žydinčių erškėčių žiedlapių, jie taip kvepia!

Su tinklaraštininkų diena! :)

Pagal Ehow