SŪRIO SPURGIUKAI

Puikus vakarėlių užkandis tiek prie vyno, tiek prie alaus. Galima naudot kelių rūšių fermentinius ir kitokius sūrius (ypač kai turim šaldytuve užsilikusių įvairių atraižėlių), tačiau galima naudoti ir vienos rūšies mėgstamą sūrį. Aš gaminau iš to, ką radau savo šaldytuve.

Gabaliukas "Rokiškio" sūrio;

Gabaliukas "Picarela" sūrio;

Gabaliukas "Gorgonzola" su mėlynuoju pelėsiu;

Vieno kiaušinio baltymas;

Druskos, pipirų ar kitų mėgstamų prieksonių (pvz., bazilikų), galima išspaust česnako skiltelę;

Aliejaus virimui.

Sūrio kiekis nelabai svarbus, net sunku nusakyti, kiek jo reikia. Šiuo atveju naudojau maždaug po 100 g kietųjų sūrių ir pelėsinio šiek tiek daugiau. Tiesiog, jei daugiau imsim sūrio (kad ir vienos rūšies), atitinkamai reiks dviejų kiaušinio baltymų. Daugiau baltymų - labiau išsipūs mūsų spurgiukai. Viešose maitinimo įstaigose, kur galima užsisakyt šio užkandžio, kartais valgant jaučiamas krakmolo, o gal miltų skonis. Aš šių produktų neprimaišau, man neskanu, nelabai jų ir reikia (gal taip daro taupydami?)

Taigi sūrį tarkuojam kuo smulkiau, sudedam druską ir prieskonius, atsargiai įmaišom iki standžių putų išplaktą kiaušinio baltymą. Tuomet tiesiog šlapiomis rankomis formuojame mažus kamuoliukus (mažesnius nei graikiškas reišutas, nes labai išsipučia) ir įleidžiam į įkaitintus riebalus. Verdame, kol gražiai rudai pageltonuoja ir išsipučia. Paliekame ant popieriaus, kad susigertų aliejaus perteklius. Skanūs tiek karšti, tiek pravėsę. Valgome su šviežiais pomidorais, o gal vynuogėmis :)

BANANINĖS ROŽYTĖS

Vėl keksiukai! Šįkart  prekybos centre "nukoviau" dailių silikoninių formelių (su nuolaida, žinoma). 

 Pagalvojau, kad paįvairinimui ar šventiniam stalui bus labai įdomu, nes kaip padejavau anksčiau, oi, tie keksiukai......Iš vaikystės prisimenu tik kepamus metalinėse formelėse ir dažniausiai su razinomis ar varškinius. Gal receptams fantazijos trūko?

Taigi, naujų formelių išbandymas - bananinės roželės.

Tešlai (24 keksiukams)

3 puodeliai miltų;

2 puodeliai cukraus;

1 a. š. kepimo miltelių;

0,5 a. š. druskos;

3 vidutinio dydžio bananai;

0,5 puodelio pasukų (ar natūralaus jogurto);

3 kiaušiniai;

3/4 puodelio aliejaus;

1 a. š. vanilinio cukraus.

Dubenyje sutryniau bananus ir pasukas iki vientisos masės (mikseriu), įmaišiau cukrų, po vieną įmušiau kiaušinius, supyliau aliejų. Miltus persijojau, sumaišiau su kepimo milteliais, druska ir vaniliniu cukrumi ir atsargiai įmaišiau į bananų masę. Tešla užpildžiau maždaug 2/3 formelių ir kepiau 200 laipsnių kaitros orkaitėje apie 40 minučių. 

Visko ėmiau puse normos, man gavosi 15 dailių roželių, kvepiančių bananais. Reikėjo užildyti tik po puse formelių tūrio, nes roželės ne stovėjo, o šiek tiek ritinėjosi (per daug iškilo). Recepte rekomenduojama įmaišyti pakepintų ir susmulkintų pekano riešutų ir cinamono. Šios formos keksiukai tiesiog prašosi būti papuošti, bet gal kitą kartą...:)

SALOTOS SU RŪKYTA LAŠIŠA

Labai mėgstam įvairiausias salotas, ypač tas, kuriose daug įvairių lapelių. Laukiu nesulaukiu pavasario, kuomet bersiu į žemę sėkleles ir sėsiu sėsiu įvairių salotų... O kol dar niekas neauga, dažniausiai valgom, ką randam prekybos centruose, iceberg salotas, romėniškas, rukolą, špinatų lapelius. Salotų receptai dažnai gimsta jas besiruošiant gaminti, kartais gailiuosi, kad ne visas užrašiau, dažnai antrą kartą pakartoti nebeįmanoma, tiesiog neatsimenu, o vyras prašo padaryk va tų, kur anąkart darei...

Šįkart - salotos su parūkyta lašiša.

Reikia:

"Iceberg" salotų (puse gūželės);

geros saujos rukolos lapelių;

rūkytos lašišos (apie 100g);

juodųjų alyvuogių (be kauliukų);

vieno avokado;

keletos šviežių ridikėlių;

baltos forminės duonos (3 riekelių);

tarkuoto sūrio "Džiugas" (ar Parmezano);

pipirnės lapelių;

citrinos sulčių;

druskos, pipirų, pusės a. š. cukraus;

aliejaus.

Lašišą supjaustyti siauromis juostelėmis, sumaišyti su suplėšytomis "Iceberg" salotomis, rukolos lapeliais, riekelėmis supjaustytais ridikėliais, avokadu ir alyvuogėmis. Duoną paskrudinti skrudintuvėje ar orkaitėje, supjaustyti kubeliais. Ant salotų užpilti citrinos sulčių, įberti prieskonių ir atsargiai išmaišyti. Užpilti aliejaus, suberti duonos skrebučius, pipirnes ir užbarstyti sūrio. Puikus užkandis su vėsaus vyno taure!

ŽEMAITIŠKAS KASTINYS IR KANAPYNĖ

Buvau lengvai dingusi, reikalai nuvijo kelioms dienoms į Frankfurtą. Girdėjau, kad ir pas mus šiluma lygtai buvo užsukus, bet vat Vokietijoj pavasaris žengia plačia koja. Skveruose žydi ne tik narcizai, bet ir forsitijos, kai kur pradėjo skleistis magnolijos. Svarbiausia, kad jokio vėjelio, net sunku patikėti, kad taip gali būti. Žinau, kad ten iki jūros toli, o šiltas oras dažniau plūsta iš pietų, o ne nuo Atlanto. Vat todėl ir smagu nors kelioms dienoms pakeist aplinką ir prisižiūrėt vaizdų, kaip pas vokiečius gyvenimas virte verda...

Pas mane taip pat gražu. Aš vis apie savo kaktusus. Jau maniau, kad savojo notocactus visų, pilnai išsiskleidusių žiedų nespėsiu pamatyt, bet suspėjau! Žiedai veržiasi vienas pro kitą, tarsi lenktyniaudami, kuris pirmas prasistiebs link saulės...Gražu!

O kadangi turim pasninko laiką, čia ir balandis ne už kalnų, juk tvarkysim ne tik namus, bet ir kiemus, gal kas net parkus, miškus ir paplūdimius, todėl galvoju, kodėl gi smagiai pasidarbavus gryname ore neparagavus žemaitiško kastino su karštomis bulvėmis ir grūstom kanapių sėklom? Būtent pasninkų ir talkų metų seniau žemaičiai valgydavo šį patiekalą. Nežinau, ar daug jaunosios kartos šeimininkių mėgsta ir šiandien gamina kastinį - turbūt nemažai atsiras net neragavusių (nors ką aš čia kalbu, juk parduotuvėse pilna). Kas be ko, bet naminis yra naminis. Gamina žmonės kastinius su varške ir su rūgpieniu, bet tikriausias yra iš grietinės ir sviesto. Taip, riebus, sotus, bet juk sakiau, kad po darbų ir tik kartais. Mane šio gėrio išmokė mano močiutė, kuri buvo grynakraujė žemaitė, tad ir mano šeima bei draugų ratelis su šiuo reikalu yra senai supažindinti ir vertina šį senolių išmislą.

Taigi, kastinį suksim rankomis, taip, kaip priklauso, o tam prireiks:

500 g grietinės;

1 šaukšto sviesto;

druskos, pipirų, kmynų;

keletos skiltelių česnako;

kanapių sėklų (būna pirkt prieskonių parduotuvėse, pvz., "Aliejus")

šviežių bulvių su lupenomis.

Sviestas ir grietinė turėtų būti vienodos, kambario temperatūros. Iš natūralių, kaimiškų produktų kastinys esti skanesnis, o ir išsisuka greičiau. Galima vartoti 45% grietinę ("Dvaro"), natūralesnį sviestą, bet tinka ir įprasta grietinė (bet ne mažiau nei 30% riebumo). Gali būt, kad su liesesniais produktais ilgiau teks pavargt. Būtinai šalia reikia turėti puodą su verdančiu vandeniu (vandens vonelę), kad sukant grietinės masę, jai pradėjus krekėti, turėtume, kur pakaitinti (tam, kad vietoj kastinio neišsuktume sviesto). Darbas tai, turiu pasakyt, nėra visai paprastas, nors nesudėtingas ir nesunkus. Beje, anksčiau sakydavo, kad kastinio sukimas turi kažkokių mistinių dalykų, t.y., priklauso nuo šeimininkės nuotaikos, mėnulio fazės ar dar kažkokių dalykų. Žemaitijoj buvo įprasta antrąją vestuvių dieną svečius vaišinti kastiniu, o šeimininkė sakydavo, kad jei kastinys greit išsisuka, jauniesiems gyvenimas eisis kaip sviestu pateptas, o jei kastinys išsisuka ne iškart, o reikia pavargt, tai ir gyvenimas būsiąs atitinkamas. Iš praktikos žinau, kad pasiseka tikrai labai skirtingai, kartais tereikia pusvalandžio, o kartais ir dviejų valandų mažai.

Pradedam darbą:

Gabaliuką sviesto ir pora šaukštų grietinės dedam į dubenį (pagal visas taisykles į molinį, bet nebūtinai) ir mediniu šaukštu pradedam sukti, kol gaunam vientisą masę...

...ir taip sukam, sukam, sukam, vis pridedam pora šaukštų grietinės ir vėl sukam, sukam...kol sudedam visą grietinę. O ir sudėję visą sukam, sukam...

 Jei sukant mišinys pradeda darytis nevientisas, na toks lyg atsisirtų sviestas ir pasukos, dubenį nenustojant maišyti, reikia pakaitinti vandens vonelėje, kad masė susivienodintų ir taptų vienalytė...

 

 ...kitaip susuksim sviestą. Bet tai jau tuo pačiu ir ženklas, kad greit gausim kastinį. Taigi, pakaitinam, nukeliam ir vėl sukam. Taip kartojam, kol gaunam vienalytę, purią, kreminės konsistencijos gelsvą masę. Tik tuomet, kai pasukų nelieka, viskas išsimaišo iki jau minėtos tirštos ir purios masės, kastinys baigtas.

 

Dabar jau galima pasūdyti, įberti kmynų, pipirų ir išspausto ar smulkiai sukapoto česnako.

Druskos nepamažinam, kastinys turi būti į sūrąją pusę, bet atsargiai, nes nesustingusį ragaujant druskos vis atrodo mažai, yra pavojus persūdyti. Kai jau prieskoniai įmaišyti, kastinį gražiai sukrečiam į dailų dubenėlį ar lėkštę ir padedam į šaldytuvą mažiausiai valandai.

 

Tuo metu bulves švariai nušveičiam ir išverdam su lupenomis. Kanapių sėkleles paskrudiname sausoje keptuvėje ir sutrinam grūstuvėje ar sumalame kavamale, pridedant druskos.

 

Gaunam kanapynę:

Viskas, laikas žemaitiškai puotai!

NORVEGIŠKI VAFLIAI SU AVIŽINIAIS DRIBSNIAIS

Sako, kad vafliai ar vafliniai blynai yra norvegų tradicinis patiekalas. Dar sakoma, kad norvegų namuose vafliai valgomi kiekvieną savaitę. Skirtingai nei belgiški vafliai, norvegiškieji yra minkšti ir purūs. Įprasta vaflių sudedmoji dalis - kefyras (o gal rūgpienis ar pasukos), nors gali būti keičiama pienu. Skaninama Norvegijoje mėgstamu prieskoniu kardamonu, nors nebūtinai. Valgoma su norvegiškojo rudojo sūrio gabalėliais, grietine ir uogiene ar tiesiog cukrumi. Taip sakoma, o kadangi Norvegijoje dar neteko būti, belieka patikėti ir išbandyti.

Šie - paįvairinimui, avižinių dribsnių vafliai.

Tešlai:

300 g avižinių dribsnių (greito paruošimo)

200 g miltų;

4 šaukštai cukraus;

2 šaukšteliai kepimo miltelių;

0,5 a.š. druskos;

2 a.š. kardamono arba vanilinio cukraus;

600 ml pieno ar kefyro (aš naudojau kefyrą);

2 kiaušiniai;

4 a.š lydyto margarino ar aliejaus.

Sumaišyti sausus produktus, įmaišyti pieną/kefyrą iki vientisos masės, įmaišyti atskirai išplaktus kiaušinius ir aliejų. Pailsinti tešlą apie 15 min. ir kepti vaflinėje.

Minkšti, putlūs blynukai,  puikiai tiko priešpiečiams.  Buvo patiekta su uogiene ir plakta grietinėle. Įnoringieji paaugliai "sunaikino" juos akimirksniu, vadinas buvo neblogi :)

Pagal My Little Norway

P.S. Išbandžiau ir šiame šaltinyje pateiktus grietininius vaflius (dar įdomūs būtų bulviniai), kurių sudėtyje nėra cukraus, tik druska. Gavos ploni blynai su sūrymėliu, puikiai tinkami patiekti su lašiša, ikrais ar kitu nesaldžiu priedu. Man jie šiek tiek priminė omletą... Pusryčiams visai nieko, pabandykit.

ŽAGARĖLIAI SU ALUMI

Pajūry kaip visuomet, nors ir nustojo lyti, išlindo saulė, bet vėjas verčia apykakalę traukti aukščiau. Bet pagal mus tai visai nieko... Sniegas užmiestyje beveik nutirpo (o galvojau virs didele jūra), o po egle lyg maži spygliukai lenda krokai. Tulpės taip pat visur jau tiesiasi aukštyn. Gali būt, kad pašildžius saulei ir labiau atšilus, jau po geros savaitės džiaugsimės pirmaisiais žiedeliais. Smagu! Didžiausias smagumas, kad danguj jau raitos vieversiai, o prieš kelias dienas virš galvų praskrido žąsų trikampis. Va čia tai pavasaris!

Ant palangių jau seniai pavasaris, kaktusų žiedai keičia vieni kitus...

Smagu!

O virtuvėj pas mane žagarėliai, laabai daug plonyčių žagarėlių... Mėgstu būtent tokius, labai plonus, trapius, tirpstančius burnoje ir reikalaujančius daug darbo. Ypač skanūs iš alaus tešlos.

Tešlai:

6 kiaušinių tryniai;

bet kokio alaus tiek, kiek gaunam trynių tūrio;

200 - 250 g miltų;

3 šaukštai cukraus;

1 litras aliejaus žagarėlių virimui;

miltinio cukraus pabarstymui.

Trynius ištrinti su cukrumi iki baltumo. Supilti alų, suberti miltus (nepadauginti!) ir užminkyti tešlą, panašią kaip koldūnams. Minkyti reikia ilgai, tešlą visaip patrankyti, pamušti kočėlu, kad būtų minkšta ir elastinga ir būtų galima ją po to plonai iškočioti. Aš pailsėdama ir gurkšteldama likusio alaus, minkiau apie 40 minučių.

Išminkytą tešlą iškočioti kaip galima ploniau, išpjauti žagarėlius.

Virti įkaitintuose riebaluose. Išverda per keletą sekundžių, todėl suktis reikia greitai, neatsitraukti nuo puodo.

Virdami labai gražiai išsipučia, padidėja beveik dvigubai. Išvirtus, sudėti ant popierinių rankšluosčių, kad susigertų riebalai, kiek praaušusius, sudėti į lėkštę ir pabarstyti miltiniu cukrumi.

Pagal šį receptą išeina daug nuostabių žagarėlių, kurie suvalgomi neįtikėtinai greitai, nes nesijaučia, kaip tirpsta burnoje :)

IDĖJA VELYKOMS

Iki velykų liko ne taip jau ir daug laiko - dvi savaitės. Noriu pasiūlyti smagų užsiėmimą (būtinai įtraukiant mažus vaikus) ir tuo pačiu papuošti namus savo gamybos velykinėmis dekoracijomis - kiaušinio lukštais, kurių nesudėtingai galima pasidaryti pasitelkus "papjė mašė" techniką:

Taigi, reikės:

Norimų spalvų ir raštų stalo servetėlių; įvairaus dydžio balionų; lipalo klijų

Servetėles suplėšyti bet kokio dydžio gabalėliais, balioną pripūsti iki norimo, kiaušiniškos formos dydžio, užrišti

Klijus susipilti į dubenį ir atskiesti vandeniu maždaug 1:1 (galima ir daugiau), išmaišyti

Viskas! Pradedam "terliotis" :) Teptuku ar ranka išterliojam balioną klijų mišiniu ir dedam servetėlių gabalėlius. Klojam sluoksneliais vieną ant kito, vis suvilgant klijais. Klojinys ant baliono turėtų būti šlapias, bet ne permirkęs (kad neplyštų) ir sausų vietų geriau nepalikti. Jei klojant apatiniai sluoksneliai labai šlapi, pakanka viršutinius užspaudyti rankomis. Raukšlelių nebijom, tai priduos įdomumo. Galima servetėles dėlioti pagal raštą, spalvas, specialiai paglamžyti ir t.t.,  Žodžiu, kurti pagal tuo metu užplūdusias fantazijas...

Taip užklojam beveik visą balionėlį servetėlėmis, paliekant viršūnėlę (juk reiks jį ištraukti). Jei trūksta spalvų ar rašto, margutį dar pamarginam skirtingų spalvų servetėlėm su pagalamžymais ir visaip kitaip. Gerai užtepam klijų mišiniu.

Kiek sluoksnių sunaudoti, prilauso nuo to, ką po to su kiaušiniu darysim, kuo storiau uždengsim, tuo kiaušinis bus tvirtesnis, tuo daugiau galimybių ką nors su juo nuveikti, todėl servetėlių reiktų negailėt. Šiam mažam balionėliui aš sunaudojau keturias dideles servetėles.

Turim pabaigtą balioną, kurį paliekam kur nors šiltai (jei yra kur) arba šiaip paliekam ramybėj parai, kad išdžiūtų. Visas balionas ir visi sluoksniai turi likti sausi ir sukietėję

Beliko išimti balioną (tiesiog pradurti ir ištraukti)...

...apkirpti kraštus...

...ir šiek tiek įspausti dugną, kad stovėtų

Baigta! Toliau fantazijos ir išmonės reikalas. Galima pagamint puikią Velykų stalo dekoraciją, kurioje gali būti patalpintas vazonėlis su velykine žole ar žydinčiais narcizais arba pribert šokoladinių kaiušinukų vaikams ar pagamint dovanėlių einant į svečius...

Smagaus užsiėmimo!

KEPTA PLEKŠNĖ

Paprasta, greita ir skanu.

Buvo suvartota:

Keturios nedidelės šviežios plekšnės;

žuvies prieskoniai, druska;

keletas šviežių bulvių;

šlakelis aliejaus; pora šaukštų sviesto;

penki šaukštai grietinės.

Žuvis išdarinėjama (ačiū plekšnei, kad beveik nėra, ką išdarinėti), padruskinama, pabarstoma prieskoniais ir paliekama šaltai pailsėti. Bulvės nukutamos, supjaustomos riekelėmis, padruskinamos ar kitaip paskaninamos. Į kepimo skardą, papilamas aliejaus, išmėtomi sviesto gabalėliai ir klojamos plekšnės, tarpus užpildant bulvių riekėmis.

Pašaunama į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepama, kol bulvės suminkštėja. Prieš pabaigą uždedama grietinės ir dar keletui minučiui pašaunama į orkaitę.

Patiekiama su mėgstamom salotom (pavyzdžiui, iceberg salotų - šviežio agurko deriniu). Būtina sąlyga - balto vyno taurė ar alaus stiklas :)

ŠOKOLADINIAI KEKSIUKAI

Jau tie keksiukai! Kažkada pradėjus žvalgytis  internete, nustėrau. Kažkokia keksiukų manija, pavadinčiau net mafija! Tiek variacijų, su įdarais viduj ir ant viršaus, su vaisiais, prieskoniais ir kuom tik nori! Erdvė improvizacijoms neišpasakyto dydžio! Greit, nesudėtingai pagaminami, o skonis... Turbūt nėra blogerio, kuris nebūtų bandęs, o gal pradėjęs nuo šokoladinių. Aš pasinaudojau Sonatinos receptu, truputį pakoregavau savaip ir išėjo keturiolika purių, lengvų ir burnoj tirpstančių skanėstų prie kavos ar arbatos.

100 g miltų;

100 g rupaus malimo ruginių miltų (taip, ruginių!)

1 šaukštas su kaupu kakavos miltelių;

1 a. š. kepimo miltelių;

50 g cukraus;

100 g rudojo cukraus;

125 g mikšto sviesto;

125 ml natūralaus jogurto;

2 kiaušiniai;

1 a. š. vanilinio cukraus ar ekstrakto;

100 g kapoto ar kitaip smulkinto šokolado.

Mikštą sviestą ištrinti su cukrumi (abiejų rūšių) iki purumo, po vieną sumušti kiaušinius, po kiekvieno gerai išmaišant, supilti jogurtą ir vėl gerai išmaišyti.

Miltus sumaišyti su kakava, kepimo milteliais ir vaniliniu cukrumi, persijoti, pamažu maišant supilti į tešlą ir atsargiai išmaišyti. Galiausiai, suberti šokolado drožles.

Tešlą sudėti į keksiukų formeles ir kepti 180 laipsnių kaitros orkaitėje apie pusvalandį.

Būtent ruginiai miltai ir rudasis cukrus priduoda kažko tokio...Keksiukai pasidaro labiau akyti, puresni ir mažiau saldūs :)

MINKŠTI KARAMELINIAI SALDAINIAI...

...arba "Karvutė"

Aš šiuos skanėstus pavadinčiau senoviškais. Iki skausmo žinomi. Mano močiutė tokius virdavo iš sviesto, grietinėlės ir cukraus. Ačiū Savaitėms už progą pasiterlioti, o tuo pačiu ir "drakoniukus" namuose palepinti.

Radau namie ne taip daug rudojo cukraus, tai sugalvojau jį sunaudot vietoj baltojo, kondensuoto pieno - vietoj giretinėlės. Taigi, aš dariau taip:

Puode išlydžiau apie 70 g sviesto, supyliau 150 g rudojo cukraus ir indelį saldinto kondensuoto pieno. Viskas! Pagrindinis procesas - virimas. Pastoviai pamaišydama mediniu šaukšteliu, visą šį reikalą viriau apie valandą laiko ant nedidelės kaitros (šiek tiek kunkuliavo), kol iš balkšvai rusvos tapo karamelinės rudos spalvos.

 

 

Vis patikrindavau - šaukšteliu masės įdėdavau į lėkštę ir žiūrėdavau, kaip stingsta. Kai ragaujant nustojo kibti prie dantų, supyliau į kepimo popieriumi išklotą skardelę. Praaušo, bet ataušti nelabai spėjo, mat sklindantis kvapas ir visiška kantrybės stoka vyriškos giminės namiškius paskatino reikalauti šių skanėstų tuojau pat. Kol buvo kaičiama kava ir arbata, spėjau prapjauti ir nufotografuoti. Skonis puikus, žinoma, beprotiškai saldu ir karvutiška tik be jokio tąsumo, kuris, manau, priklauso nuo virimo laiko. Kitą kart bandysiu virti trumpiau, gal pridėsiu riešutų, pvz., pekano.

Žodžiu, terliotis buvo verta...

STRAGANINA...

...arba žvejo dukros nostalgiški prisiminimai ir asociacijos su vaikyste.

Kas nežino, straganina galėtų būti palyginama su karpačo. Ruošiama iš žalios ir prieskoniais bei druska pabarstytos žuvies. Skirtumas tas, kad valgoma šaldyta. Nuo seno žvejų labai vertinama apledėjusi žuvytė, tinkama ir su karštom bulvėm, ir su juoda duona, o labiausiai vyrų vertinama prie stipraus gėrimo. Tikrąją straganiną anksčiau ruošdavo iš šviežios skumbrės, tos, kurią šiandien valgom rūkytą. Tačiau, šiais laikais galima eksperimentuoti ir su kita riebesne žuvimi. Vienintelis gailestis, kad net ir Klaipėdoj šviežios skumbrės šiais laikais nelabai begausi, matyt, retokai ši žuvis beužsuka iš Atlanto į Baltiją. Ką gi, belieka tenkintis šaldyta.

Taigi, imam šaldytą skumbrę ir galim visai jos neatitirpinti. Užteks tik tiek, kad būtų galima nupjauti galvą ir išvalyti vidurius. Dar prireiks juodųjų (galima ir čili) pipirų, keletos šviežio česnako skiltelių, druskos bei mėgstamų žuvies prieskonių (be rūgšties). Aš naudoju su džiovintais krapais.

Dabar jau galime žuvį perpjauti išilgai kaulo į dvi dalis (odos nenulupame). Kaulą išimame, kruopščiai išrenkame ašakas. Turime dvi pusikes, t.y., skumbrės file su oda. Jei dar neatitirpus, tai pjauti turėtų būti dar lengviau. Tas puseles peiliu pakapojame iki odos viena kryptim, o po to kita kryptim. Kitaip tariant, pačią file pasmulkiname, taip lengviau įsigers druska ir prieskoniai. Nepagailime druskytės, pipirų ir kitų prieskonių. Gausiai užbarstome smulkiai kapotais česnakais. Galime palikt poilsiui, kokiai dešimt minučių, kad viskas geriau įsigertų. O tuomet jau kiekvieną puselę susukame kaip suktinuką,  stangriai vyniojame į maistinę plėvelę ir į šaldiklį. Kitas būdas - žuvies puseles suspaudžiame vieną su kita, dedame tarp dviejų nedidelių lentelių ir suslegiant surišame keliose vietose. Tokią dedame į šaldiklį. Ragaujame po paros, kai žuvis pilnai sušąla. Išimtą žuvį pjauname plonelyčiais gabaliukais aštriu peiliu, valgome kol apledėjusi. Likusią iš kart vėl slepiame šaldiklyje. Kad tik pirštų nenusikąstumėt...

Turiu dar vieną, ne mažiau gardų straganinos receptą, tik iš kitokios žuvies, perpelės, kurios galima nusipirkti pavasariop. Jei užtiksit, būtinai rekomenduoju išbandyti. Receptas čia.