ŠOKOLADINIS RIEŠUTŲ IR DATULIŲ PYRAGAS...

... be miltų ir sviesto, pasaldintas datulėmis vietoj cukraus.
Pastaruoju metu pavasariniai vėjai mane neša sveikesnių receptų link :)


Į panašaus pobūdžio kepinius visuomet žiūrėjau šiek tiek skeptiškai. Bet įsitikinau, kad tikrai, šokoladainius galima kepti ir tokius - drėgnus, minkštus, sultingus, saikingai saldžius ir naudingus. Tikrai smagu, kad gardų pyragą galima iškepti atsisakant įprastų sudėtinių dalių. Nesigailėjau pabandžiusi!

Reikia:
250 g datulių (naudojau džiovintas, be kauliukų, kurias prieš gaminimą užpyliau verdančiu vandeniu ir palaikiau penketą minučių, kad suminkštėtų, bet jei naudot šviežias, to daryti nereikia);
125 g migdolų arba lazdyno riešutų (naudojau lazdyno);
50 g rupiai sukapoto becukrio šokolado* (naudojau įprastą tamsųjį, kuriame 60% kakavos sviesto);
3 kiaušinių;
0,5 citrinos ar apelsino (žievelės ir sulčių);
šaukštelio cukraus su vanile;
1,5 šaukšto nesaldžių kakavos miltelių (tiek gali būti per daug, tai priklauso nuo kakavos stiprumo, spręskite patys. Mano kakava stipri (karti), dėjau per pus mažiau);
2 šaukštų lydyto kokosų aliejaus.

* becukrį šokoladą Lietuvoje gamina k/f "Rūta" (su saldikliais, skirtą diabetikams) arba reiktų ieškoti kažko panašaus ekologiškų prekių parduotuvėse.

Datules kartu su riešutais sutrinkite blenderiu (aš sumaliau mėsmale).
Po vieną įmuškite kiaušinius, vis gerai išmaišant.
Sudėkite nutarkuotą citrinos ar apelsino žievelę, supilkite vaisiaus sultis. Suberkite vanilinį cukrų, kakavą ir supilkite kokosų aliejų. Gerai išmaišykite. Suberkite kapotą šokoladą.

Tešlą sukrėskite į kepimo formą, išklotą sviestiniu popieriumi ir kepkite 160 laipsnių kaitros orkaitėje apie 40 - 50 min.

Gerai atvėsinkite ir patiekite su šviežiomis arba šaldytomis uogomis.

Tai yra pusė normos, nei nurodyta originaliame recepte. Kepiau mažoje (apie 20 - 22 cm ) ir neaukštoje širdies formos kepimo inde. Vis buvo nedrąsu (o gal nieks nevalgys?). Bet viskas tvarkoj, suvalgė, ką ten suvalgė, kaip ir dažniausiai, dingo per akimirką...kuo šiek tiek abejojau. 
Tiesa, kepiau 180 laipsnių kaitros orkaitėje apie pusvalandį.


Datules siūlyčiau rinktis kokybiškesnes, tas, kurios dailiau, putliau atrodo, yra minkštesnės ir, žinoma, šiek tiek brangesnės (tikėtina, šviežesnės). Geriausiai atvežtas iš Tuniso ir gražiai supakuotas (tik tokios dažniau būna su kauliukais). Čia aš apie džiovintas. Su šviežiom būtų idealu...


Mes atsisveikinome su šaldiklyje liūdinčiomis paskutinėmis praeitos vasaros uogomis - vyšniomis. Įsivaizduoju, kad su avietėmis šis pyragas dar skanesnis. Tačiau jei šaldiklyje uogų nerasta, ne bėda, valgykite su džemu, uogiene ar mažai saldinta plakta grietinėle...


Šaltinis Green Kitchen Stories

BLINDĖS KAČIUKŲ ARBATA

Mįslė: "po vandenį braido, kitiems kosulį baido, kas?", o gi blindė! Medis arba krūmas, priklausantis gluosnių giminei. Liaudiškai kalbant, kačiukai, vieni pirmųjų pranašaujantys pavasarį. Kodėl po vandenį braido? O todėl, kad šių gluosnių rūšis auga žemesnėse, užmirkusiose vietose, kur susirenka sniego tirpsmo vandenys. Dabar pats jų žydėjimas, bent jau pajūryje. Didžiausias gamtos gėris slypi blindės žievėje, bet ar žinojot, kokia kvapni ir skani blindės pražydusių kačiukų arbata?

Žolininkai siūlo pavasarį, sužydėjus blindės kačiukams, jų prisiskinti. Blindės žiedų arbata gali pagelbėti peršalusiems, karščiuojantiems arba kosintiems. Sakoma, jog tai natūralus gamtos aspirinas, gali būti puiki profilaktinė priemonė nuo infarkto ar insulto, nes skystina kraują. Puodeliui verdančio vandens pakanka penkių "kačiukų". Per dieną reiktų išgerti du puodelius šios arbatos ir taip tris savaites.
Kačiukus galima džiovinti ir vartoti vasarą ar rudenį. Dabar tinkamas metas pasiskinti žydinčių katinėlių arbatai, o gal keletą sukramtyti... Tik tai daryti geriau miške, sodyboje ar ten, kur švaru, kur čiulba paukščiai, kur tylu nuo miesto gausmo...


Išbandžiau. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad žydintys katinėliai taip gaiviai kvepia! O medelis svyrančiomis šakomis jau keleri metai auga ir po mano langu bei vilioja milijonus bičių ir kamanių. Tikrai! Kad matytumėt, kas darosi saulėtą dieną..
Arbata, užpylus kačiukus verdančiu vandeniu, tuoj pasidarė saulės geltonumo ir tokia pat kvapni. Labai gardi, ypač su medumi. 
Sakoma, kad iš ankstyvą pavasarį žydinčių augalų blindė bitininkui yra brangiausias augalas, nes bitėms duoda daug nektaro, duonos, pikio, o vasarą - lipčiaus. Ten, kur daug blindžių, bitės labai greitai stiprėja po žiemos. Per dieną stipresnė bičių šeima iš blindžių gali parnešti vieną - du kilogramus medaus, įsivaizduojat?


Kai vaikščiosit po mišką, prisiminkit... nors tuoj bus per vėlu, atėjus šiltiems orams, kačiukai tuoj nužydės ir išsibarstys...

Šaltiniai:
Žolinčių akademija
forest.lt
bitininkas.lt


O dabar apie pirmuosius rimtesnius žiedus kaktusyne. Esu kaktusų genties, pavadinimu "echinopsis" mylėtoja, kaktusų mėgėjai tokius žino. Suskaičiavau, jog turiu šešiolika šios rūšies hibridų, žydinčių skirtingų atspalvių žiedais. Lygiai pusė, aštuoni, savo spalvas jau parodė. Kitų laukiu su nekantrumu, mat jie tam jau pilnai pasiruošę :)
Lengviausia pražydinti kaktusą vardu "echinopsis oxygona", kurį augantį kelmais galima pamatyti ant daugybės palangių. Močiučių kaktusas, kuris nesunkiai "vaikuojasi" ir žydi vos rausvai. Jį žino bet kuris, nors šiek tiek gyvenime susitikęs su kaktusais.
Nesunkiai žydi dideliais, pieno baltumo žiedais ir echinopsis, vardu "subdenudata", taip pat daugelio žinomas ir mėgstamas. Tokių šiuo metu galima įsigyti daugelyje prekybos centrų. Šis prie mano saulėtojo lango visuomet pavasarį pražysta pirmasis ir žydi iki pat rugsėjo su neilga pertrauka poilsiui vidury vasaros, išskleisdamas tai po vieną, tai po du, tai po tris žiedus vienu metu. Kaktusas senelis, mano užaugintas nuo mažučio kamuoliuko dydžio.
Visada gėriuosi jų žiedais, kad ir kiek trumpai bežydėtų...

KIAULPIENIŲ LAPŲ PESTO

Kaip žinia, taip vadinamąjį itališką "pesto" pagardą, tradiciškai gaminamą iš šviežių bazilikų ir dažniausiai valgomą su makaronais, žmonės įsigudrino gaminti iš įvairiausių žalumynų. Ir visai ne bereikalo. Labai gardus pesto iš meškinio česnako lapelių (receptas čia), iš jaunų rūgštynių ar dilgėlių. Tai jau išbandyta. Žmonės šį padažą gamina iš špinatų, petražolių, net iš jaunų ridikėlių lapelių. O aš jau seniai buvau nužiūrėjusi pesto iš jaunų kiaulpienių lapelių, tų pačių, iš kurių visai neseniai gaminau jogurtinę agurkų sriubą. 
Tik nežiūrėkit skeptiškai, tai puikiausias būdas skaniai valgyti tai, kas naudinga. Ir vėl kažkas truputėlį sveikiau. 
Kiaulpienių pesto gavosi labai gardus. Savo brangiam žmogui daug nepasakojau, kas ir iš ko, o tiesiog užtepiau ant skrebučio ir pasiūliau paragauti. Net neklausė, koks gi čia stebuklas, sako, tik tepk negailėdama, labai skanu! Taip ir liko nesužinojęs paslapties :)


Žodžiu, jei negyvenate vidury didmiesčio ir jei švarių kiaulpienių nereikia ieškoti kaip baisiausio deficito, siūlau išbandyti. Kiaulpienių lapai maistui ir vaistui tinkami skinti nuo pavasario iki rudens. Tačiau pavasariniai, mažučiai ir jaunučiai lapeliai, kaip ir visų augalų, turi daugiausiai to, ko reikia pavargusiam žmogui nuo žiemos. Ir nebijokit vos jaučiamo kartumo, tikrai rekomenduoju!

Reikia:
apie 300 g švarių, perrinktų jaunų kiaulpienių lapų;
150 - 200 ml švelnaus aliejaus;
3 - 4 skiltelių česnako;
2 - 3 šaukštų pakepintų saulėgrąžų branduolių;
šaukštelio (arba pagal skonį) druskos;
apie 70 g tarkuoto sūrio "Džiugas".

Maždaug trečdalį kiaulpienių lapų sutrinkite su aliejumi virtuviniu kombainu ar elektriniu trintuvu. Per du kartus sudėkite likusius lapus ir trinkite, kol žalumynai bus visiškai susmulkinti.
Sudėkite nuluptus česnakus, sūrį ir saulėgrąžas. Viską trinkite iki vientisos masės. Tirštumą reguliuokite aliejumi pagal save (aš gaminu šiek tiek tirštesnį).
Pagal skonį pagardinkite druska.

Saulėgrąžas būtinai prieš dėdami trinti, pakepinkite sausoje keptuvėje.

Šis pesto ilgiau pastovėjęs truputį tamsėja, todėl visai ne pro šalį šiek tiek pagardinti dar ir citrinų sultimis (puikiai tiko žaliosios citrinos, t.y., laimo sultys).

Sudėkite pagardą į stiklinius indelius ir sandariai uždarytą laikykite šaldytuve. Suvartokite per dvi - tris dienas. Arba užšaldykite šaldiklyje.

Sūris "Džiugas" gali būti keičiamas Parmezanu, o saulėgrąžos - kedrų riešutėliais, migdolais ar indiškais, taip vadinamais, "kešju" riešutais. Man patiko su saulėgrąžom, tačiau, manyčiau, kad saldūs migdolai čia derėtų dar labiau...

Skanu pusryčiams ant baltos duonos skrebučio.

Valgykite su karštomis bulvėmis ar naudokite bulvių salotoms vietoj padažo. Tepkite ant iškeptos picos. Įmaišykite į virtus makaronus...

Adaptuota pagal David Lebovitz

Alternatyva - vietoj vienų kiaulpienių, gaminant šį pagardą sumaišykite lygiomis dalimis kiaulpienių, meškinio česnako ir jaunų dilgėlių lapelių. Puikus vitamininis ryškiai žalias pestо, išbandyta! Tik česnako gali nebeprireikti...

ŠALTA AGURKŲ SRIUBA SU ŽALUMYNAIS

Su jaunais kiaulpienių lapeliais, labai pavasariška, gaivi ir kupina vitaminų. Kažkas truputėlį sveikiau.

Labai norisi padejuoti, kaip lauke šalta ir kaip akys ilgisi žalumos ir spalvų... Nes taip ir yra. O ką tai pakeis? Vietoj to, geriau vakarais šiltai įsisupus į storą "vatinką" susirangyti lauke ant suolo pasitiesus visus turimus šiltus paklotus ir su karšta imbierine arbata rankose klausytis varnėnų priešvestuvinio čiulbėjimo. Beveik nuo kiekvieno netoliese esančio namo stogo po atskirą tiradą... Labai smagu, kad vakarai ilgėja ir temsta vis vėliau.


Intensyviai vartau seną tėvo palikimą - knygą "Lietuvos fauna. Paukščiai". Ta knyga labai mažai paliesta, beveik nauja, tik išleista senokai. Suprantama, juk gyvenant mieste net nepagalvotum tokią atsiversti :) Užtat pastaruoju metu nepaleidžiu iš rankų, nes kasmet užklysta vis kitokie, mažai pažįstami ir labai gražūs paukščiai. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus labai nustebino užklydę čimčiakai, daugiau jų nemačiau. Šiemet akis džiugina puikiosios liepsnelės bei tikriausiai, kikiliai. Tikriausiai, nes kai kuriuos tegaliu tik nuspėti pagal išvaizdą ir aprašymą. Kitus sunku iš kart ir suprasti, kas per paukščiai...
Anksčiau pykdavome ant kregždžių (ir taip aišku, dėl ko). Bet pastaruosius kelis metus laukiam nesulaukiam mielų langinių kregždučių sugrįžimo. Labai trūksta to greitų paukštelių zujimo ir čirškavimo... Smagu jas pasitikti - žinai, kad tikrasis pavasaris garantuotai jau čia; smagu stebėti, kaip lipdo lizdelius arba remontuoja apgriuvusius; smagu nuo žemės rankioti margų kiaušinukų lukštus - žinai, kad šeimyna sulaukė pagausėjimo, tuoj prasidės pats smagumas ir gerąja ir blogąja prasme. Ir pasidaro labai liūdna staiga vieną dieną pamačius besibūriuojantį padvigubėjusį ar patrigubėjusį juodai baltų dangaus žirklučių būrį - žinai, kad tai atsisveikinimas su vasara... 


Jau labai norisi kapstytis lauke, bet mieloms oro sąlygoms leidus, tegalėjau apgenėti bei nupurkšti rožių krūmus ir persodinti kaktusus. Pasisodinau skiepytą aroniją ir agrastų krūmą...


Pirmą kart praėjusį savaitgalį išmynėm dviračiais. Susiradę užuovėją ir įsitaisę kopose, pasidžiaugėm šildančiais saulės spinduliais tuščiam paplūdimy. Įkvėpėm gaivaus jūros oro. Miškas dar vos bunda - žydi baltažiedės plukės ir šalpusniai, daugiau nieko.
Vat taip ir gyvenam :)

Anądien prisikasiau jaunų kiaulpienių. Visiškai mažų, tik ką pradėjusių želti lapelių rozečių. Tokie - patys pilniausi vitaminų ir mažiausiai kartūs. Kai pagalvoji, kiaulpienė - piktžolių karalienė, su kuria kovoji visais įmanomais būdais, kad tik išgyvendinti iš vejos, o iš kitos pusės - didžiausias vitaminų šaltinis už dyką. Kiaulpienių tikrai nerinkau savoj pievoj, nors galėčiau :) Savaime suprantama, kad rinkti reikia švarioje, nei herbicidais, nei jokiais kitokiais chemikalais nepurškiamoje ir netręšiamoje vietoje, atokiau nuo miesto.


Kas nežino, kiaulpienių lapai gerina virškinimą, tonizuoja, aktyvina imuninę sistemą, ypač valo kepenis ir yra vitaminų bei mikro ir makroelementų šaltinis (J. Vasiliausko knyga "Gamtos vaistinė", 2010 m.). Saują kitą būtinai įmaišykite į ruošiamas pavasarines salotas, tikrai niekas neįtars, o nauda didelė...
Kadangi lapeliai maži, sudėtinga švariai nuplauti. Reikia kruopščiai išskirstyti ir išrankioti.
Šį kart kiaulpienių lapeliais pagardinau labai mano mėgstamą šaltą jogurtinę agurkų sriubą, su svogūnų laiškais, krapais ir česnakais. Kitąkart papasakosiu apie dar kai ką...

Reikia:
vieno ilgo šviežio agurko (arba apie 400 g);
300 ml natūralaus jogurto (arba raugintų pasukų, bet puikiai tiks ir kefyras);
100 ml grietinėlės (13 % ar kitokios, mažesnio riebumo);
šaukšto ar dviejų baltojo vyno acto (galima apsieiti ir be jo, bet siūlau pabandyti);
2 - 3 česnako skiltelių;
pundelio šviežių krapų;
pundo svogūnų laiškų;
saujos švarių jaunų kiaulpienių lapų;
druskos ir maltų pipirų pagal skonį;
šiek tiek šviežių mėtų lapelių (jei mėgstate);
vieno kietai virto kiaušinio.

Kiaulpienių lapelius užpilkite šaltu pasūdytu vandeniu ir palaikykite apie pusvalandį. Tai sumažins jų kartumą, nors aš to nedarau, mat visiškai jauni lapai kartumo turi labai nedaug ir tai, mano nuomone, tik pagerina patiekalo skonį.
Agurką nulupkite ir smulkiai supjaustykite. 
Susmulkinkite išmirkytus kiaulpienių lapus, krapus, svogūnų laiškus, mėtas ir česnaką. Sumaišykite su agurkais.
Jogurtą sumaišykite su grietinėle ir vyno actu. Užpilkite ant žalumynų. Pagal skonį pagardinkite druska ir pipirais. Patiekite su virtu kiaušiniu. Labai skanu su karštomis virtomis bulvėmis.

Į tokią sriubą galite įpjaustyti ir ridikėlių, primaišyti rūgštynių ar kitokių vertingų žalumynų...

KONDENSUOTO PIENO SAUSAINIAI

Trapūs sviestiniai sausainiai, pasaldinti kondensuotu pienu vietoj cukraus, kuris suteikia skoniui "karameliškumo". Puikios vištelės!

Reikia:
250 g miltų;
šaukštelio kepimo miltelių;
žiupsnelio druskos;
šaukštelio cukraus su vanile;
150 g šalto sviesto;
175 g saldaus kondensuoto pieno (apie puse skardinės).

Miltus sumaišykite su kepimo milteliais, druska ir vaniliniu cukrumi.

Į miltų mišinį gabalėliais įpjaustykite sviestą ir kapokite ar trinkite, kol gausis šlapi trupiniai (tai galima daryti ir virtuviniu kombainu).
Įmaišykite kondensuotą pieną ir gerai išminkykite. Tešla turi gautis minkšta ir elastinga (jei atrodo šiek teik per šlapia, įberkite žiupsnį miltų, tik nepadarykite per kietos).
Suformuokite rutulį, apvyniokite plėvele ir valandai patalpinkite į šaldytuvą.

Pailsėjusią tešlą iškočiokite (maždaug 3 - 4 mm storio sluoksniu) ir išspauskite norimos formos sausainius, kuriuos atsargiai (tešla minkšta, lengviau pakeliama nuo darbastalio peiliu) sudėkite ant sviestiniu popieriumi išklotos skardos. Viršų galite patepti kiaušinio plakiniu.

Kepkite 200 laipsnių kaitros orkaitėje, kol šiek tiek parus. Storesni keps apie 10 - 12 min., ploniau kočiotiems pakaks apie 7 - 10 min. Per plonai iškočioti greit svyla.

Šaltinis: Nami-nami

Saulei nuolat bučiuojant, žiedelius skleidžia mano augintiniai. Dabar pats kaktusų, kurių bendras vardas 'mamiliarija', žydėjimas. Mažais, panašiais, bet tuo pačiu skirtingais žiedeliais :0)

KIAUŠINIŲ SALOTOS

Velykos šiemet šaltos, nors ir saulėtos. O taip norėjosi lauko kepsnių! Kad ir kaip ten bebūtų, lauke akis džiugina spalvingieji krokai, dygsta tulpės, o iki pumpurų sprogimo vos kelios savaitės... Linkiu saulėtų ir šiltų bundančio pavasario dienų ir šiltos vasaros laukimo, juk ji jau visai čia pat :)

Mūsų Velykos buvo ramios ir sočios. Su saugiai ryškiais margučiais. Mano pabandymai kiaušinius dažyti natūraliais dažais, virto tiesiog manija :) Atradau pati sau tai, ko, jau žinau, neatsisakysiu ir ateityje.
Tamsiai kiaušinius nudažė vaisinė arbata su džiovintomis rugiagėlėmis ir sausmedžių uogomis, neprireikė net ąžuolo ir juodalksnio žievių. Lyg ir nuobodūs, bet pilki kiaušiniai man buvo patys mieliausi.

Oranžiniai geltonais kiaušinius pavertė ciberžolė, saulės geltonumo - žalioji arbata. 

Žinoma daugiausiai pasitikėjimo verti svogūnų lukštai, su jais daugiausiai galima improvizuoti. Dalinai svogūnų lukštais apsukti kiaušiniai, pabuvę ciberžolės nuovire, pasimargino raudonai oranžiniai:

Gaila, kad vištos šiemet prastai dėjo baltus kiaušinius :0)  nes rudų "neįkabino" šienas...

Kiaušiniais teks dar keletą dienų pasidžiaugti. Iki pat Atvelykio labai praverčia idėjos, kur gi juos sunaudoti. Viena tokių - kiaušinių salotos. Truputį kitokios, nei mums įprastos, pvz., pikantiškos su sūriu. Pusrytinės, su skrudinta šviesia itališka, prancūziška duona ar tiesiog šviežiu batonu.

Reikia:
6 kietai virtų kiaušinių;
apie 70 g majonezo;
1,5 šaukštelio Dižono garstyčių;
šaukšto smulkintų kaparėlių;
1,5 šaukštelio kaparėlių marinato;
maltų juodųjų pipirų, druskos;
3 šaukštų kepintų saulėgrąžų branduolių.

Kiaušinius supjaustykite nedideliais gabalėliais.
Sumaišykite su majonezu, garstyčiomis, kapariais ir jų marinatu, įberkite kepintų saulėgrąžų, pagardinkite druska ir pipirais.
Patiekite ant traškių skrebučių (ypač gardu su rupia grūdėta duona) ar šviežio batono riekelių. Viršų pabarstykite laiškiniais česnakais ar pipirnėmis...

Kaparėlius galima keisti mažaisiais marinuotais agurkėliais, karnišonais, pagardinimas jų rūgščiu marinatu, labai vietoj. O jei sumuštinukų viršų paskaninsite skrudinta šonine, pirščiukus apsilaižysite :)

Šaltinis: David Lebovitz

NAMINIS MAJONEZAS BE KIAUŠINIŲ

Bet pradžioj apie kiaušininį...

Kad naminis majonezas daug kartų geriau už pirktinį, kurio etiketėse puikuojasi galybė burtažodžių, ir taip aišku. Naminis visų skaniausias vien dėl to, kad natūralus ir pats žinai, ko ten pridėjai. Be to, visai nesunkiai ir greitai pagaminamas, ypač, kai "atmuši" ranką :) Tačiau nemažai žmonių skeptiškai žiūri į maistui vartojamus termiškai neapdorotus kiaušinius. Bijoti jų nereikia. Žalią kiaušinį prieš vartojimą tereikia kruopščiai nuplauti karštu vandeniu su soda ir jokio pavojaus. 

Naminio majonezo receptų labai daug ir su įvairiais savitumais. Ispanai panašų vadina "aioli", gamina su česnaku ir valgo užsitepę ant duonos. Aš tokį galėčiau valgyti su viskuo. Galėčiau, bet stengiuosi susivaldyti :)

Mano patyrimas gaminat kiaušininį: majonezui išsuku vieną didelį kiaušinio trynį su išspaustu česnaku, šie tiek įberiu druskos ir šiek tiek cukraus. Įdedu šaukštelį garstyčių, (galima ir be jų), įpilu porą šaukštų citrinos sulčių (kartais keletą lašų acto) ir kai viskas susiplaka (ranka arba plakikliu) į vientisą tyrę, pamažu, labai plona srovele, pradžioj po lašelį, pilu aliejų. Nenustojant plakti, aliejaus labai pamažu pilu tiek, kol gaunu norimos tekstūros purią, vientisą masę. Pagal skonį dar padruskinu, pasaldinu, parūgštinu ir pabarstau pipirų. Jei tiksliau, vienam kiaušinio tryniui skirtinguose šaltiniuose rekomenduojama nuo 150 ml iki 250 ml aliejaus, mano skoniui - neutralaus, bet galima alyvuogių ar alyvuogių ir švelnaus aliejaus mišinio.
Dažniausiai majonezas susiplaka labai tirštas. Šaukštas ar du virinto vandens pačioj pradžioj tekstūrą pakoreguoja.

Dar svarbu, kad produktai būtų vienodos temperatūros. Pas mane aliejus laikomas šaldytuve, todėl vienodinti neturiu ką.
Sakoma, kad pats skaniausias - plakamas rankomis. Sutinku. Bet aš dažnai gaminu rankiniu elektriniu plakikliu, visuomet pavyksta...

Majonezą beveik visuomet gardinu česnakais, toks gardžiausias. Kartais pagerinu ciberžolės milteliais - graži spalva ir šiokia tokia nauda. Labai gardu paskaninti šviežiomis žolėmis - smulkintais krapais, pipirnių lapeliais, daržiniais builiais, laiškiniais česnakais ar smulkiai kapotais meškinio česnako lapeliais, tuomet nei česnako nereikia.


O jei norisi pavasariškos spalvos pagardo prie kiaušinių Velykoms, siūlau įmaišyti gerai prisirpusį ir prieš tai gerai sutrintą avokadą. Turėsite žalsvos spalvos majonezą su daugybe aiškiai suprantamų, sveikų, naudingų ir natūralių sudėtinių dalių...

Na, o jei požiūris į termiškai neapdorotus kiaušinius vis dėlto labai skeptiškas, egzistuoja majonezas be kiaušinių, pieno pagrindu. Truputėlį kitoks savo tekstūra, gaminamas tik iš riebaus, geriausiai kaimiško pieno ir aliejaus. Pienas turėtų būti ne mažiau kaip 3,5 %  riebumo (nors aš sakyčiau, kad gerokai riebesnis) ir labai gerai atšaldytas.

Pirmą kartą pabandžiau su 3,2 % natūraliu parduotuviniu pienu. Nesusiplakė. Tikriausiai su parduotuviniais neverta net vargti. Pabandžiau kitaip, pieną atskiedžiau grietinėle (trys dalys riebiausio parduotuvinio pieno, viena grietinėlės). Pyktis parduotuviniam pienui atslūgo, ačiū grietinėlei. Trečiu bandymu išplakiau vien su grietinėle ir aliejumi, toks patiko labiausiai. Gavosi purus, bet tvirtos tekstūros baltas pasūdytas kremas, atšalęs primenantis kastinį ir labai skanus ne tik su kiaušiniais, bet ir su virtomis bulvėmis...

Vadovaudamasi skonio receptoriais įprastu majonezu gal tai ir nepavadinčiau. Tegul bus kažkas kitokio, kažkas įdomiau...

Reikia:
80 ml labai šalto riebaus natūralaus pieno (arba pieno ir grietinėlės mišinio ar grynos grietinėlės);
1,5 šaukštelio citrinos sulčių;
skiltelės česnako;
1/4 šaukštelio maltų baltųjų pipirų (naudojau juodus);
180 ml aliejaus (jei alyvuogių, tai reiktų maišyti per pus su neutraliu; aš renkuosi neutralų, alyvuogių aliejus majonezui per intensyvus, nebent labai švelnus);
1/2 šaukštelio smulkios jūros druskos.

Plakimui prireiks elektrinio rankinio plakiklio, rankine šluotele neišplaksite.

Aukštesniame inde (kad mažiau taškytųsi) sumaišykite šaltą pieną, citrinų sultis, trintą česnaką ir pipirus. Didžiausiu plakiklio pajėgumu plakite apie puse minutės kol suputos ir pieno tūris šiek tiek padidės (jei plaksite gryną grietinėlę, paplakite ją, kol pasidarys puri, bet nesutirštės).

Nenustojamai plakant didžiausiu pajėgumu, labai lėtai, pradžioj po mažą lašelį įpilkite aliejaus, pieno masė su kiekvienu lašu turėtų pradėti tirštėti. Aliejaus kiekį vis didinkite. Labai plona srovele, neskubant supilkite visą, kol majonezas sutirštės ir taps purios, vientisos tekstūros. Nesistenkite visko padaryti per greit, kol suplaksite, prireiks šiek tiek laiko.
Pagal skonį pagardinkite druska, parūgštinkite, jei dar norisi (aš šiek tiek skaninu dar ir žiupsneliu cukraus). Žmonės tokį nuspalvina burokėlių, špinatų sultimis, ciberžolės milteliais ir panašiai.

Patiekite kambario temepratūros. Saugomas šaltai, gali būti vartojamas iki savaitės (atvėsintas sustingsta lyg kastinys).

Gali pasirodyti per sudėtinga, ypač kai plaki plaki, o pienas netirštėja, todėl rekomenduoju su grynu parduotuviniu pienu nerizikuoti.
O jei plakant gryną grietinėlę ją netyčia perplaksite beveik iki sviesto (su mažu kiekiu taip gali atsitikti labai greit), ne bėda, pradėjus varvinti aliejų, viskas puikiai susitvarko...

Šaltiniai: David Lebovitz; Leites Culinaria

TROŠKINTAS TRIUŠIS SU DŽIOVINTAIS ABRIKOSAIS

Ir trečias bei paskutinis eksperimentas su kiaušinių dažymu. Šį kart visiškai natūralus, sveikas ir saugus.

Šį receptą kažkada, dar rudenį, užtikau sėdėdama vienos įstaigos laukiamajame ir vartydama žurnalą "Žmonės". Prisipažinimas - pasielgiau negražiai, net nepajutau, kaip ramiu veidu tą lapą išsiplėšiau. 
Ir nė kiek nesigailiu...
Pagal šį receptą pagaminta triušiena gavosi labai gardi. Pamarinuota pačios užaugintų džiovintų žolių mišinyje, su juodojoje arbatoje brinkintais abrikosais. Sultinga ir minkštutė. Manau, tikrai labai tinkama šventiniam stalui.

Reikia:
apie 1,5 kg sveriančio triušio;
1/3 - 1/2 stiklinės alyvuogių aliejaus;
šaukšto itališkų žolelių mišinio (aš naudojau savos gamybos džiovintų raudonėlių, čiobrelių, j. serbentų lapų, dilgėlių, juozažolės, dašio ir rozmarino mišinį);
druskos, maltų pipirų, laurų lapų;
2 morkų;
2 svogūnų;
3 skiltelių česnako;
gabalėlio sviesto kepimui;
stiklinės karštos stiprios juodos arbatos;
250 g džiovintų abrikosų;
stiklinės baltojo sauso ar rožinio vyno;
stiklinės naminio sultinio (tiks paukštienos ar daržovių nuoviras, pačiu blogiausiu atveju - virintas vanduo).

Džiovintas žoles sumaišykite su aliejumi, įberkite šiek tiek druskos ir palikite, kad pritrauktų.
Nuplautą ir nusausintą triušį supjaustykite gabaliukais. Kiekvieną jų gerai ištrinkite druska ir aliejumi su žolėmis. Mėsą gerai "išmasažuokite" ir palikite vėsiai, kad pasimarinuotų.

Orkaitę įkaitinkite iki 250 laipsnių kaitros.

Keptuvėje išlydykite sviestą, sudėkite triušieną ir iš visų pusių gerai apkepkite, kad apskrustų. Keptuvę uždenkite dangčiu ir patroškinkite apie 20 min.

Morkas ir česnakus supjaustykite griežinėliais, svogūnus kubeliais. Daržoves paskleiskite troškintuvo dugne, pabarstykite druska, pipirais, užberkite trupintų laurų lapų bei dar šiek tiek žolelių mišinio. Ant viršaus sudėkite pakepintą triušieną, užpilkite stikline sultinio, uždenkite ir pašaukite į orkaitę. Kai užburbuliuos, kepkite apie 50 min.

Karšta juodąja arbata užpilkite džiovintus abrikosus. Kai atvės, o vaisiai išbrinks, švelniai nuspauskite ir supjaustykite juostelėmis. Likus maždaug 5 min. iki kepimo pabaigos, ant triušienos suberkite abrikosus, supilkite vyną, uždenkite ir dar patroškinkite, kad susigertų visi skoniai.

Patiekite su biriai virtais ryžiais...

Nors orkaitės kaitra pasirodė per didelė, triušiena iškepė be priekaištų ir gavosi tikrai nuostabiai gardi..

Šaltinis: žurnalas "Žmonės", 2011 m. lapkričio 3 d.


O dabar dar kartelį apie dailius ir saugius kiaušinius Velykoms. Turiu gerą kaupą šieno, džiovintos žolės, kurios su pintu krepšiu kaip dekoraciją gavau prie gimtadienio dovanos žiemą. Juo ir dažiau kiaušinius, visai kaip tikra kaimietė :) Rezultatu likau labai patenkinta. Išvirti šiene, o po to trumpiau ar ilgiau tame nuovire pamirkyti, gavosi gražių žemiškų spalvų margučiai. Tas, kuris truputį šviesesnis, laikytas keletą valandų, o tamsesnis - per naktį.

Gerą kupetą džiovintos žolės sudėjau į puodą ir užpylusi vandeniu, užvirinau. Įbėriau šaukštą druskos ir šiek tiek acto. Pavirinusi apie pusvalandį, atsargiai įleidau baltos spalvos žalius kiaušinius ir viriau apie dešimt minučių. Kaitrą išjungiau, o kiaušinius palikau puode. Svarbiausia kiaušinius "pasodinti" ant šieno ir juo gerai užkloti. Jokiu būdu nejudinti ir nevartyti. Tuomet kiaušiniai gausis dailiai pamarginti.


Spalva priklauso nuo sudžiovintų žolių rūšies, mirkymo laiko ir tirpalo stiprumo, mažiau įdėjus šieno ir palaikius keletą valandų, gausis žalsvesni, tokie "chaki" spalvos, daugiau šieno kiaušinius nudažys nuo žalsvai rusvų iki tamsiai rudų atspalvių. Tai mano sodresnis, antras bandymas marginti šienu.


Išimti iš nuoviro reikia labai atsargiai, nes kol šlapi, spalva lyg ir neatspari, greit susibraižo, bet kai pilnai išdžiūva, laikosi puikiai. Pabandykite, mačiau, kaip džiovintą žolę, skirtą kraikui, kiaušinių dažymui kai kas perka gyvūnėlių parduotuvėse :)


Ir dar, labai netikėtas rezultatas su žaliąja arbata. Tikėjausi žalių atspalvių, o gavosi geltonas kiaušinis!

Į vandenį įbėriau pora šaukštų žalios arbatos lapelių (manoji buvo su jazminaičiais), įbėriau druskos ir pritrūkusi acto, šliukštelėjau raugintų agurkų rasalo. Užvirus, iš kart įleidau žalią baltą kiaušinį ir išviriau. Po to palikau nuovire per naktį (po keletos valandų mirkymo, kiaušinis nusidažė žalsvai gelsva, bet labai pasteline spalva). Spalva atspari ir labai netikėta. Kiaušinis - kvepiantis jazminais ir tikrai įprasto skonio, nekartus, nors verdamas skilo :)
Gali būti, kad įbėrus mažiau arbatžolių ar panaudojus kitokios rūšies žaliąją arbatą ar nepilant rūgšties, gautųsi visai kitokių, žalesnių atspalvių kiaušiniai... Smagu eksperimentuoti :0)

SLUOKSNIUOTOS DARŽOVIŲ SALOTOS SU RŪKYTA LAŠIŠA

Ir dar kelios improvizacijos su kiaušinių dažymu.


Tikrai daugelis žino ir mėgsta taip vadinamą "silkę pataluose". Na ta, kuri slepiasi po burokėlių, bulvių, kiaušinių ir kitokių gėrybių sluoksniais. Siūlau panašias ir ne mažiau gardžias salotas su rūkyta lašiša. Mūsų ne kartą išbandytas ir puikiai įvertintas...

Reikia:
200 g rūkytos lašišos;
apie 400 g virtų bulvių (apytikriai dviejų mažų arba vienos stambesnės bulvės pilnai pakaks);
vieno mažo, smulkiai kapoto svogūno;
apie 200 g keptų burokėlių (virti taip pat tiks);
vienos vidutinės virtos morkos (apie 250 g );
apie 300 - 400 g skanaus majonezo (arba majonezo perpus sumaišyto su natūraliu jogurtu);
2 kietai virtų kiaušinių;
druskos ir maltų pipirų pagal skonį.

Lašišą supjaustykite smulkiais gabalėliais ir ja išklokite dubenį, kuriame sluoksniuosite salotas.
Rupiai (burokine trintuve) sutarkuokite virtas bulves ir užklokite jomis žuvį.
Bulvių sluoksnį pabarstykite smulkiai kapotu svogūnu. Pabarstykite druska ir pipirais (ypač jei naudosite majonezo - jogurto mišinį).
Ant viršaus švelniai paskleiskite sluoksnį majonezo ar majonezo - jogurto mišinį (puse viso kiekio).
Sutarkuokite burokėlius ir uždenkite jais majonezo sluoksnį. Virš jų sutarkuokite virtą morką.
Jei reikia, vėl pagal skonį pabarstykite druska ir pipirais.
Ant viršaus uždėkite likusią majonezo dalį, paviršių išlyginkite.
Viską apibarstykite tarkuotais kiaušiniais.

Salotų dubenį uždenkite maistine plėvele ir patalpinkite šaldytuvan bent kelioms valandoms, kad susistovėtų.

Prieš gamindama šias salotas keptus ar virtus burokėlius aš sutarkuoju, pabarstau druska, apšlakstau balzaminiu actu ir pamaišiusi neilgam palieku, kad pasimarinuotų. Tačiau galima naudoti tik tarkuotus...

Šaltinis: Nami-nami

O dabar vėl apie kiaušinių dažymo būdus. Pastaruoju metu mano virtuvėje tai vienur, tai kitur gulinėja margučiai. Tiesiog susirgau kiaušinių dažymo augaliniais, senoviškais būdais liga. Taip eksperimentuodama laukiu Velykų ir veju šalin žvarbų orą. Tuo, kas išėjo gražaus, įdomu pasidalinti ir kitus užkrėsti :)


Ar žinojot, kad senųjų žemaičių margučiams būdingos tamsios arba juodos spalvos? Kad suvalkiečiai senovėje kiaušinius dažydavo raudonais ir violetiniais atspalviais, o dzūkai - pilkomis spalvomis? Taip rašoma internete. Juk iš gamtos nelabai daug ir teišspausi, tai ne tie, šviečiantys, akinančiomis ir ryškiomis spalvomis cheminiais dažais dažyti kiaušiniai, bet lietuviško pavasario, dar nepabudusios gamtos atspalvių...


Mane labai suviliojo juodi kiaušiniai, simbolizavę žemę, juk aš turiu žemaitiškų šaknų :)  Bet tokius išgaudavo dažymu "gelažuniais", kuriam reikia daug kartumo turinčių augalų (ąžuolo, juodalksnio žievės, bruknių ar meškauogių lapų), surūdijusių gelžgalių ir bent pora savaičių laiko. Daug taninų, t.y., karčiųjų medžiagų turintys augalai, reaguodami su geležimi virsta juodu tirpalu. Deja, laiko nebėr, geležių taip pat neturiu, bet gerai, kad yra internetas. Surūdijusius geležis ar geležis rūdą puikiai atstoja geležies sulfato milteliai (parduodami sodininkų parduotuvėse), kurie tarnauja ir kaip kandikai (dažų užtvirtintojai). Modernus metodas, pritaikytas šiandienai...


Taigi, tam, kad kiaušinius nudažyti juodai ar tamsiai pilkai nenaudojant cheminių dažų,  1 l vandens prireiks 5 - 7 paketėlių (ar kiek negaila) kuo stipresnės juodos arbatos (arba geros saujos ąžuolo žievės, džiovintų meškauogių lapų, alksnio, juodalksnio žievės ir jo mažų kankorėžiukų) ir žiupsnelio geležies sulfato miltelių. Arbatžoles, ąžuolo žieves ar meškauogių lapus (gali būti visų šių gėrybių mišinys) tereikia pavirinti vandenyje (arbatžoles trumpiau, ąžuolo ar alksnio žieves ilgiau; aš naudojau arbatžoles su ąžuolo žievėmis ir virinau beveik valandą) ir įberti geležies sulfato miltelių. Jų pakanka visai nedaug, apie 1/3 - 1/4 šaukštelio. Nuoviras pavirsta į juodą smalą, į kurią ir merkiami kietai išvirti kiaušiniai. Jei palaikytumėt keletą valandų, kiaušiniai nusidažytų pilkais atspalviais. Aš laikiau per naktį, tad mano kiaušinis nusidažė beveik visiškai juodai. Kitą kiaušinį prieš merkdama, apvyniojau storesniu svogūno lukštu ir aprišau. Gavosi visai dailus tamsus margutis...
Tokius labai gražu prieš merkiant marginti vašku arba skutinėti...

Puikiai veikia ir meškauogių lapai, pirkti vaistams ir per ilgai užsigulėję spintelėje, išbandžiau. O jei dar į nuovirą šliukštelėtumėt šiek tiek acto, kiaušiniai nusidažytų tamsiai su violetiniu atspalviu. Gaila, bet tokio parodyti negaliu, suskilo :)


Šaltinis Gyvenimas.delfi.lt