KIUNKĖ KŪČIOMS

Arba Kūčios ir Kalėdos senoviškai.

Pavarčiau J. Kudirkos knygelę "Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos" (1993 m.), radau įdomios informacijos apie XIX ir XX a. pradžios lietuviškųjų Kūčių kilmę, advento, Kalėdų, Naujųjų Metų bei Trijų Karalių papročius Lietuvoje. Knygelėje pateiktos istorinės etnografinės žinios, kurių pagrindinis šaltinis - autoriaus sukaupta medžiaga, surinkta Lietuvos kaimuose (1969 - 1972 m.), apklausiant senuosius gyventojus bei remiantis archeologijos, tautosakos duomenimis, istorine medžiaga ir tyrinėjimais. Jei smalsu plačiau susipažinti su tikrai lietuviškomis Kūčiomis ir Kalėdomis, rekomenduoju pasidairyti bibliotekose....

Paskaitinėjusi, galiu padaryti tik vieną išvadą - prieš gerą šimtmetį Kūčios lietuviams buvo svarbiausios. Anot autoriaus, itin sunkiomis XIX - XX a. sąlygomis Kūčios neapčiuopiamomis gijomis vienijo blaškomą tautą, padėjo jai išlikti. Tai buvo visapusiškas dvasinis ir fizinis žmonių apsivalymas, ypatingo gėrio, dvasinės darnos, gerumo, susitaikymo diena (kaip tiktų šiandienai!).

Jei norėtume pasijausti tikrais lietuviais ir paruošti stalą Kūčioms taip, kaip tai darė mūsų protėviai, labai daug pastangų neprireiktų:

Visų pirma, reiktų pasirūpinti šienu. Šienas ant Kūčių stalo žmonėms priminė  kūdikėlio Jėzaus gimimo vietą. Šienas turėdavo būti smulkus ir kvapnus. Kai kurie žmonės šieno Kūčioms pasirūpindavo vasarą, dar prieš Jonines. Aukštaičiai dengdavo šienu visą stalą. Žemaitijoje, šieną skleisdavo po lėkštele su kalėdaičiais ir kryželiu.

Paskleidus šieną, stalą užtiesdavo balta linine staltiese, be jokių raštų ir, jei turėdavo, visai nauja, kad būtų "kaip Kristus, be nuodėmės".

Dauguma šeimų stalo nepuošdavo, dengdavo kukliai, kaip ir dera advento laikui. Puošniau stalą dengdavo Latvijos pasienio gyventojai - pataisais puošdavo Kūčių stalo kojas. Kai kur stalo viršų apdėliodavo eglių, rūtų, mirtų, bruknių arba kadagio šakelėmis.

Stalo vidury motina dėdavo kalėdaičius ir kartais kryželį, o tėvas - suraikytą duoną.

Prieš šimtmetį daugelyje šeimų šventinė vakarienė buvo valgoma iš bendrų, molinių ir medinių indų. Vakarienė iš bendrų indų buvo laikoma tarpusavio meilės išraiška.

Kūčių valgiai buvo gaminami iš ankštinių (žirnių, pupų ir pupelių), grūdinių (avižų, kviečių, miežių) kultūrų, aguonų, kanapių, linų sėmenų, miško (grybų, riešutų, spanguolių) ir sodo (obuolių, vyšnių, medaus) gėrybių. Būtina stalo dalis buvo žuvų ir silkių patiekalai, tiršti kisieliai, ypač avižinis. Cukrų pradėta naudoti XX a. pradžioje. Gerdavo silpną arba skiestą raudoną naminį vyną, apynių girą (capnyką), miešimą (medumi pasaldintą virintą vandenį), ramunėlių arbatą, saldę (ruginių miltų ir burokėlių raugo girą) ir šermukšnyną.

Kūčių stalas rodė šeimos turtingumą, šeimininkės išradingumą, sugebėjimą maitinti šeimą. Gera pasiturinčio ūkininko žmona mokėjo Kūčioms pagaminti iki 20 - 30 valgių, kuriuos kaitaliodavo. Iš viso Lietuvoje priskaičiuojama daugiau kaip 100 Kūčių stalo valgių. Visi jie pasninkiniai - gaminami be riebalų arba tik su aliejumi.

Dažniausiai kalbama apie dvylika Kūčių vakarienės valgių. Tai buvo pasiturinčiųjų stalas. Kiti tenkindavosi tuo, ką turi arba į skaičių nekreipdavo dėmesio, ruošdavo 5 -6 ar 9 patiekalus.

Viena Kūčių vakaro patiekalų grupių - košės. Buvo verdama grucė - stambių miežinių (perlinių) kruopų košė; grucė su aguonomis, likusiomis nuo aguonpienio; šutynė, verdama iš bulvių, pupų, žirnių ir kviečių; pusmarškonė košė - sugrūstos su miltų priedu virtos bulvės; drebučiai, verdami iš pagrūstų ir nusijotų kviečių bei 

kiunkė - žirnių - bulvių košė. Atskirai išvirdavo žirnius ir nuskustas bulves. Išvirusias bulves sutrindavo, žirnius tik apgrūsdavo. Viską dėdavo į vieną puodą ir grūsdavo drauge, tačiau taip, kad žirniai liktų apysveikiai. Valgydavo su raugintais kopūstais, "cibuliene", silkėmis, žuvimis (populiariausia buvo Klaipėdos, Pakruojo, Plungės, Šilalės, Tauragės rajonuose). 

Žirniai turėjo ir simbolinę prasmę - reiškė pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus (kaip ir obuoliai), Adomo ašaras. Todėl, pvz., Skriaudžiuose po kalėdaičio (plotkelės) valgydavo žirnių (virtus arba troškintus krosnyje). Ignalinoje žirnius valgydavo per Kūčias, kad kitais metais nebūtų ašarų.... 

Ar mėgstat kiunkę? Sočią ir maistingą. Man atrodo lyg ir per sunkus maistas Kūčioms, užvalgius tokios košės nelabai ko ir benorėsi...

Na, o šiuolaikškai, sugalvojus kiunke pakeisti kasdienę bulvių košę, tereiks 1,5 stiklinės pamirkytų žirnių (labai tinka skaldyti žirniai, juos mirkyti tereikia vos keletą valandų) išvirti, kol sukris. Atskirai išvirti 3 - 4 bulves ir jas sugrūsti. Sumaišyti trintas bulves su sukritusiais žirniais, pagardinti druska ir pipirais. Pridėti kepintos šoninės su svogūnais ir valgyti vieną arba patiekti kaip garnyrą prie kitų patiekalų:

O ką apie šimto metų senumo Kalėdas? 

Pirma Kalėdų diena buvo ramybės ir šeimos.

Antroji - svečiavimosi ir jaunimo diena.

Kalėdoms žmonės pjaudavo kiaulę, ruošdavo šiupinį, kepdavo ir virdavo mėsą, žąsis su kopūstais, antis, kalakutus, kugelį, vėdarus. Labai populiarios buvo troškintos su raugintais kopūstais šviežios ar parūkytos dešros. Šventėms pasiruošdavo šaltienos, kepdavo miežinius, kvietinius ar grikinius ragaišius, pagerintus pienu ir kiaušiniais, aguonų pyragus, virdavo gilių kavą.

Kalėdinių valgių gaminimas buvo tam tikra šeimininkių patikra, nes viską per Kūčias ruošdavo neragaudamos...