OBUOLIŲ IR KRIAUŠIŲ PYRAGAS SU ROZMARINAIS

Trupininis. Ypač skanus su karameliniu padažu...

"Kodėl pyragai kai kada nepavyksta? Nes skanėstai - geros nuotaikos pranašai. Ir kepėjo, ir ragaujančiųjų. Žinau, ji gali kompensuoti cukraus stygių, o žiupsnelis meilės pakeisti net cinamoną, kurio užsisvajoję pamiršote įberti. Todėl dažniausiai "saldumynų nemėgstantys" kritikai pamiršta pastabas, kai burnoje tirpsta gabalėlis pyrago, nes jie tiesiog... mėgaujasi... " (Eva, kepanti pyragus iš knygos "Obuolių pyragai. Skanėstų knyga", 2011 m.)

Reikia:

500 g obuolių;

500 g kriaušių;

2 šaukštų rudojo cukraus;

vienos citrinos;

šakelės rozmarinų.

trupiniams:

100 g lazdynų riešutų;

175 g miltų;

85 g rudojo cukraus;

85 g šalto sviesto.

padažui:

125 ml pieno;

125 ml grietinėlės;

šaukštelio cukraus su vanile;

2 kiaušinių trynių;

kupino šaukštelio kukurūzų krakmolo;

5 - 7 saldainių "Karvutė"

rudojo cukraus pagal skonį.

Obuolius nulupkite ir supjaustykite kubeliais. Nuo citrinos nutarkuokite žievelę ir kartu su cukrumi suberkite ant obuolių, įdėkite smulkintą rozmarinų šakelę. Apšlakstykite pusės citrinos išspaustomis sultimis, išmaišykite ir ant silpnos ugnies kaitinkite 3 - 4 min.

Kriaušes nulupkite ir supjaustykite kubeliais. Sudėkite į troškinamus obuolius ir kaitinkite 2 - 3 min. Suminkštėjusius vaisius supilkite į kepimo indą.

Lazdynų riešutus suberkite į kepimo poieriumi išklotą skardą, paskrudinkite orkaitjėje ir šiek tiek pasmulkinkite elektriniu smulkintuvu.

Dubenyje sumaišykite miltus, cukrų ir puse smulkintų riešutų. Šaltą sviestą sutarkuokite ir sudėkite į miltų mišinį. Maišykite, kol susidarys trupiniai. Suberkite juos ant vaisių masės.

Ant viršaus užberkite likusių riešutų ir kepkite 190 laipnių kaitros orkaitėje, kol trupiniai apskrus.

Padažui kiaušinių trynius gerai išsukite su vaniliniu cukrumi. Kai masė taps puri, po truputį berdami, įmaišykite kukurūzų krakmolą.

Pieno ir grietinėlės mišinį užvirinkite ir maišydami sutrupinkite karvutes. Pakaitinkite, kol saldainiai ištirps. Pragaukite. Pagal skonį pagardinkite ruduoju cukrumi ar dar įmeskite saldainių. Šį mišinį nuolat maišydami supilkite į kiaušinių masę. Puodą vėl statykite ant ugnies ir nuolat maišydami kaitinkite, kol masė sutirštės.

Pyragą patiekite karštą su šiltu kremu... 

 

Paragaukite ir džiazuokite kartu su Lady Gaga ir Tony Bennett :)

Šaltinis "Obuolių pyragai. Skanėstų knyga", 2011 m.

KEPTI TOPINAMBAI

O jei lietuviškiau, tai žieminės bulvės arba bulvinių saulėgrąžų šakniagumbiai, kepti sušonine ir sūriu.

Labai prireikė vietos tulpėms. Skubiai, kol trumpam išlindo saulė ir oras leidžia dar šį bei tą nuveikti lauke. Paskutinius darbus. O tuomet jau teks lįsti vidun ilgoms, pilkoms ir nuobodžioms žiemos popietėms ir pamiršti, kaip žydi gėlės ir kvepia čiobreliai... Bet dabar turiu surasti papildomos vietos tulpių svogūnėliams, kurių vietą okupavo išsikeroję medžių šakos.

Prisiminiau, juk nedideliam plotelyje buvau pasodinusi topinambus. Gal kokį dešimt nedidelių gumbelių. Iškasiu, juk žiemines bulves galima kasti nuo rudens iki pat vėlyvo pavasario. Tik vat, bėda - iškasiau jau ne dešimt, net ne dvidešimt, o gal kokį šimtą! 

Žydinčių topinambų žiedai primena saulėgrąžas. Džiunglėmis augančias gėles galima pamatyti vos ne prie kiekvieno namo, ypač kaimuose. Tokios pat džiunglės ir po žeme. Šakniagumbių gėris neapsakomas. Profilaktika diabetui, B grupės vitaminai ir visa eilė mineralinių medžiagų. Kaip skaniai sunaudoti, kai atsibosta žalius kramsnoti? Siūlau vieną iš daugybės būdų - apkeptus su rūkyta šonine, baltuoju padažu ir sūriu. Patiekalas sotus, nors galėtų būti valgomas kaip garnyras prie rimtesnių patiekalų...

Reikia:

apie 700 g topinambų gumbų;

plonomis juostelėmis pjaustytos rūkytos šoninės (tiek, kad užtektų visus gumbelius suvynioti);

tarkuoto sūrio "Džiugas";

gabalėlio sviesto;

šaukšto miltų;

druskos;

truputį daugiau nei 0,5 l pieno;

šviežiai maltų juodųjų pipirų.

Topinambus švariai nuplauname ir peiliu nulupame, kuo ploniau nupjauname žievelę . Kiekvieną gumbelį įvyniojame į šoninės gabaliuką. 

Keptuvėje išlydome sviestą ir jame pakepiname šaukštą miltų. Palaipsniui supilame pieną ir maišant kaitiname, kol padažas sutirštės (pieno pilame tiek, kad padažas nebūtų per daug tirštas). Šiek tiek pagardiname druska (atsižvelgdami į šoninės sūrumą).

Įvyniotus topinambus vienu sluoksniu sudedame į kepimo indą ir užpilame padažu.

Gausiai pabarstome tarkuotu sūriu ir maltais pipirais.

Pašauname į 210 laipsnių kaitros orkaitę maždaug pusvalandžiui arba tol, kol bulvytės liks šiek tiek kietos. Svarbu neperkepti, kad neištižtų, todėl baigiant kepti reikia ragauti. Viskas! Labai skanu su šviežiomis salotomis... :)

Vietoj baltojo padažo bešamelio, paruoštus kepti topinambus galima užpilti grietinėle ir tuomet pabarstyti sūriu. Gardu visaip, rekomenduoju :)

Daugiau idėjų ir informacijos topinambai.lt

KAKAVINIAI VAFLIAI

Arba vafliniai blynai su cinkeliu...

Reikia:

300 g miltų;

žiupsnelio druskos;

5 šaukštų kakavos miltelių;

2 šaukštelių kepimo miltelių;

3 šaukštų cukraus;

šaukštelio cukraus su vanile;

50 g tirpinto sviesto;

2 kiaušinių (trynius atskiriame nuo baltymų);

400 ml pieno.

Kiaušinių trynius ištriname su cukrumi ir druska. Supilame lydytą sviestą.

Miltus sumaišome su kepimo milteliais, kakava ir vaniliniu cukrumi.  Į trynių - sviesto masę palaipsniui pilame pieną ir miltų mišinį. Gerai išmaišome. Švelniai įmaišome iki standžių putų išplaktus baltymus ir kepame.

Iškeptus vaflius pabarstome miltiniu cukrumi... :)

Šaltinis žurnalo ManoNamai receptai "Blynai ir vafliai", 2008 m.

P.S. Pastaba dėl kakavos - recepte nurodytas kiekis - penki šaukštai. Jei kakava silpnesnė, t.y., maženės koncentracijos, galima dėti visus penkis, tačiau, jei kakava stipresnė, kartesnė, pakaks ir kokių dviejų - trijų šaukštų...

NAMINĖ ADŽIKA

Kaukazietiška, ugninė ir labai kvapni...

Noras kartais ant visko užsibarstyti aštrumos bei nostalgija seniems laikams, kai parduotuvėse buvo galima nusipirkti gruziniškos adžikos, kurią labai mėgo mano tėtis, paskatino pasidomėti šiuo pagardu.

Adžika - aštrus ir labai kvapnus abchazų pagardas iš aitriųjų pipirų, su druska, česnakais, su gausybe šviežių bei džiovintų prieskoninių žolių bei graikiškais riešutais. Adžikos spalva gali varijuoti nuo žalios iki raudonos, priklausomai nuo pipirų ir prieskonių kiekio, spalvos ir šviežumo.

Kaukazietiškos adžikos sudėtyje nėra nei pomidorų, nei morkų, todėl lietuvių mėgstamas aštrus pagardas iš obuolių, morkų, pomidorų, aitriųjų pipirų bei česnakų adžika vadintis neturėtų... Na, nebent, "adžika lietuviškai", dėl savo aštrumo :)

Žodis "adžika" - abchazų kilmės. Jo reikšmė - paprasčiausia druska. Mat, senovėj, piemenims, ganantiems avis, šeimininkai įduodavo druskos, kad pamaitintų gyvulius. Jos užėdę, avys daugiau gerdavo, ėsdavo ir greičiau priaugdavo svorio. O kad tos druskos piemenys nevogtų (pasirodo, tai buvo brangus dalykas), į ją primaišydavo aitriųjų pipirų. Tačiau piemenys nebuvo tokie kvaili, kaip galbūt kažkas galvojo. Į aštriąją druską jie įmaišydavo prieskoninių žolių, česnakų ir naudodavo kaip puikų prieskonį. Taip gimė adžika...

Abchazija šiandien - tai regionas Kaukaze, vienas istorinių Gruzijos regionų. Šitų vietovių gyventojai, kaip žinia, be aštrių pagardų gyventi negali. Sakoma, kad būtent dėl aštraus maisto, gardinamo adžika, jie pasižymi ilgaamžiškumu. Šiose vietovėse senieji žmonės tikrąją adžiką iki pat šių dienų gamina senoviškai - džiovintus aitriuosius pipirus, kartu su visom sėklytėm, rankomis sutrina akmeniu (būtent, akmeniu į kitą akmenį) iki vientisos masės, primaišo druskos, česnako ir šviežių kalendrų. Vartoja gaminant beveik visus patiekalus. Tepa ant duonos vietoj sviesto...Jei įdomu, pabaigoje rasite nuorodą į video įrašą.

Mes ne Kaukazo gyventojai, kurie aštriai valgo dėl tam tikrų gyvenimo sąlygų. Tačiau esame šiauriečiai, kuriems nuolat darganotu oru aštrūs pagardai, jei tik leidžia sveikata, kartais į naudą. Nesu žadą užtraukiančio aštrumo mėgėja, tačiau saikingai aštrus maistas man patinka. Tad, manau, kad pas mus auginami aitrieji čiliukai - pats tas naminei adžikai. Jei tos ugnies norisi daugiau, galima pasieškoti ir aštresnių pipirų...

Manoji adžika šiek tiek adaptuota, reikia suvartoti dar vis žaliuojančias prieskonines žoles, tad dalį chmeli - suneli prieskonių keičiau turimomis žolėmis iš daržo, o kitą -  džiovintomis. Šiek tiek papildomai pagal savo skonį pagardinau graikinių riešutų aliejumi ir granatų sultimis.

Reikia:

apie 800 g - 1 kg aitriųjų pipirų (čili, jalapeno, žalių, raudonų; šviežių, o dar geriau džiovintų ar kokių tik randame - gauname - auginame);

500 g šviežių česnakų;

apie 1/2 ar stiklinės ar kiek daugiau druskos (stiklinė - 250 ml);

po gerą šūsnį smulkintų šviežių petražolių, kalendros (kinzos) lapų ir krapų;

geros saujos šviežių bazilikų, dašio žolės, mėtų lapelių *;

1 - 2 šaukštų džiovinto mairūno žolės *;

šaukštelio maltų ožragės sėklų *;

nubraukto šaukštelio maltų lauro lapų *;

šaukšto krapų sėklų *;

1 - 2 šaukštų maltos kalendros;

maltų džiovintų čili aštrumui reguliuoti (jei reikia);

200 g graikinių riešutų;

keletą šaukštų graikinių riešutų aliejaus;

granatų (arba citrinų) sulčių pagal skonį.

* visus šiuos prieskonius galima keisti maždaug puse stiklinės mišiniu "chmeli - suneli".

Aitriuosius pipirus supjaustome (dirbame su pirštinėmis!) ir išvalome (jei pipirai nelabai aitrūs, dalį paliekame su sėklomis). Žalias prieskonines žoles švariai nuplauname ir suplėšome, t.y., tiesiog pasmulkiname. 

Graikinius riešutus sumalame ar susmulkiname elektriniu smulkintuvu. Susmulkiname - sumalame pipirus, česnakus ir žalumą (jei malame mėsmale, tai reiktų padaryti keletą kartų). Pridedame maltų riešutų, pamažėl beriame druską, dedame kitus prieskonius ir vis triname. Paragaujame (užsitepame ant duonos). Skonį reguliuojame druska, granatų ar citrinų sultimis ir prieskoniais. Įpilame šiek tiek graikinių riešutų aliejaus ir išmaišome. Kai nieko nebetrūksta, košės pavidalo masę sudedame į sterilius stiklainiukus ir užsukame. Laikome šaldytuve. Dėl česnakų, druskos ir aitrių prieskonių gausos adžika šaltai išsilaiko keletą mėnesių.

Prieskonius reiktų maišyti individualiai, pagal skonį. Svarbiausios sudėtinės dalys - aitrieji raudonieji ar žalieji pipirai, česnakai, petražolės, kalendra ir druska. Visas kilogramas čilių - tikras iššūkis. Galima maišyti per pus su aitriąja paprika, kuri šiek tiek švelnesnė. Pavyzdžiui, aš nelabai dar susidraugavau su šviežia kalendra. Todėl daugiau dėjau žalių petražolių, o kinzos kiek mažiau. Česnako dėjau negailėdama. Trindama visą šį gėrį nuolat ragavau ir pagal savo nuožiūrą sprendžiau, ko dėti daugiau, ko mažiau. Todėl ir kitiems rekomenduoju visų prieskonių iš kart nesuberti, o tai daryti pamažu. Pagardas gavosi labai kvapnus, vitaminingas ir baktericidinis. Puikus ant sumuštinio, prie keptos mėsos patiekalų, padažams, sriuboms, ant picų ar troškiniams pagardinti. 

Informacija iš:

Wikipedia;
Слово в защиту абхазской аджики
Video, kaip Abchazijoje gaminama adžika:
Ilgaamžiškumo receptai - adžika (rusų kalba)

RIEŠUTINIS TORTAS

Be miltų, su lazdynų riešutų pagrindu bei šokoladiniu sviestiniu kremu. Aštuonioliktam gimtadieniui.

Jau aštuoniolika? Taip greit? Ir kur gi pasiliko visi šitie metai? Beveik kaip toj dainoj, "vaikai užauga aukšti, kaip liepos, šiandien namus dar saugo, o ryt palieka..."

Sėdim abu su vyru, vyno taurės rankose, žiūrim į vieną tašką ir giliai atsidūstam... Štai ir sulaukėm antros pilnametystės savo gyvenime :) Kažin, kam didesnė šventė, mums ar mūsų sūnui? Sakysit, šventė sūnui, o mums lūdesys? Išoriškai šventė, bet viduj nežinia kas. Tikrai, sumišusi šventė...

Nesu didelė tortų mėgėja ir juo labiau kepėja. Nemoku gražiai papuošti. Nesigauna dailiai perpjauti biskvitinių lakštų. Net nemėgstu kepti būtent tortiškos išvaizdos pyragų, nors skonio atžvilgiu pavyksta neblogai.
Mano virtuvėj ant šaldytuvo kabo "dansukker" kalendorius, kuriame spalio mėnesio tema - šis tortas. Skamba neprastai, tad, pamaniau, šventinis mėnuo, kodėl gi nepabandžius? Ir pabandžiau...

Reikia:

biskvitui:

400 g lazdynų riešutų;

200 g miltinio cukraus;

6 kiaušinių baltymų.

pertepimui:

150 minkšto sviesto;

100 g miltinio cukraus;

2 šaukštelių cukraus su vanile;

100 g juodojo šokolado;

1 apelsino ir jo žievelės;

pusės citrinos sulčių;

1 kiaušinio trynio.

Riešutus smulkiai sumalkite (kartu su luobele) ar sutrinkite elektrine kapokle. Kiaušinių baltymus suplakite iki standžių putų. Maltus riešutus sumaišykite su cukrumi ir per keletą kartų įmaišykite į baltymų masę. Ant kepimo popieriaus nupieškite tris maždaug 20 cm skersmens apskritimus ir išdėliokite ant jų tešlą. Kepkite 200 laipsnių kaitros orkaitėje apie 30 minučių. Atvėsinkite ant grotelių.

Pertepimui sviestą išsukite su cukrumi ir vaniliniu cukrumi iki purios masės. Šokoladą ištirpinkite vandens garų vonelėje ir supikite į sviesto kremą. Supikite vieno apelsino bei pusės citrinos sultis, įdėkite nutarkuotos apelsino žievelės ir kiaušinio trynį. Gerai išsukite ir paskleiskite ant visų biskvitų suformuodami tortą. Papuoškite tarkuota apelsino žievele, maltais riešutais ar pagal savo išmonę. Prieš patiekdami, atšaldykite.

Biskvitas gavosi labai skanus, drėgnas nuo maltų riešutų gausybės, tačiau pati tešla labai klampi ir tiršta, todėl aš neformavau trijų atskirų lakštų. Iškepiau vieną, kurį atvėsinusi perpjoviau pusiau. Tai padaryti sekėsi sunkiai, mat labai griuvo. Surinkau iš atskirų gabalėlių ir paspaudusi atsegamoj formoj papildomai sulaisčiau apelsinų sultimis ir pertepiau skaniu kremu, į kurį rekomenduoju arba mažiau berti cukraus, arba daugiau įpilti citrinos sulčių. Būtinai reikia ragauti...

Tortas tikrai skanus, šiek tiek primenantis "nutella". Be abejo, kaloringas ir sotus. Šaldytuve puikiai laikosi keletą dienų. Tūkstančius kartų geresnis už sviestinius parduotuvinius...

GARUOSE VIRTI MOLIŪGŲ KEKSIUKAI

Lengvi lyg pūkas...

Ruduo ne visai tradicinis. Su šiltais vėjais. Vešliai želiančia žole. Gausiai atžėlusiu prieskoninių žolių atolu. Su dar neišskridusiomis kielėmis. Su jūra, dar leidžiančia braidyti po vėstantį vandenį... 

Tačiau jau išsitraukė savąją spalvų paletę ir pamažu darbuojasi. Švelniais potėpiais, kai kur labai atsargiai, švelniai pradėdamas nuo viduriuko, o kai kur iškart suteikdamas ryškių spalvų. Juk tuo ruduo nepakartojamas :)

Moliūgai labai rimtai prisideda prie nuotaikos gerinimo. Vien savo ryškia spalva. Įsibėgėjo jų naikinimo metas. "Naikinimo" gerąja prasme... Nuskyniau mažylį, kuris niekaip nenorėjo augti, tačiau subrendo saldesnis nei įprastai. Kitas, kelis kart didesnis, dar liko "pagyventi" lauke, tegul dar pabus, kol nešąla.

Šiems puručiams ir lengvučiams japoniško stiliaus keksiukams pagaminti visai nereiks orkaitės. Manau, kad ne kiekvienas turi ir garų puodą ar greitpuodį. Pavyzdžiui, aš neturiu. Tad naudoju įprastą puodą, į kurį įdedu metalinį sietelį. Ant dugno įpilu vandens, jį užvirinu, o ant sieto sudedu formeles su keksiukų tešla. Belieka uždengti - gilesniu dubeniu, dangčiu, kitu puodu, kuo sugalvoju. Svarbu, kad neliestų keksiukų ir būtų galima apvynioti švariu rankšluosčiu, kad besikaupiantys garai nebėgtų ant verdamų tešlainių. Vargo nedaug, tereiks pasukti galvą, kaip susikonstruoti tariamą garų puodą. Dar kepimui prireiks atskirų silikoninių, stiklinių, metalinių, o gal porcelianinių formelių - taurių - taurelių.

Daugiau aiškumo recepto šaltinyje: Food 4Tots

Reikia (11 - 12 keksiukų):

125 g miliūgų tyrės*;

1 kiaušinio;

90 g cukraus (naudojau rudąjį);

žiupsnelio druskos;

100 g tiršto kokosų pieno (keičiau natūraliu jogurtu);

30 ml aliejaus (panašiai 4 šaukštų);

200 g miltų;

1,5 šaukštelio kepimo miltelių.

* Moliūgų tyrei gabalą moliūgo supjausčiau riekėmis (žievę palikau) ir sudėjus į kepimo skardą, pašoviau į 200 laipsnių kaitros orkaitę maždaug pusvalandžiui. Kepimo laikas priklauso nuo moliūgo rūšies bei gabalų storio. Suminkštėjusį ataušinau, nupjausčiau žieves, truputėlį nusunkiau skysčio perteklių ir sutryniau elektriniu trintuvu. Jei moliūgas vandeningas, skysčius reiktų dar kartą nusunkti.

Gaminame keksiukus.

Puode, kuriame virsime, užviriname vandenį.

Kiaušinį ištriname su cukrumi ir druska, supilame kokosų pieną ar jogurtą, sudedame moliūgų tyrę.

Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir palengva įmaišome į tešlą.

Keksiukų formeles pripildome tešla (2/3 formelių tūrio) ir sudedame ant grotelių puode. Uždengiame dangčiu ar kuo kitkuo ir verdame apie 15 minučių. Puode esantis vanduo turėtų kunkuliuoti pilnu pajėgumu ir jį reikia nuolat prižiūrėti (papildyti), kad nesuvirtų ir neįvyktų kokie nors nenumatyti įvykiai.

Keksiukai išsipučia ir viršūnėlėse prasiskleidžia, lyg būtų gėlės...

Neturėjau kokosų pieno, tad jį keičiau jogurtu, tačiau tikrai rekomenduoju pabandyti būtent su kokosu. Moliūgas nėra aromatingas, todėl tešlos visai nepagadintų vanilė, cinamonas, kardamonas ar kas nors panašaus. 

Iškepusius ir ataušusius kekiukus pagardinau citrinų sulčių ir miltinio cukraus glajumi. Valandėlę pastovėję tapo dar ir drėgnesni...

PERTRINTA KAZLĖKŲ SRIUBA

Spalio pradžia, o lauke šilta lyg vasarą. Vienintelis liūdnas dalykas, drumsčiantis tylą - danguje klykiančios žąsys. Neapsakomai daug paukščių, kviečiančių saviškes rikiuotis ilgai kelionei. Ir nepasakomai dideli ir gražūs žąsų trikampiai, traukiantys pietų link. Vadinasi, tikras ruduo ne už kalnų...

Turbūt seniai nebuvo tokių metų, kad miškuose pasibaigus voveraičių karalystei, daugiau nebebūtų jokių grybų... Pajūrio miškai tik kvepia grybais, o tų grybų nerasta. Nei šilbaravykių, nei kazlėkų, net musmirių.

Tačiau anądien pradžiugino savam kieme po jaunom pušaitėm išsibarstę kazlėkai ir ties beržais, tiesiog vejoje išdygę keli lepšiai. Kaip aukso trupinėlius surinkau visus iki vieno. Nedidelis dubenėlis atsiduso, teišeis tik sriuba...

Reikia:

apie litro naminio daržovių ar vištienos sultinio;

2 - 3 bulvių;

nedidelio gabalėlio moliūgo;

mažo svogūno;

morkos;

šaukšto sviesto;

šviežiai maltų pipirų, druskos;

dubenėlio kazlėkų (ar kitokių miško grybų);

šviežio čiobrelio;

petražolės šakelės;

gabalėlio sūrio "Džiugas";

šlakelio grietinėlės.

Grybus nuvalyti ir 10 - 15 min virti pasūdytame vandenyje.

Į verdantį daržovių ar vištienos sultinį sudėti kubeliais supjaustytas bulves. Joms šiek tiek apvirus, sumesti pjaustytus moliūgo gabalėlius. Įmesti petražolę.

Ant sviesto pakepinti rupiai kapotą svogūną su tarkuota morka. Daržovėms suminkštėjus, ten pat suberti apvirtus, pasmulkintus grybus ir dar šiek tiek patroškinti. Suberti kapotus čiobrelius. Keptuvės turinį sukrėsti į puodą su sultiniu bei daržovėmis ir pavirinti, kol daržovės visiškai išvirs. Sutrinti smulkintuvu ir vėl užvirinti. Suberti tarkuotą sūrį, maišant pakaitinti, kol sūris ištirps. Pagardinti druska.

Patiekti su šlakeliu grietinėlės ir maltais pipirais.

Liūdnas, bet šiltas ruduo be grybų...

VARŠKĖS KEKSIUKAI SU VAFLIAIS

Tie patys, bet kitaip nuostabūs...

Kepiau šiuos keksiukus ne vieną, o bala žino kiek kartų. Kiekvienąkart negaliu atsistebėti, kuo jie taip skanūs. Kalbu apie tuos pačius, su "karvutėmis", kurių receptas jau surašytas šiame tinklaraštyje. Asta iš Villa Alps, pas kurią radau šį receptą, neduos sumeluoti, kad kepiniai puikūs. Tik pastarąjį kartą "karvučių" nebuvo. Netyčiom po ranka pasipainiojo vafliniai batonėliai "Siesta". Tie, "rafaeliško" skonio. Pamaniau, kad bet kuriuo atveju, blogiau nebus. Nutaikius akimirką, kad nepamatytų viską naikinantys paaugliai, tuos vafliukus supjausčiau kubeliais ir įmaišiau į keksiukų tešlą. Rezultatas - minkštučiai "rafaeliški" varškės keksiukai su paskrudusiais vaflių gabalėliais ir kokosų skoniu. Geri ir įdomūs. Valgytojai įvertino sunaikindami visą kalną vienu prisėdimu... Nors, gal čia tik paaugliškai drakoniškas apetitas? Pabandykit, mums patiko :) Receptas čia, tik vietoj "karvučių" reiktų imti keturis - penkis vaflinius batonėlius "siesta". Aš dėjau keturis ir nusprendėm, kad mažai, todėl siūlau dėti penkis. Ir pagal skonį, galbūt, pamažinti cukraus kiekį...