2011 m. gegužės 31 d., antradienis

ŠPINATŲ SALOTOS SU MAKARONAIS

Jogurto - garstyčių padažas teikia aštrumo avokado, moliūgų sėklų, kumpio ir makaronų salotoms. Špinatus galima keisti rukola, o peletrūnus - baziliku.



Vėsus pavasaris gerokai prailgino tulpių žydėjimą. Šiandien pirma vasariškai karšta, nors ir labai vėjuota diena pajūryje ir paskutinė tulpių žydėjimui... Keletą dailiausių žiedų dovanoju jums :)

 


Salotoms reikia:
apie 200 g makaronų vamzdelių (labai tiks trispalviai "penne");
200 g natūralaus jogurto;
150 g majonezo;
2 šaukštelių garstyčių;
druskos ir maltų pipirų pagal skonį;
2 šaukštų smulkiai kapotos šviežios peletrūno žolės;
1 avokado, pjaustyto kubeliais;
apie 300 g siauromis juostelėmis pjaustyto rūkyto kumpio;
200 g mažųjų vynuoginių pomidorų;
saujos moliūgų sėklų;
šūsnio (apie 200 g) špinatų lapų.

Makaronus išverdame, perliejame šaltu vandeniu ir ataušiname.
Dubenyje sumaišome jogurtą, majonezą, garstyčias. Pagardiname druska, pipirais, įberiame kapoto peletrūno.


Makaronus sumaišome su pjaustytu avokadu, kumpiu, pasmulkintais pomidorais, siauromis juostelėmis supjaustytais špinatų lapais ir pakepintomis moliūgų sėklomis.
Prieš patiekiant, užpilame padažą, išmaišome ir paliekame keletui minučių.


Skanu su šilta balta duona...

Šaltinis "Valgiai šeimai ir draugams: 380 receptų iš viso pasaulio" 2006 m.

2011 m. gegužės 28 d., šeštadienis

ZACHERIO TORTAS


Austriškas labai šokoladinis pyragas su istorija...

 
Austrija nuostabi šalis. Mano viena mylimiausių. Tikrai ne dėl savo virtuvės, nors austriški mėsos kepsniai, pvz., Vienos šnicelis, kurio galima rasti beveik visur, labai didžiuliai ir skanūs. Ši šalis užbūrė gamtos grožiu, gaiviu ir švariu oru, tyru vandeniu, solidžiais, senoviškais statiniais bei dailiais kaimo namukais, per kurių palanges vasarą gausiai srūva gėlių kaskados, idealia tvarka, nuoširdžiais žmonėmis ir, žinoma, kalnais, kalnais, kalnais.... Kalnuose pailsi siela ir protas. Būtinai aplankykite Austriją, jei dar nebuvote, ten yra ką pamatyti...


Deja, Vienoje nebuvau. Dar nebuvau, nes sostinėms mūsų gyvenime skirtas atskiras skyrius.  Tad neragavau ir ten gaminto "Zacherio" (bet būtinai paragausiu).
Mat, tikrojo "Sachertorte" paragausite tik Vienoje ar Zalcburge. Vienintelė vieta, kur galima nusipirkti šio žinomo skanėsto ne Austrijoje - tai Bolzano (Bozen) mieste, Italijoje. Ten yra Sacher krautuvėlė.

Receptas gimė apie 1832 m., kai svarbus to meto austrų - vokiečių diplomatas ir politikas princas Metternich davė nurodymą savo virėjui pagaminti ypatingą desertą keletui labai svarbių svečių. Vyriausiasis virtuvės šeimininkas, pats negalėdamas imtis darbo dėl ligos, užduotį pavedė atlikti šešiolikmečiui mokiniui Franz Sacher. Teigiama, kad svečiai liko patenkinti jaunojo Franz iškeptu šokoladiniu pyragu. Tačiau daugiau šis desertas ateityje ypatingo populiarumo nesulaukė, nors Franz Sacher baigė kulinarijos mokslus ir Vienoje atidarė aukštos klasės delikatesų ir vyno krautuvėlę...

Tik gerokai vėliau, Franz Sacher vyriausiasis sūnus Eduard, perėmęs tėvo kulinarinį palikimą, patobulino tėvo šokoladinio pyrago receptą, pavertė jį tokiu, kokį žmonės žino ir ragauja šiandien. Teigiama, kad tikrojo, originaliojo Zacherio torto galima paskanauti tik "Sacher" viešbutyje, Vienoje, kurį ir įkūrė tas pats Franc Sacher sūnus devynioliktojo amžiaus antroje pusėje. Nuo tada Zacherio tortas -  vienas iš daugelio žinomų Vienos kulinarijos gaminių. Ir tikrasis receptas, be jokios abejonės, yra didžiausia paslaptis... :)

Yra dvi šio pyrago - torto versijos. Šokoladinis biskvitas, apteptas abrikosų džemu ir aplietas šokoladiniu glajumi arba dažniau sutinkamas šokoladinis biskvitas, perpjautas pusiau, perteptas abrikosų džemu bei aplietas šokoladiniu glajumi. Tokio galima paskanauti ir minėtame viešbutyje Vienoje. Kuris tikresnis - nežinia.

Zacheris - skanus, sodrus ir labai sotus šokoladainis, kurį pagardina kvapnus abrikosų džemas. Šokoladiniai pyragai yra šokoladiniai..

Reikia:

Tešlai:
150 g tamsaus šokolado (arba 30 g kakavos miltelių);
2 šaukštų grietinėlės;
150 g minkšto sviesto;
180 g cukraus;
6 kiaušinių;
150 g miltų;
2 - 3 šaukštai abrikosų marmelado.

Užpilui:
40 g kokosų aliejaus;
50 g kakavos;
200 g miltinio cukraus;
3 šaukštų karšto vandens.

Šokoladą ištirpiname vandens garų vonelėje. Kiaušinių trynius atskiriame nuo baltymų.
Sviestą ištriname iki purumo su cukrumi. Po vieną įmušame kiaušinių trynius. Supilame tirpintą šokoladą ir gerai išmaišome. Įpilame grietinėlės, įdedame abrikosų džemo. 
Per kelis kartus suberiame persijotus miltus.
Kiaušinių baltymus išplakame iki standžių putų ir švelniai įmaišome į tešlą.
Apvalią, 24 cm skersmens kepimo formą gerai ištepame sviestu ir sukrečiame paruoštą tešlą.


Kepame 180 laipsnių kaitros orkaitėje apie 45 minutes (tikriname mediniu pagaliuku).
Iškeptą pyragą gerai ataušiname ir išimame iš formos. Perpjauname per pusę, pertepame abrikosų džemu ir vėl sujungiame.
Užpilui vandens garų vonelėje ištirpiname kokosų aliejų, kakavos miltelius, cukrų ir vandenį. Kaitinant pamaišome, kol gauname tirštą, elastingą ir vienalytę masę, kuria apliejame - aptepame pyragą. Gerai atšaldome.


Jei taip, kaip Vienoje, tai Zacheris turi būti patiekiamas su nesaldinta plakta grietinėle, nes, kaip sako austrai, vieną valgyti per sausa.. :)

Pyragas skanus, tik nežinau, ar turi būti toks saldus, nes nurodyti cukraus kiekiai man per dideli. Tešlai naudojau šokoladą, todėl įprastą cukrų keičiau ruduoju ir sumažinau iki 150 g, o užpilui miltinio cukraus kiekį taip pat sumažinau iki 150 g. Pertepimui kitą kartą rinkčiausi gerokai rūgštesnį, pvz., slyvų džemą...


Informacija iš Wikipedia

Recepto šaltinis: G. Lindė, H. Knoblochas "Gero apetito", 1977 m.

2011 m. gegužės 23 d., pirmadienis

SUOMIŠKA RABARBARŲ TARTA


Aš sakyčiau, kad tai tiesiog plonas pyragas, kepamas tartos formoje, su gausiu rabarbarų rūgštelės sluoksniu. Labai greit pagaminamas, sultingas ir skanus. 


Kai suželia rabarbarai, man visada gaila juos skinti. Tas dailus, didelių ir raukšlėtų lapų kupstas labai puošniai atrodo. Bet ką darysi, rabarbarus mėgstu labiau, nei vien žiūrėti į jų lapus :) Beje, kur pritaikau rabarbarų lapus, dar papasakosiu (ne maistui, žinoma:)

Nežinau, kaip jums, bet visuomet norisi pasmaguriauti. Pačius pirmučiausius stiebus, jaunus, plonus ir dar ne tokius aitrius, visuomet valgau mirkydama į cukrų. Kaip vaikystėj...

Reikia:
2 kiaušinių;
50 g lydyto sviesto;
100 g cukraus;
2 šaukštelių cukraus su vanile;
150 g miltų (1 puodelio);
100 ml grietinėlės;
šūsnio rabarbarų stiebų (aš sunaudojau apie 300 g);
2 šaukštų cukraus (rabarbarams);
Demerara ar kitokio rudojo cukraus apibarstymui.

Rabarbarus nulupame ir supjaustome 2 - 3 cm gabalėliais. Sumaišome su dviem šaukštais cukraus:


Kiaušinius išplakame su cukrumi ir vaniliniu cukrumi iki purios, baltos masės. Supilame tirpintą sviestą ir išmaišome. Supilame grietinėlę ir vėl gerai išmaišome. Suberiame miltus ir švelniai išmaišome. Tešlą sukrečiame į tartos formą neaukštais kraštais (manoji 22 cm skersmens):


Ant viršaus suberiame pjaustytus rabarbarus su cukrumi ir šiek tiek paspaudžiame:


Apibarstome ruduoju cukrumi ir pašauname į 180 laipsnių kaitros orkaitę maždaug pusvalandžiui (jei jūsų kepimo forma didesnė, pyragas bus plonesnis, tai kepimui gali pakakti ir 20 minučių).


Pjaustome ataušusį. Skanu su ledais, plakta grietinėle ar vaniliniu padažu :)


Šaltinis: Scandi Foodie

2011 m. gegužės 20 d., penktadienis

ŠPINATŲ SALOTOS SU YPATINGU UŽPILU

Kai lysvėje gausiai suželia špinatai... :)

Tamsiai sodrus užpilas iš cukraus su melasa bei šlakeliu brendžio šias salotas paverčia ypatingai gardžiomis.


Reikia:
gero šūsnio jaunų špinatų lapelių;
3 - 5 šviežių, kietų ir traškių pievagrybių;
pusės vidutinio raudonojo svogūno;
saujos saulėgrąžų branduolių (galima keisti mėgstamais riešutais);
gabalėlio mėgstamo sūrio su mėlynuoju pelėsiu.

Užpilui:
1 šaukšto brendžio;
1 - 2 šaukštų rudojo cukraus;
kupino šaukšto cukraus "Farinas" arba cukraus su melasa (pas mus prekybos centruose yra šio);
2 - 3 šaukštų balzaminio acto;
šaukštelio garstyčių;
apie 0,5 stiklinės aliejaus;
druskos ir pipirų pagal skonį.

Švarius špinatų lapelius sudėti į lėkštę kartu su labai plonomis riekelėmis supjaustytais pievagrybiais, trupintu sūriu, plonai supjaustytu svogūnu ir pakepintomis saulėgrąžomis.


Užpilui visus produktus sumaišyti ar suplakti (aš naudoju rankinį "šeikerį") ir užpilti ant salotų.
Labai tiks rausvas vynas, pvz., jaunas, naminis, agrastų :)


Skanaus!





Šaltinis iš čia.

2011 m. gegužės 19 d., ketvirtadienis

BLYNAI SU RAUGU


... ir echinopsių žydėjimas...

Turiu naujienų kaktusyne, "echinopsių" pasaulyje. Pirmą kart žydi gražuolis, vardu "Tondelayo". Neįtikėtinai gražūs žiedai:


Ir kaip visada, gal jau pabodę (mano namuose į žiedus apskritai dėmesio niekas nebekreipia, mat per daug įprasta ir kasdieniška), bet vis tiek labai verti dėmesio:


Ech, gaila, kad labai jau trumpas jų žydėjimas, jei prireikia išvykti, kartais pamatau tik nuvytusius...


Dar vienas blynų, su naminiu duonos raugu, receptas. Pastaruoju metu man labai patinka kepti puikiai pavykstančius blynelius su natūraliu raugu, atstojančiu mieles. Su švelniu jogurtiniu raugu blynelių receptas čia. O šį kart su įprastu raugu, iš ruginių miltų ir vandens. Žinoma, ruginį raugą visada galima paversti kvietiniu, porą kartų jį pamaitinant kvietiniais miltais. Tačiau tai tikrai nėra būtina.
Užmaišytą tešlą šiek tiek kildinau, kaip įprastiems mieliniams blynams, tačiau tai taip pat nėra būtina. Žodžiu, improvizuoju ir džiaugiuosi rezultatu.


Reikia:
1,5 puodelio naminio aktyvaus raugo duonai kepti (ruginio ar kvietinio, nesvarbu) *;
3 kiaušinių;
2,5 - 3 stiklinių kvietinių miltų;
2 stiklinių drungno pieno;
3 šaukštų cukraus;
žiupsnelio druskos;
2 - 3 šaukštų aliejaus;
aliejaus kepimui.

Dubenyje sumaišyti viską išskyrus druską ir aliejų. Tešlą pridengti plėvele ir pastatyti šiltai, kol pakils dvigubai.
Suberti druską, supilti aliejų ir gerai išmaišyti.
Kepti gerai įkaitintoje keptuvėje su šlakeliu aliejaus.

Patiekti su vandens vonelėje išlydytu šokoladu ir bananais arba kaip kam patinka :)

* Raugą prieš naudodama nesvarbu kam, visada suaktyvinu, t.y., pamaitinu. Jei jo turite nedaug ir norite, kad jo liktų blynams (pvz., kepant duoną), išimtą iš šaldytuvo pamaitinkite du ar net tris kartus. Tuomet reikiamą kiekį pasidėkite duonai, o iš likusio kepkite blynus. Suaktyvintas raugas tinkamas naudojimui (nemaitintas) apie tris paras :)

2011 m. gegužės 17 d., antradienis

SKANĖSTAI IŠ PERPELĖS


Apie žuvį perpelę, sūdytą - marinuotą perpelę ir perpelės straganiną...

Šiuo metų laiku Nidoje tik pradeda skleistis kaštonai. Dar beveik nežydi alyvos. Palei marias net nežydi aguonos, kurios visuomet tokiu metu jau žydėdavo. Tuščia, gaiviai vėsu ir skaniai kvepia vandeniu, žaluma ir ramybe. Smagu pasivaikščioti, apžiūrėti naujai atstatytą saulės laikrodį, pasigrožėti Kuršių mariose vykstančia jachtų regata, dviračiais aplankyti Juodkrantę, įsitaisyti poilsiui miške, tarp dar visai gležnų, šviežiai žalsvų, žiedelius skleidžiančių mėlynių krūmelių, sočiai prisivalgyti šviežiai rūkytos žuvies, susitikti su seniai matytais bičiuliais, pasvarstyti, kodėl taip gana kvailokai baigėsi Eurovizijos konkursas, skaniai pasijuokti iš varnų, kurios prie pat marių esančioj kavinėlėj tiesiai iš lėkštės žmonėms vagia cepelinus (gal dėl to jos tokios nusipenėjusios?) ... Žodžiu, gera keletą dienų pailsėti nuo kasdienybės ir greit skubančio laiko... Jei mėgstate ramybę, Neringa būtent šiuo metu - vieta, kur pailsi siela :) 

O jei lankysitės Klaipėdoj, neatsisakykit paragauti perpelės. Tai mažiau žinoma silkinių šeimos žuvis. Arba kelis kartus padidinta silkė, su tamsiais taškais ant nugaros. Neįtikėtinai panašį į silkę, tik neįprastai didelė. Šių žuvų mėsa šiek tiek rausvo atspalvio, lyg Baltijos lašišos. Žuvis, vadinama Kuršmarių silke arba Baltijos raudonąja silke. Visiškai nebrangi, bet skoniu labai verta dėmesio. Kas žino ir ragavo, perpelę labai vertina. Šiuo metu jos kaip tik galima nusipirkti Klaipėdos žuvų turguje.


Dar visai neseniai perpelės buvo įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą ir į retų ir nykstančių žuvų sąrašus. Sakoma, kad šiuo metu jų būriai atsikūrė. Manoma, kad dėl sumažėjusios taršos, nes šios žuvys vandens užterštumui ypač jautrios.
Įdomu, jog neršdamos perpelių patelės šokinėja, savo nugaromis braukdamos per vandens paviršių ir taip sukeldamos plerpimą primenantį garsą. Iš to kilęs jų lietuviškas pavadinimas.
Tokį perpelių šokį kažkada, labai seniai, girdėjome keliaudami, kai apsistojome nakvynei Slovakijos kempinge. Buvo jau tamsus, bet labai šiltas vasaros vakaras. Ketinome išsimaudyti vienam iš vietinės reikšmės vandens telkinių, kurio priekrantė tiesiog "virė" nuo žuvų teškenimosi, seklumoje jų buvo labai daug. Prietemoje atrodė, kad tame vandenyje kunkuliuoja nežinia kas. Aš maudytis taip ir neišdrįsau...

Visų gardžiausia perpelė sūdyta, nors galima kepti įprastai keptuvėje ar suvyniotą į foliją ar kepimo popierių ant žarijų. Šios žuvies skonis daug švelnesnis nei silkės, o valgyti galima parą palaikius sūryme. Svarbu, kad būtų šviežia ir standi. Ypač gardi  perpelės "straganina", kurią įprasta gaminti iš skumbrės (receptas čia).


Sūdymui šias žuvis tereikia išskrosti, švariai nuplauti ir nuimti nuo kaulų. Supjaustytą nedideliais gabalėliais perpelę sudedame į indą...


... ir užpilame sūrymu, kuriam reikia:

1 l vandens;
2  kupinų šaukštų druskos;
1 šaukšto cukraus;
šaukšto acto;
lauro lapų, pipirų žirnelių, keletos gvazdikėlių, trupučio garstyčių grūdelių.

Vandenį užviriname, suberiame druską, cukrų ir prieskonius, trumpai paviriname ir nukėlę nuo kaitros įpilame acto. Ataušiname ir užpilame ant žuvies. Pridengiame ir mažiausiai parą palaikome šaldytuve.
Taip paruoštą žuvį jau galima skanauti. Tačiau man patinka ją dar šiek tiek pamarinuoti. Po poros dienų nupilu sūrimą, o įsisūrėjusią žuvį užpilu marinatu, tokiu kaip silkei (receptą galima rasti čia). Palaikau dar parą, o tuomet jau bereikia tik karštų bulvių, pjaustyto svogūno, gal net šaukšto grietinės, agurkėlio ar pomidoro... 


Straganiną gaminu šiek tiek kitaip, nei iš skumbrės. Svarbu, kad žuvis būtų stambesnė, mažiau tuomet bus ir ašakų. Žuvies file aštriu peiliu nupjaunu nuo odos, kiek įmanoma, išrenku ašakas, supjaustau mažais gabalėliais, pridedu keletą kapoto česnako skiltelių, maltų juodųjų pipirų ar čili, nepagailiu druskos, įberiu žiupsnelį kapoto šviežio čiobrelio ir viską peiliu sumaišau (dar kartą sukapoju viską kartu).


Perpelės kapotinį standžiai suvynioju į maistinę plėvelę suformuodama dešrą, užrišu galus ir dedu į šaldiklį:


Galima ragauti po keletos valandų, kai gerai sušąla (straganina valgoma tik šaldyta), bet skaniausia  - kitą dieną.


Pasitaikius progai, labai rekomenduoju... :)

 

Šaltinis: Klaipėda

2011 m. gegužės 11 d., trečiadienis

VARŠKĖS KEKSAS

Su razinomis... Kepinių su varške savaitei :)


Šiam keksui naudojau razinas "Golden Jumbo".  Jos saldžiarūgštės ir didelės.

Reikia:
300 g miltų;
150 g minkšto sviesto;
4 kiaušinių;
200 g cukraus;
2 pakelių varškės (pakelis 180 g);
šaukštelio cukraus su vanile;
šaukštelio kepimo miltelių;
200 g razinų;
miltinio cukraus pabarstymui.

Minkštą sviestą gerai išsukame su cukrumi ir vaniliniu cukrumi (iki baltos purios masės), po vieną įmušame kiaušinius, po kiekvieno gerai išmaišant. Įmaišome varškę (kurią prieš tai galima, bet nebūtina pertrinti).
Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir įmaišome į varškės masę. Suberiame gerai nuplautas razinas.


Tešlą sukrečiame į kepimo popieriumi išklotą formą...


... ir kepame 180 laipsnių kaitros orkaitėje apie 40 minučių. Tikriname mediniu pagaliuku.



Atvėsusį išimame iš formos ir pabarstome miltiniu cukrumi.
Pyragas skanus ir, svarbiausia, visai nesausas :)


Pagal rimi.lt

2011 m. gegužės 10 d., antradienis

ŽALIOJI RIKOTA


Su pistacijų riešutais, dilgėlėmis, meškinio česnako lapeliais ir kraujalakės lapais. Žalia varškė, pilna vitaminų.

Languotos prijuostės autorė paskelbė temą apie laukinius augalus. Labai laiku.
Meškinį česnaką pavasarį valgom senokai. Dilgėles - visai neseniai (seniai geriam tik dilgėlių arbatą). O kas ta kraujalakė, turbūt, nelabai aišku...


Apie meškinį česnaką daug pasakoti nereikia. Augalas, kurio lapai labai panašūs į pakalnutės (žmogui nuodingos!), bet kvepia česnaku. Gausus vitaminų (ypač vit. C), vaistas nuo įvairiausių negalavimų. Deja, auga ne visur - daugiausia drėgnuose lapuočių miškuose, pavėsyje, derlingame dirvožemyje, visai kaip ir tos pačios pakalnutės. Įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą, augalus rinkti gamtoje draudžiama (o kas darosi pavasarį turguje!).
Ne veltui meškiniu vadinamas, nes sakoma, kad rudasis lokys po žiemos miego nesugeba tvirtai ant kojų atsistoti, jei neranda šios žolės, kvepiančios česnaku ir turinčios stiprinamųjų galių.  Jį labai mėgsta ir karvės. Prisiragavusios šio žalėsio, duoda česnaku kvepiantį pieną :)
Man skaniausias meškinio česnako "pesto", lapai, sutrinti su sūriu, riešutais, druska, šlakeliu aliejaus ir citrinos sultimis.
 Šį pavasarį prisipirkau meškinio česnako sėklų, skirsiu vietelę prieskonių lysvėje ar po beržu ir bandysiu užsiauginti.

Dabar labai tinkamas metas dilgėliauti. Dilgėlių rinkti niekas nedraudžia, o ir ieškoti ilgai nereikia, svarbu švari vieta. Juk dar vienas įvairiausių vitaminų šaltinis ir neišpasakytų galių turinti žolė. Žinau vietelę, kur dilgėlės auga pamiškėj visai prie pat jūros..
Šviežių lapelių antpilas - kraują valanti ir organizmą stiprinanti priemonė, bet to, skatina kūdikius maitinančių mamyčių pieno laktaciją. Maistui renkami jauni dilgėlių lapeliai, o vaistams - visiškai susiformavę ir sveiki lapai augalui žydint. Beje, prisipjovus tuntą žalių lapų, užpylus vandeniu, savaitę parauginus ir gautais žalibarščiais palaisčius augančius augalus, gautume natūralią ir labai veiksmingą trąšą. Išbandyta, dilgėlės - maistas ir vaistas ne tik žmogui, bet ir augalams...
Man skani dilgėlių arbata, maišau šios žolės šeimynai į kitas arbatas, kepu žalią omletą ir kiaušinienę, verdu rūgštynių sriubą su dilgėlėmis. Šiek tiek džiovinu.
Paskleidus parneštus lapus - namai pakvimpa gaivuma, šiek tiek primenančia mėtų dvelksmą..


Mano prieskonių ir gėlių lysvėje antri metai puikuojasi mažiau žinoma mažoji kraujalakė, kurią naudoju kaip prieskonį.


Sakoma, kad šis augalas atkeliavo nuo Viduržemio jūros. Lapai, gerai pakramčius, primena truputį agurkų, šiek tiek riešutų skonį. Tai prieskonis salotoms, marinatams, padažams, gaiviesiems gėrimams, kiaušinių ir varškės patiekalams, troškintai žuviai, paukštienai, bulvių ir daržovių valgiams, sumuštiniams pagardinti. Sakoma, kad kraujalakė stiprina širdį, gerina virškinimą, valo kraują.
Arbatos dar neragavau, laukiu, kol labiau suvešės. Užtat lapelius maišau su varške..

Žaliąją rikotą, su visom minėtom stebuklingom žolėm ir piktžolėm, skanu valgyti su karštomis bulvėmis, kaip kastinį arba naudoti kaip įdarą baklažanų suktinukams ar virtiniams..





 Reikia:
indelio (200 g ) rikotos sūrio (puikiai tinka paprasta varškė, tik tuomet ją reiktų papildomai sumaišyti su vienu - dviem šaukštais grietinės);
saujos dilgėlių lapelių;
nedidelio pundelio meškinio česnako lapų;
saujos kraujalakės lapų (jei tokios nėra, galima keisti, pvz., krapais ar kitom prieskoninėm žolėm, o gal vertingom piktžolėm);
saujos išgliaudytų pistacijų;
druskos, pipirų.

Dilgėles nuplikom verdančiu vandeniu, kad nesikandžiotų :) Kraujalakės lapus ..


.. susmulkiname kartu su kitomis žolėmis (smulkiai sukapojame blenderiu ar peiliu) ir riešutais (galima sumalti). Įmaišome sūrį (ar varškę su grietine), pagardiname druska ir pipirais (jei valgysime su bulvėmis, padruskinti reikėtų šiek tiek labiau).
Valgome su karštomis virtomis ar keptomis bulvėmis.

Jei naudojame kaip įdarą baklažanų suktinukams, prieš tai baklažaną supjaustome plonomis riekelėmis, kurias pabarstome druska ir apkepame beveik sausoje keptuvėje (keptuvę patepame aliejumi tik tiek, kad nesviltų), kol dailiai apskrunda. 


Ant baklažano riekelės dedame šiek tiek žaliosios rikotos ir suvyniojame. 
Patiekiame kaip užkandį su salotomis ir pomidorais..





Šaltiniai:
Z. Gudžinskas, B. Rašomavičienė "Lietuvos prieskoniniai augalai", 2008 m.;
J. Vasiliauskas "Gamtos vaistinė", 2010 m.;
Valstietis. lt