MANO MIELOJI VIRTUVĖ

Arba greičiau mano svajonių virtuvė.

Egidija užsirišo Languotą prijuostę ir kviečia atskleisti, kokiose virtuvėse šeimininkaujame.

Kai perskaičiau, kad kai kurios merginos, gyvendamos dvidešimtyje kvadratų, ten pat ir verda, ir miega, ir mokosi, prisiminiau ir aš tuos laikus.

Kadais, labai seniai, dar visai pradžių pradžioje, gyvendami vieno kambario bendrabutyje su dviem mažais vaikais, kad nereiktų valgio gaminti bendroje, viengungiams vyrams priklausančioje virtuvėje (apie kurią būtų galima atskirą temą vystyti), košes (ir ne tik) šildydavau ant tam pačiam kambarėlyje pastatytos elektrinės kilnojamos plytelės... O visi rakandai tilpo vienoje bendrabutinėje spintutėje, tuo metu vadinamoje "tumboje". Ir nepaisant nieko, apie tai išliko patys geriausi prisiminimai. Tikriausiai todėl, kad buvom jauni ir buvo dalykų, tūkstantį kartą reikšmingesnių, nei puiki, erdvi virtuvė su gausybe įmantrių rakandų...

Užtat dabartine savo virtuve galėčiau pasipuikuoti (nepaisant to, kad tikrai nesu tas pagyrų puodas, kuris visą laiką juodas!), bet to nedarysiu. Ir nesvarbu, kad jos plotas šiandien apie dvidešimt kvadratų, o išnešus stalą, būtų galima organizuoti šokius...

Svarbiausia, kad tai mūsų namų ir šeimos narių "epicentras". Tai mano karalystė, kurioje gausu jaukių ir akiai mielų kampelių... :)

Iš vienos pusės mano virtuvę šildo židinio siena, kuria vis dar niekaip neužsiropščia Kalėdų seneliai (juk šventės!)...

... pro langus puikuojasi balta žiema ir pusnyse paskendę pušaitės, o lesyklą, link kurios šiemet niekaip negaliu pribristi, apspinta zylės ir dailieji čimčiakai...

Ant palangių žiemos miegu miega kaktusai...

... ant mikrobangės taip pat :)

Atšalus lauke, poilsiauja molinė varlė...

... kita maišosi po kojomis...

Pro šoninius langus - išėjimas link terasos, į lauką. Būtent pro čia marširuoja kvepiantys vasaros kepsniai. Šiandien pro juos matyti karutis su apsnigtomis malkomis židiniui...

... ir laukinės katės pėdos (jai vis kažko reikia)...

Mano virtuvė - vieta, kur gimsta ne vien kulinariniai skanėstai. Pas mane galima rasti daiktų, kurie turėtų priklausyti menininkui, bet priklauso man :)

... kad užėjus įkvėpimui, galėčiau pasimojuoti, tai į kairę, tai į dešinę.

Kad nenutirptų sprandas, kartais pakeliu galvą. O ten, ant sienų, puikuojasi Olandijos vaizdeliai...

... ir kviečia pasivaikščioti Prahos gatvelės...

O kartais, užsigeidus, galima paskambinti skambalu (pvz., ką nors kviečiant vakarienei), kabinamu kalnų karvėms ant kaklų...

Niekaip neapsieičiau be sieninio kalendoriaus. Kiek save atsimenu, toks visada kabėjo pas močiutę. Visada kabo ir pas mane... (Oi, kokia galybė lapelių su receptais slypi knygoje!)

Šaldytuvas visada nusagstytas vaikų pagyrimo raštais, padėkomis ir kitokiais pasiekimais (kad kasdien matyčiau!). Galima rasti ir pamokslų jauniesiems kulinarams, kad mamai išvykus ilgesniam laikui, neištiktų badas ir būtų aišku, kaip virti koldūnus, dešreles ar kepti blynus...

Kai smegenis užtemdo juodi debesys, imuosi kokios nors veiklos. Pavyzdžiui klijuoju prie plytelių sraigeles, surankiotas Kuršių marių pakrantėse...

...ar idealiai vienodus akmenukus, surinktus Juodkrantės paplūdimy...

Tai puikiai ramina, o visa tai po to sėkmingai puošia interjerą, tarnauja kaip žvakių padėklai ir t.t.

Tikriausiai, kaip ir pas daugelį šeimininkių, mano lentynos, lentynėlės ir kiti laisvi plotai prikaišioti vazų, žvakidžių, žvakių, indukų, tinkančių, o gal ir nelabai tinkančių virtuvei. Kamurkėlėse tarp lentynų gausu ir "laikinų" receptų...

... tų, kurie dar vis laukia savo eilės. Atspausdintų, užrašytų ar kitaip pakeverzotų. Svarbių ir reikšmingų. Niekaip negaliu savęs priversti jų kur nors susegti ar pasidėti į vieną vietą. Mėtosi visur po truputį, tame tarpe ir kompiuteryje.

Ant virtuvės stalo pas mane dažnai galima pamatyti mezginį, kartais net siuvimo mašiną...

... ir priaugusį kompiuterį, nebeatplėšiamą nuo šio stalo... :)

Apskritai, pykstu, kad neturiu "šaltosios". Kada nors iškaulysiu žieminę lauke.

Mėgstu darbuotis žiūrėdama pro langą, fiksuoti, kada kas parvažiuoja ir išvažiuoja, viduje paklausti, o kur važiuoja, pas ką ir kodėl... Mojuoti praeinantiems kaimynams...

Patinka grožėtis vakariniu dangumi, ypač vasarą, stebėti paukštelius, grūmoti katei, besikėsinančiai ten, kur nereikia, džiaugtis loviuose žydinčiomis gėlėmis...

Ant to paties stalo, priešais didžiulį langą, stovi labai man svarbus aparatas, kavamalė, visu gražumu ir visada pilna pramaltos kavos, mat geriu tik nemaltų pupelių kavą...

Galiu pagirti rankinį elektrinį mikserį, kurį man Kalėdoms padovanojo prieš penkiolika metų, o veikia jis lyg naujas (tikuosi dabar nesulūš).

Turiu indaplovę, kuria džiaugiuosi, nes ji labai pagelbėja, kai namai pilni svečių ir puikiai išplauna stiklus ir taures...

Verdu ir kepu "ant elektros". Elektrine orkaite naudojuosi visą gyvenimą ir nesiskundžiu...

Mikrobange naudojuosi labai retai. Juokinga, bet pirkom tam, kad vaikai galėtų pasispraginti kukurūzų spragėsių.

Turiu elektrinę vaflinę, sumuštinių keptuvą, bulvių tarkavimo mašiną (beje, tai vestuvinė dovana!), virtuvinį kombainą, senutę sulčiaspaudę, net pageltusią, tikriausiai, nuo morkų; visai nenaudingą kiaušinių virtuvą, senovišką mėsmalę, prie kurios neseniai iš mamos parsigabenau vamzdelį naminėms dešroms gaminti, tad eisu pirkt žarnų :0)...

Patinka, kai burba televizorius, nors ir ne vietoj pakabintas, mat susėdus visai šeimai prie apvalaus stalo, man tenka vieta po juo. Tuomet žiūriu saviškiams į kaktas ir į jų pakeltas ir pabalintas akis...

Svečiai pas mus dažniausiai taip pat kviečiami į virtuvę. Švenčiam joje ir šventes, nors tenka pristatyti daug skirtingų ir nelabai patogių kėdžių bei žiūrėti į indais (ne visuomet švariais) ir daugybe kitų rakandų nuklotus stalus...

Džiaugiamės, dalijamės įspūdžiais, lūdime, kartais baramės, dažniausiai valgome. Tiesiog gyvename! 

Ir prašom nepykti, jei per daug išsiplėčiau ar buvau nuobodi... :)

KIAULIENA MEDŽIOTOJIŠKAI

Subalansuota vyrams, bet labai rekomenduojama ir moterims gurmanėms... :)

Mėsa, troškinta aluje. Su pievagrybiais, obuoliais ir kadagio uogomis, suteikiančiomis medžiotojiškos natelės...

Reikia:

1,5 kg neriebios kiaulienos (aš rinkausi sprandinę);

5 nedidelių galvučių svogūno;

5 rūgščių obuolių (puikiai tiks "Antaniniai" ar "Bogatyr");

10 - 12 pievagrybių;

apie 10 skiltelių česnako (arba viena galvutė);

butelio šviesaus alaus;

10 džiovintų kadagio uogų;

100 - 150 g grietinės;

druskos, pipirų pagal skonį;

aliejaus kepimui.

Mėsą supjaustyti nedideliais gabalėliais ir sumaišyti su traiškytu česnaku. Keletui valandų palikti poilsiui.

Keptuvėje, ant didesnės kaitros apkepinti mėsą. Suberti rupiai supjaustytus svogūnus ir dar šiek tiek pakepinti, kol svogūnai suminkštės.

Viską suversti į storadugnį puodą. Suberti nuplautus, ir stambiai supjaustytus pievagrybius, ketvirčiais supjaustytus ir išvalytus obuolius, rankomis sutrintas kadagio uogas, sudėti grietinę, supilti alų, pasūdyti, papipirinti ir užvirinti. Užvirus (atsargiai, alus linkęs putoti ir bėgti), kaitrą sumažinti iki minimumo, nugraibstyti putas, uždengti dangčiu ir nemaišant troškinti, kol mėsa taps labai minkšta (apie valandą ar kiek daugiau).

Asmeniškai man labai patiko šis mėsos troškinys, tik  nuo savęs pridėčiau daugiau aštresnių pipirų, pilčiau tamsų, šiek tiek vandeniu skiestą alų ir kitą kartą bandysiu molinukuose... :)

Šaltinis Olsanka.

KALĖDINIS VAISIŲ PYRAGAS

Brandintas lygiai dvidešimt dienų...

Ilgai analizavus, svarsčius ir abejojus, šiemet ir aš nutariau Kalėdoms iškepti gerai žinomą ir taip išgirtą vaisių pyragą pagal Vilmą. Brandinamą. Tą, kuris kuo ilgiau palaikomas gerai suvyniotas ir užslėptas, tuo skanesnis. Ir nepaisant to, kad dvidešimt dienų brandinimui yra per mažai, o valgantiems buvo sunku patikėti, kad keptas jis prieš keletą savaičių, galiu patvirtinti, kad jis tikrai vertas visų pagyrų...

Gaminau iš sumažintos porcijos, su kai kuriais pakeitimais - dalį cukraus keičiau medumi ir pridėjau meduolinių prieskonių.

Manau, kad kiekvienam jis gaunasi vis kitokio skonio, kuris labai priklauso nuo dedamų vaisių...

Taigi, vaisių pyragas pagal mane:

Reikia:

225 g sviesto;

100 g rudojo cukraus;

2 šaukštų minkšto medaus;

5 kiaušinių;

1 šaukštelio kepimo miltelių;

0,5 apelsino sulčių;

0,5 apelsino žievelės;

0,5 citrinos sulčių;

300 g miltų;

400 g razinų (naudojau auksines);

100 džiovintų datulių;

1 šaukštelio prieskonių meduoliams;

200 g džiovintų spanguolių;

250 g džiovintų melionų;

300 g džiovintų abrikosų;

1 puodelio lazdyno riešutų (rupiai pakapotų peiliu);

brendžio razinoms mirkyti.

Razinas prieš keletą valandų (galima iš vakaro) užpyliau brendžiu.

Stambesnius džiovintus vaisius šiek tiek pasmulkinau peiliu.

Minkštą sviestą iki purumo ištryniau su cukrumi ir minkštu medumi. Po vieną įmušiau kiaušinius, po kiekvieno gerai išplakdama. Supyliau citrusinių sultis, įtarkavau apelsino žievelės.

Miltus sumaišiau su kepimo milteliais ir prieskoniais meduoliams. Pamažėl įmaišiau į skystąją tešlą. Suverčiau nuspaustas mirkytas razinas, kitus vaisius bei riešutus. Išmaišiau ir sukrėčiau į formas.

Kepiau 160 laipsnių kaitros orkaitėje dvi valandas. Kepti geriau apatinėje orkaitės dalyje, kad per greit neruduotų paviršius (antraip, pyrago viršų reikia uždengti folija).

Iškeptą gerai ataušinau, išėmiau iš formos, suvyniojau į foliją ir, įdėjus į maišelį, paslėpiau. Rekomenduojama saugoti du mėnesius (gal ir ilgiau), bet ne mažiau kaip dvi savaites.

Iš nurodyto kiekio iškepiau vieną didelį, žvaigždės formos ir vieną mažą, kekso formos pyragą.

Mažasis vis dar tūno neliestas...

Rekomenduočiau būtinai dėti rūgštesnių vaisių.

Skanus ir geras tuo, kad nebūtina suvalgyti per dieną. Pridengtas ta pačia folija, kad nedžiūtų, gali būti skanaujamas savaitę...

Pagal Kulinarijos laboratoriją.

Papildymas (2011-04-06):

Nedidelį keksą išlaikiau (įdomumo dėlei) iki balandžio. Kaip atrodo, galima rasti čia :)

Dar vienas bandymas po metų ČIA :)

KEPTA KALAKUTO KRŪTINĖLĖ

Marinuota mandarinų sultyse. Ir šis bei tas apie kalėdinę eglutę...

Kalėdoms daugelį metų kepdavau kalakutą. Atsibodo.Šių Kalėdų proga pirmą kart kepiau antį. Pavyko puikiai, liko tik gabalėlis su uodegėle :). Galiu pasidalinti tik pačiomis idėjomis, be nuotraukų...
Paukštį gausiai ištryniau šviežio rozmarino, apelsino žievelės ir lengvo sojos padažo mišiniu. Marinavau dvi paras, vis pavartydama. Paukštį prikimšau obuolių, pilvą susiuvau, surišau kojas ir supylus į skardą marinato likučius su truputėliu vandens, kepiau apie dvi su puse valandos (penkiolika minučių 230 laipsnių kaitroje, pusvalandį 190 laipsnių kaitroje ir apie pusantros valandos 160 laipsnių kaitroje). Nuolat (kas dešimt - penkiolika minučių) laisčiau baltu sausu vynu bei tuo, kas išsiskyrė kepant....


Kalėdinį kalakutą, likus dviems paroms iki kepimo, galima parą palaikyti įtrynus druska ir mėgstamais prieskoniais, o kitą parą visą dideliu švirkštu gausiai prišvirkšti obuolių sulčių. Kepant, visa virtuvė neapsakomai kvepės, o paukštis taps minkštas ir sultingas...


Kietesnę kiaulieną, ypač kumpinę, likus porai valandų iki kepimo, galima įtrinti (įmasažuoti) kivi vaisiu (vienas vaisius daugiau nei kilogramui mėsos). Mėsa taip pat taps neapsakomai minkšta ir skani...

Kepimo rankovėje (plėvelėje) neilgai kepta kalakuto krūtinėlė, prieš tai keletą valandų pamirkusi mandarinų rūgštelėje, gardi viena, be jokių sunkių priedų, ypač su šermukšnių uogiene. Arba su žirneliais. Kepdama savose sultyse, be riebalų, niekada nebūna sausa. Labai rekomenduoju.

Reikia:

dviejų kalakutienos krūtinėlių (mažųjų, apie 700 g);

mėgstamų prieskonių paukštienai (aš naudoju džiovintų žolių, saldžiosios paprikos, džiovintų česnakų ir sezamo sėklų mišinį);

druskos;

5 - 6 prisirpusių mandarinų;

kepimo plėvelės (dar vadinama kepimo rankove).

Mėsą iš visų pusių gerai įtrinti prieskoniais, druska ir maždaug valandai palikti poilsiui.

Mandarinus perpjauti pusiau ir tiesiog rankomis užspausti sulčių, uždengti ir palikti vėsiai dar ne mažiau kaip valandai pasimarinavimui (einant pro šaldytuvą mėsą naudinga pavartyti).

Marinuotą mėsą patalpinti kepimo rankovėn, supilti marinatą, kuriame mirko. Plėvelės galus užrišti, keliose vietose subadyti ir viską sudėti į kepimo indą ar skardą. Pašauti į 210 laipsnių kaitros orkaitę ir kepti 30 - 35 minutes.

Iškeptą išimti iš plėvelės, supjaustyti.

Skani tiek karšta, tiek kaip šaltas užkandis ar sumuštinių priedas kitą dieną.

Tikriausiai girdėjot, kad...

Kalėdų eglutė pirmą kartą minima jau 1605 m. vokiečių rašytiniuose šaltiniuose. Tačiau visuotinai Vakarų Europoje eglutė į liaudies kultūrą įėjo tik XIX a.
Lietuvoje rašytiniuose šaltiniuose Kalėdų eglutė pirmą kartą minima 1853 metais.
Lietuviški namų darbo eglutės papuošalai buvo ketveriopi: šiaudinukai, dirbiniai iš kiaušinio lukšto, tešliniai kepiniai ir karpiniai.

Šiaudinukais eglutės buvo puošiamos visoje Lietuvoje iš sveikų, nekultų ruginių šiaudų.

Kiaušinių lukštų figūrėlės taip pat žinomos visoje Lietuvoje. Iš lukštų, išpūtus kiaušinio turinį, žmonės darydavo žmogučius, paukštelius, namelius, girliandas.

Iš kūčiukų tešlos lipdydavo ir kepdavo figūrinius sausainius - paukščiukus, arkliukus, lėles, voveraites, avinukus, mėnulius, žvaigždutes, gėlytes.

Tarp pirmųjų puošmenų buvo ir iš popieriaus iškarpytos snaigės, girliandos, žvaigždutės.

Verdavo žmonės ant siūlų šermukšnių ir spanguolių uogas, eglutes puošdavo raudonais laukiniais obuoliukais ar rojaus obuoliukais. Kabindavo kankorėžius, riešutus, šermukšnių kekes, giles. Puošė sausainiais, saldainiais. Gražu ir natūralu!

Pirktiniai eglučių papuošalai  paplito tik XX a. trečio dešimtmečio pabaigoje.

Pagal J. Kudirkos knygelę "Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos" (1993 m.)

O kas karaliauja ant jūsų eglutės?

BELDŽIANTIS KALĖDOMS...

Svajoji tapti paukščiu, sklęsti virš žemės, surasti gerumą?

Svajoji pavirsti snaige, ištirpstančia mylimo žmogaus širdyje?

Svajoji būti vėju, laisvai klajojančiu po pasaulį?

Sustok...

Nusišypsok tiems, kurių nepažįsti...

Apkabink tuos, kuriuos myli...

Atrask savo sparnus... tik neišskrisk...

Paimk savo Gyvenimą už rankos ir tiesiog eik.......

(kad ir kaip gaila, tie žodžiai ne mano..)

Visus visus savo skaitytojus, receptų bandytojus, akių ganytojus, tuos, kurie mane pažįsta ir nepažįsta, seka, užklysta netyčiom ar tik retkarčiais,

nuoširdžiausiai sveikinu su šv. Kalėdom!

Svarbiausia, kad Kalėdos nuolat tūnotų Jūsų širdyse....

SUVALKIETIŠKA KIAUŠINIENĖ

Su varške, šventinių ir kasdieninių pusryčių paįvairinimui...

Šiek tiek kitokia, bent man, žemaitei, neragauta. Iš R. Ruzgienės knygelės "Lietuvių apeiginiai valgiai" (1992 m.).

Reikia:

6 kiaušinių;

0,5 kg varškės;

2 šaukštų grietinės;

druskos;

2 šaukštų sviesto.

Varškė permalama ar pertrinama per sietelį. Atskirai dubenyje išplakami kiaušiniai ir sumaišomi su varške, įdedama grietinės, druskos. Kepimo forma storai ištepama sviestu ir į ją sukrečiama paruošta masė.

Kepama vidutinio karštumo orkaitėje 15 - 20 min.

Patiekiant į stalą kiaušinienė apšlakstoma lydytu sviestu.

Aš kepiau 200 laipsnių kaitros orkaitėje iš pusės normos gilesniame akmens masės dubenėlyje, tad man kepė apie pusvalandį.

A-ū-ū, suvalkiečiai, ar valgote tokią kiaušinienę? :)

KALĖDINĖS ŽVAIGŽDELĖS

Su aguonomis. Su neapsakoma daugybe aguonų...

Šie maži keksiukai gavosi lengvučiai, sakyčiau oriniai, nes jų tešloje nėra miltų, jų vietoje karaliauja aguonos ir malti migdolai. Dėl savo purumo ir minkštumo šiek tiek pažeidžiami, reikalaujantys atsargumo, švelnumo ir atidumo. Tačiau skonis dieviškas.

Reikia:

120 g minkšto sviesto;

5 didelių kiaušinių;

190 g cukraus (aš sumažinau iki 150 g);

1,5 puodelio maltų migdolų (200 g sveikų);

200 g aguonų;

šaukštelio kepimo miltelių;

šaukštelio miltinio cukraus su vanile;

žiupsnelio druskos.

Aguonas užpilti verdančiu vandeniu ir palikti keletui valandų.

Sveikus migdolus minutei užpilti verdančiu vandeniu, po to - šaltu. Taip pakartoti du kartus. Luobelė tuomet lengvai nusilups. Nuluptus sumalti ar sutrinti elektrine trintuve.

Išbrinkusias ir nusunktas aguonas sumaišyti su maltais migdolais ir palikti poilsiui. Orkaitę įkaitinti iki 180 laipsnių.

Minkštą sviestą ištrinti su cukrumi iki purumo. Po vieną įmušti kiaušinių trynius (baltymus atidėti), gerai išplakant po kiekvieno. Suberti vanilinį cukrų.

Į sviesto - trynių masę įmaišyti aguonų - migdolų masę.

Kiaušinių baltymus išplakti su druska ir kepimo milteliais iki standžių putų.

Labai švelniai šaukštu įmaišyti baltymus į aguonų tešlą. Jokiu būdu neplakti, nesukti ir apskritai nemojuoti greitais judesiais, o atsargiai ir lėtai, vienodais sukamaisiais judesiais baltymus tik įmaišyti į tešlą. Nuo to priklauso, kaip ir kiek pakils kepiniai.

Iš kart sudėti į silikonines ar popieriukais išklotas keksiukų ar kitokias formeles (galima kepti didesnėje formoje) ir pašauti į orkaitę:

Kepti 15 - 20 minučių. Kepant labai svarbu nedarinėti orkaitės durelių, kad kepiniai nesukristų.

Iškeptus labai gerai atvėsinti ir tik po to atsargiai išimti iš formelių (jei iš silikoninių).

Migdolus (ar dalį migdolų) galima pakeisti miltais, kepiniai bus standesni ir mažiau lepūs, tačiau visai kitokie skoniu...

Pagal She Simmers

VIŠTIENOS SRIUBA

Su lęšiais, porais ir rūkytais šonkauliais. Tirštai soti.

Reikia:

4 -5 mažųjų vištienos blauzdelių;

apie 300 g  - 400 g rūkytų šonkaulių;

stiklinės lęšių;

3 - 4 bulvių;
galvutės svogūno;

nedidelio poro;

didesnės morkos;

gabalėlio sviesto;

džiovintų žolių mišinio sriubai (be jokių E);

šaukšto miltų;

druskos, pipirų, lauro lapų.

Lęšius užmerkti keletui valandų.

Vištienos blauzdeles švariai nuplauti, užpilti vandeniu ir užvirinti. Įdėti pipirų, lauro lapų, prieskonių sriubai, druskos, įmesti nuluptą sveiką svogūno galvą ir ant mažos kaitros išvirti sultinį (apie 30 - 45 min.). Iki virimo likus maždaug 15 minučių, sudėti rūkytus šonkaulius. 

Blauzdeles išimti, mėsą nupjaustyti nuo kaulų ir atsidėti.

Nuskustas bulves supjaustyti kubeliais ir sudėti į sriubą, prie šonkaulių. 

Apvirus bulvėms, suberti lęšius.

Porą (baltąją dalį) supjaustyti plonais žiedeliais, morką sutarkuoti ir viską pakepinti svieste, kol suminkštės. Įmaišyti šaukštą miltų ir pakepinti. Įpilti samtį ar du verdamos sriubos skysčio ir užvirinti, kol sutirštės. Visą šį turinį supilti į sriubos puodą ir pavirinti, kol išvirs bulvės.

Sudėti šlaunelių mėsą ir dar šiek tiek pakaitinti.

IDĖJOS KALĖDOMS

Kvepiančiai virtuvei...

Didžiulės sniego pusnys už lango, aplink sklandanti kalėdinė muzika bei masiškai kepami meduoliai maisto tinklaraščiuose vis labiau artina šventes. Suprantu, kad virtuvėse, vykstant švenčių repeticijoms, kai kepami sausainiai, pyragai, kūčiukai ir ruošiamos silkių variacijos, šventinių kvapų netrūksta. Tačiau, gal kam nors, ypač jei neatgrasus gvazdikėlių aromatas, pravers keletas idėjų virtuvei ir namams...

Gvazdikėliais smaigstyti apelsinus ir mandarinus pradėjau prieš kokius penkis ar septynis metus. Tai britų išmislas. Dailiai ir įdomiai atrodo, skaniai kvepia, puikiai tinka dovanoms.

Šiandien tai jau tikrai ne naujiena, bet prieš keletą metų gvazdikėliais prismaigstytas kamuoliukas sukeldavo didelę nuostabą ir susižavėjimą, mat dėl baktericidinių savybių gvazdikėliai "užkonservuoja" citrusinius vaisius ir pastarieji ne supūva, o sudžiūva - susitraukia, sukietėja, sakyčiau net suakmenėja ir tokie išlieka keletą metų, kol neatsibosta. Sudžiūvusių kamuoliukų kvapas išblėsta, jais galima baidyti kandis spintose.
Aš tokių turiu jau visą kolekciją, nuo praeitų, užpraeitų ir dar ankstesnių Kalėdų:

Gvazdikėlius smaigstyti į apelsiną ar mandariną galima įvairiai - padengti visą vaisių, formuoti raštą - eilutes, žvaigždutes, juosteles ar dar kaip nors kitaip:

Vaisius prieš tai reiktų švariai nuplauti karštu vandeniu. Smaigstyti galima pasitelkiant medinį pagaliuką (dantų krapštuką) arba iš kart, gvazdikėlių kotelius kaišiojant į žievę.
Žievė ties gvazdikėliais po keletos dienų ims tamsėti, palaipsniui šis patamsėjimas apims visą vaisių, įskaitant ir tuščius plotelius. Dar po savaitėlės patamsėjusi žievelė sukietės, po kiek laiko išdžius ir pats vaisius.
Kartais pasitaiko, kad citrusas pradeda gesti, todėl geriau rinktis nedidelius apelsinus ar mandarinus.

Galima žaisti ir su citrusinių žievėmis, juk dabar pats apelsinų - mandarinų valgymas! Tiesiog peiliu lupant apelsino žievę, sukti ratu (spirale) ir po to raityti "roželę", kurią reikia palikti šiltai (pvz., ant radiatoriaus), kad nepradėtų pelyti ir išdžiūtų (prismaigstytus apelsinus galima greičiau išdžiovinti taip pat padėjus juos ant radiatorių ar šildomų grindų). Iš apelsino gausis didesni, iš mandarino mažesni žiedeliai. Iš didesnio greipfruto žievės galima susukti stambų žiedą.

Išdžiūvę žiedelių pakraščiai pasiraito, patamsėja, suplonėja, užsitvirtina. Pakraščius galima pasidabruoti ar paauksuoti (purškiamais dažais). Laikosi tiek, kiek tik norisi:

Raminantis užsiėmimas vakare, sėdint prie TV, tuo pačiu atbaidantis visokio plauko ore sklandančias negėrybes. Pasitelkus fantaziją ir keletą papildomų priemonių, pvz., cinamonų lazdelių, žvaigždinių anyžių, nelukštentų graikinių ar kitokių riešutų, kūčiukų, meduolių, žvakių, kankorėžių, kriauklių ar dar ko nors, galima susikurti patį kvapniausią Kalėdų laukimą...

MORKŲ KEKSIUKAI

Su razinomis. Sultingi, minkšti ir labai kvapnūs. Puikiai tinkami Kalėdiniam laikotarpiui.

Tešlai:

110 g sviesto;

0,5 stiklinės rudojo cukraus;

2 kiaušinių;

pusės apelsino žievelės;

2 šaukštų apelsino sulčių;

100 g maltų migdolų ir 110 g miltų (arba 210 g miltų);

nubraukto šaukštelio kepimo miltelių;

žiupsnelio druskos;

0,5 šaukštelio prieskonių meduoliams;

2 didesnių morkų;

nepilnos stiklinės (3/4) geltonųjų razinų;

brendžio razinoms mirkyti.

Nuplautas razinas iš vakaro ar prieš keletą valandų užpilti brendžiu, kad apsemtų.

Orkaitę įkaitinti iki 180 laipsnių.

Minkštą sviestą ištrinti su cukrumi, po vieną įmušti kiaušinius. Įtarkuoti apelsino žievelę ir supilti sultis.

Miltus sumaišyti su maltais migdolais, kepimo milteliais, druska ir prieskoniais meduoliams. Švelniai įmaišyti į skystąją tešlą.

Nuskustas ir smulkia trintuve sutarkuotas morkas taip pat įmaišyti į tešlą. Ten pat suberti išmirkytas razinas ir dar kartą išmaišyti.

Tešlą sukrėsti į popierinėmis formelėmis išklotas keksiukų formeles (2/3 formelių tūrio) ir pašauti orkaitėn:

Kepti 30 - 40 minučių iki auksinės spalvos.

Receptas puikus, kepiau keletą kartų, tiek mažesnius keksiukus, tiek didesnį keksą su stambiomis "Jumbo" razinomis ir pakapotais braziliškais riešutais... :)

Adaptuota pagal Duonos ir žaidimų.

SNIEGAS PARYŽIUJE...

...arba kalėdinis Paryžius...

Kas galėjo pagalvoti, kad keletas tingių snaigių ir plonas sniego sluoksnelis, trumpam padengęs Paryžiaus gatves ir vakarop apstingęs nuo lengvo šaltuko, sukels prancūzams didžiulį sąmyšį? Tik jau tikrai ne mes, su draugais išsiruošę keletui dienų pasižvalgyti po kalėdinį Paryžių... Net nesapnavome, kad visiškai sutrikęs Prancūzijos sostinės transportas apvers aukštyn kojomis mūsų viešnagės planus - vakare palikęs mus likimo valiai nedidelio miestelio Beauvais gatvėse ir tik atsitiktinumo bei gerų žmonių (deja, ne prancūzų) dėka, gerokai po vidurnakčio nubloškęs į patį Paryžių ir palikęs visai nakčiai be viešbučio...

Į Beauvais atskirdome apie aštuntą vakaro ir sužinojome, kad autobusai, vežantys iš nedidelio oro uosto į Paryžių atšaukti. Toliau, su kiekvienu žingsniu po naujieną: taksistai, išgirdę kalbas apie vykimą į Paryžių, pakeisdavo veido spalvą ir nevaldomai imdavo purtyti galvas, traukinys iš Beauvais numatytas tik anksti ryte, visi miestelio viešbučiai užimti, traukinių stotis nakčiai uždaroma, nakvynės namai atsisakė vienai nakčiai priimti keletą turistų.... Posakis "We have know ideas how to help you" virto visai nejuokingu anekdotu.

Po tokių naujienų tikrai buvo labai smalsu nukakti iki Paryžiaus. Juk pagrindinė nesklandumų priežastis - sniego pusnys. Daug sniego, apgaubusio didžiulį miestą, bent taip girdėjome kalbant iš visų pusių. Deja, apie antrą valandą nakties Paryžiaus gatvėse tik kai kur pamačius centimetro, na gerai, gal dviejų centimetrų storio pašalusią "pliurzą" į paviršių išlindo sena tiesa, kad Paryžius yra gerokai toliau nuo Lietuvos ir kad net menkiausias gąsdinimas tikra žiema ten sukėlė grandiozinį pavojų vasarinėms automobilių padangoms, visai kitokiems vairavimo įgūdžiams ir sukėlė padėtį, beveik prilygstančią nepaprastajai...

Nepasaint šių ir dar keletos nelabai svetingai nusiteikusio Paryžiaus aplinkybių bei kai kurių palepusių, nerūpestingų, abejingų bei lengvabūdiškų prancūzų, kalėdinis Paryžius paliko mumyse ne patį blogiausią pėdsaką... Juk ne kiekvienas žino, ką reiškia septynių valandų pasivaikščiojimas po naktinį - rytinį Paryžių gruodžio mėnesį!

O ką gi nuveikėm? Tikrai nepasidavėm nuovargiui ir blogai nuotaikai, o per nepaprastai trumputį laiką, kurio puse iš mūsų pavogė, bandėm pajausti kuo daugiau Paryžiaus.

Žavėjomės spindesiu ir didingumu dvelkiančiais Eliziejaus laukais...

... palei kuriuos driekiasi kilometrinės eilės kalėdinių namukų, praeinantiems siūlančių šventinių meduolių...

...dešrų...

...sūrių...

...paskanauti čia pat, vietoje rūkomos lašišos...

...išgerti karšto vyno, suvalgyti "pommes frites" (keptų bulvyčių), prancūziškų "crepes"...

... rusiškų juodųjų ikrų ir dar daug daug daug visko.

 

 

Manot apsiejau be spalvingųjų "macarons"? Tikrai ne :)

 

Gatvėse sutikome keistai mėlynus Kalėdų senius...

... stebėjomės prancūzišku skoniu...

... ir išradingumu...

...ganėme akis aplink Dievo Motinos katedrą (Notre-Dame)...

... bei aplink neįprasto dizaino G. Pompidou moderniojo meno muziejų...

... gėrėjomės Luvro aplinka...

... ir iš ten pat matomu Eifeliu...

...nardėme po siauras ir senoviškas Ile De La Cite ir Ile St-Louis gatveles...

... ir po patį Paryžių...

... trumpam įgriuvome į Lafayette prekybos centrą...

Ir kokia gi prieškalėdinė Prancūzija be "foie gras" - žąsų kepenų pašteto? Apsilankėme senoj, mažoj parduotuvėlėj, kurioj parduodama viskas iš žąsienos:

Vyresnio amžiaus moteris - pardavėja pasakojo turinti žąsų fermą ir jau daug metų gaminanti ir parduodanti šiuos skanėstus. Vaišino "foie gras" ir baltu vynu. Užtikrino, jog jos gaminiai natūralūs, be jokių konservantų. Mūsų vakarinė puota viešbutyje be šio atributo niekaip negalėjo apsieiti:

O to sniego Paryžiuje kaip ir nebūta ...

Pabaigai, vienas senas pastebėjimas. Kelionės yra gerai. Sakoma, kad kelionėse, kaip ir bėdoje, pažinsi tikrus draugus. Kelionės ir viskas, kas jose nutinka, tiek gero, tiek blogo, arba suartina - žmonės pasidaro savesni ir mielesni, arba atitolina - nors draugystė nebūtinai nutrūksta. Tai vat, tas pastebėjimas yra baisiai teisingas, mat tas geras artumo jausmas šį kart aplankė ir mus...