2014 m. balandis 15 d., antradienis

KIAUŠINIŲ MARGINIMAS




Velykinių kiaušinių marginimas yra tarsi loterija. Tarsi laimėjimas, kuris priklauso visai ne nuo jums skirtos laimės. Ir tikrai ne nuo ypatingų priemonių ar stebuklingų augalų. Priemonių tereiks pačių įprasčiausių. Tai priklauso nuo jūsų nuotaikos, nusiteikimo, vidinės ramybės, susikaupimo, norų ir laisvo laiko atsargų. Nuo to, kaip stipriai šį procesą sureikšminsite. O tuomet jau galima sakyti, kad visame tame yra magijos...
Praėjusį pavasarį turėjau pakankamai laisvo laiko, bet dar daugiau noro ir vidinio susikaupimo. Buvau nusiteikusi eksperimentuoti. Visai šiaip sau. Kiaušinių marginimas man buvo lyg meditacija, gydanti ir valanti. Gal todėl taip greit sugijo lūžę kaulai :)

Dalinuosi praėjusių metų patyrimais ir rezultatu, juk Velykos jau tvyro ore!



Pasiruošiu keturis puodus. Į pirmąjį užmerkiu (įpyliau vandens, kad apsemtų) labai daug geltonųjų svogūnų lukštų, kuriuos kaupiau nuo rudens, į antrąjį - šiek tiek mažiau raudonųjų svogūnų lukštų. Palieku, tegul šiek tiek pamirksta. Trečiasis puodas skirtas žaliosios arbatos nuovirui, ketvirtas - ciberžolės miltelių nuovirui. Didžiojo Šeštadienio popietę susikarpau kvadratėliais marlės gabalą. Pasiruošiu jų tiek, kiek ketinu dažyti kiaušinių. Baltus kiaušinius kruopščiai nuplaunu karštu vandeniu, kempinėle patrindama sodos milteliais. Palieku džiūti kambario temperatūroje.
Iš spintelių iškraustau ir susidedu viską, ką randu ir manau, kad tiks - džiovintus rugiagėlių, medetkų ir ramunėlių žiedlapius, ciberžolės miltelius, puodelyje karštu vandeniu nuplikau šiek tiek žaliosios arbatos lapelių ir keletą kinrožių žiedlapių (palaikau, kad suminkštėtų, po to vandenį nupilu). Šalia pasidedu ritę siūlų. Šiek tiek į lėkštę įsidedu išmirkusių ir nugręžtų geltonųjų ir raudonųjų svogūnų lukštų.
Metas pradėti.



Gabalėlį marlės kloju ant stalo. Imu kiaušinį, sušlapinu, apiberiu rugiagėlių žiedlapiais, vynioju į geltonojo svogūno lukštą, po to į marlę ir suvystau siūlu. Kitą tokį pat "rugiagėlių kiaušinį" vynioju į raudonojo svogūno lukštą. Taip pat suvynioju į marlę ir apsuku siūlu. Vieną dėsiu į raudonųjų, kitą į geltonųjų svogūnų nuovirą, rezultatas žemiau (tas, žaliasis buvo vyniotas į geltoną svogūno lukštą, o virtas raudonųjų svogūnų lukštų nuovire):



Imu kitą kiaušinį, pusę jo įvynioju į raudoną lukštą, kitą pusę į geltoną ir vėl suvystau.
Dar vieną kiaušinį gausiai apklostau išmirkusiais kinrožių žiedlapiais, tuomet užkloju raudonojo svogūno lukštu ir suvystau į marlę apvyniodama siūlais. Tą patį padarau su kitu, tik įsuku į geltonojo svogūno lukštą. 
Sušlapintą kiaušinį papuošiu medetkų žiedlapiais, žaliosios arbatos išmirkusiais lapeliais, vystau į svogūno lukštą ir į marlę.
Susikarpau geltonojo svogūno lukštą mažomis juostelėmis. Iš visų pusių apkibdau sušlapintą kiaušinį ir įvynioju į raudoną lukštą. Suvystau. Tą patį padarau su dar vienu, tik atvirkščiai, pirma pavolioju raudonojo svogūno lukštų karpiniuose, o suvystau į geltonojo. Vieną dėsiu virti į žaliosios arbatos nuovirą, kitą į raudonųjų svogūnų lukštų nuovirą. Štai, kas gavosi:



Ant marlės gausiai pridedu šlapių svogūnų lukštų. Visaip, įvairaus dydžio gabalėlių, bet kokia tvarka. Užberiu džiovintų ramunėlių. Ir medetkų. Dedu kiaušinį ir suvystau.
Nuo palangės nukerpu saują pipirnių daigų. Ir dar ridikų daigų. Apkibdau šlapią kiaušinį, įmetu lapelį kinrožės, įvynioju į svogūno lukštą. Bet kaip. Suvystau.
Ant marlės pakloju sluoksnį mirkytų žaliosios arbatos lapelių. Negailėdama. Įvynioju kiaušinį ir apsuku siūlu.
Dar vieną kiaušinį sudrėkinu, apiberiu ciberžolės milteliais, apgaubiu svogūnų lukštais ir susuku į marlę bei apvynioju siūlu...

Dirbu tol, kol nebelieka ką vystyti. Medituodama, negalvodama daugiau apie ničnieką, tik apie tai, kas su kuo maišysis ir kaip gali pasikeisti...
Kai visi kiaušiniai suvystyti, padalinu, kiek, kokių ir į kokį nuovirą dėsiu virti. O tuomet jau ruošiu nuovirus.

Pirmąjį puodą su geltonaisiais svogūnų lukštais užkaičiu, įberiu šaukštą druskos ir užvirus, sumažinu kaitrą. Palieku virti 20 - 30 min. 
Į antrąjį, su raudonųjų svogūnų lukštais, taip pat įberiu šaukštą druskos ir gerą saują kinrožių žiedų arbatos (tų pigių, didelių raudonų ir rūgščių džiovintų žiedlapių). Užvirinu ir sumažinusi kaitrą palieku pavirti apie 20 min.



Į trečiąjį puodą įpilu tris stiklines vandens, įberiu šaukštą druskos, tris kupinus šaukštus žaliosios arbatos lapelių ir taip pat užvirinu. Sumažinusi kaitrą, pridengiu ir palieku virti apie 15 min.
Į ketvirtąjį puodą įpilu tris stiklines vandens, įberiu šaukštą druskos ir du kupinus šaukštus ciberžolės miltelių. Užvirinus, sumažinu kaitrą ir palieku vos kunkuliuoti apie 15 min.

Pasibaigus virimo laikui, į kiekvieną puodą švelniai suleidžiu po keletą suvystytų kiaušinių, palaukiu, kol užvirs ir ant vidutinės kaitros verdu 10 min. Laikui praėjus, puodus patraukiu nuo kaitros, o kiaušinius palieku juose per naktį.

Sekmadienio rytą atsikeliu pirmoji. Užsiplikau kavos. Pirmučiausiai išvynioju kiaušinius, išimtus iš nuoviro su raudonųjų svogūnų lukštais ir kinrožių žiedlapiais. Staigmena :) Tikėjausi tamsios, bet tikrai ne žalios dominuojančios spalvos, matyt, nuo kinrožių arbatos reakcijos su raudonais svogūnų lukštais. Spalvos ryškios ir patvarios, kiaušiniai visaip margi:




Gurkšteliu kavos. Imsiu tuos, iš žaliosios arbatos nuoviro. Puikios spalvos! Žalsva, geltona, rausva, žolės žalumo, net mėlyna. Vėl kinrožės įtaka :)



Dabar šie, iš nuoviro su geltonųjų svogūnų lukštais. Tamsūs, ryškūs, su geltonais atspalviais nuo žaliosios arbatos ir ciberžolės bei melsva nuo kinrožių lapukų:



Ir galiausiai, traukiu iš ciberžolės. Tikriausiai, patys blankiausi, nereikėjo visų vynioti į svogūnų lukštus:



Smagu, kad beveik visi margučiai sveiki, suskilo tik pora. Kiaušinius palieku nudžiūti, po to pablizginu aliejumi suvilgyta skepeta ir sudedu į vištelę. Dabar jau tegul džiaugiasi kas nori, o kol visi susirinks šventinių pusryčių, turiu dar šiek tiek laiko rytinei kavai...



Tokia buvo mano pernykštė Velykų magija :) Kaskart atrandu kažką įdomaus. Nebandžiau dažyti kiaušinių su gryna kinrožių žiedlapių arbata, nes daug kur rašoma, kad spalva gaunasi nepatvari ir blanki, tačiau maišyti su kitais augalais, o ypač su svogūnų lukštais, tikrai įdomu. Rezultatas nustebino :)
Šis pavasaris dovanoja Velykoms žalumos ir pirmųjų žiedelių, tad įtraukus dar ir šiuos, galima išgauti dar įvairesnio efekto. Svarbiausiai, suteikti laisvę fantazijai...

Gražių margučių!
Blogger Tricks

2014 m. kovas 29 d., šeštadienis

MARGAS BANANŲ KEKSAS SU BERTOLETIJŲ RIEŠUTAIS


Na, pagaliau, jaukus pavasaris kaitriais saulės spinduliais užlaižė net ir vėsųjį pajūrį.


Tokie, kaip šis šeštadienis - mano mėgstamiausi ir mieliausi, kai niekas niekur neskuba, nejuda nei viena medžio šakelė, kai saulės atokaitoje galiu ištiesti pabalusias kojas ir tingiai mėgautis ryškiai kvapnia pradėjusių žydėti gluosnio katinėlių arbata.

Savaitgaliui siūlau labai skanų bananų keksą. Drėgną, kvapnų, pritvinkusį karamelizuotų riešutų. Su šokoladu! Karališką, labai tinkantį prie blindės katinėlių ar pirmųjų dilgėlių arbatos...


Reikia:
75 g cukraus
75 g braziliškų riešutų (bertoletijų)
100 g sviesto
110 g rudojo cukraus
2 kiaušinių
2 gerai prisirpusių (arba persirpusių) bananų
2 arb. š. cukraus su vanile
200 g miltų
0,5 arb. š. kepimo miltelių
50 g tamsaus šokolado
miltinio cukraus viršui pabarstyti

75 g cukraus puode pakaitinkite su 2 šaukštais šalto vandens. Nemaišykite, ant vidutinės kaitros pavirinkite iki raudonumo (arba tol, kol mažą išsilydžiusio cukraus burbuliuką įmetus į stiklinę šalto vandens, šis iš kart sukietės), suberkite rupiai sukapotus bertoletijų riešutus, greit išmaišykite ir nukėlę nuo kaitros, supilkite ant kepimo popieriaus šiek tiek patepto aliejumi. Išlyginkite ir palikite, kad atvėstų.

Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių kaitros.

Minkštą sviestą ištrinkite su ruduoju cukrumi iki purumo. Po vieną įmuškite kiaušinius gerai išmaišydami po kiekvieno. Sudėkite supjaustytus bananus ir gerai išmaišykite (galite bananus prieš įmaišydami į tešlą sutrinti iki tyrės, tačiau aš taip nedarau, sudedu pjaustytus gabalėliais).

Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir vaniliniu cukrumi. Pamažu, švelniais judesiais šį mišinį įmaišykite į tešlą.
Maždaug trečdalį tešlos atidėkite į kitą dubenėlį. Vandens garų vonelėje išlydykite šokoladą ir įmaišykite į atidėtąją dalį.
Į likusią tešlos dalį įmaišykite peiliu susmulkintus karamelizuotus riešutus.
Į kekso formą, išklotą kepimo popieriumi, sukrėskite maždaug puse tešlos su riešutais. Tuomet, šokoladinę tešlą, o ant viršaus - likusią tešlą su riešutais. Mediniu pagaliuku arba šaukštelio koteliu perbraukite, kad suformuotumėt šiokį tokį raštą ir pašaukite kepti.


Kepkite apie 45 - 55 minutes, kol keksas dailiai pakils, o įbestas medinis pagaliukas išlįs sausas.


Išimkite iš formos, gerai atvėsinkite ir pabarstykite miltiniu cukrumi. Pjaustykite tik gerai atvėsusį...


Kaip žinia, gerai prisirpę ar persirpę bananai labai saldūs, o dar tie karamelizuoti riešutai... Recepto šaltinyje tai blondie, pyragas dar ir su baltuoju šokoladu. Turėtų būti beprotiškai saldu. Manoji improvizacija su gerokai mažesniu cukraus kiekiu. Žiūrėkite pagal save...



Adaptuota pagal The Guardian

2014 m. kovas 21 d., penktadienis

AVIŽINĖ DUONA SU OBUOLIAIS

... ir natūraliu raugu.



Pastaruoju metu visiškai nebesiklausau žinių. Nebegaliu jų klausytis. Negražiai kalbant, užkniso, nes tai, kas vyksta "nupušusiame" pasaulyje, visiškai šalia mūsų, mane jau varo iš proto (aš turiu galvoje įvykius Ukrainoje). Kai žinių klausosi mano vyras, užsidedu ausines, lendu į Spotify ir susirandu kuo primityvesnių, pvz., Lou Bega dainuškų.
Negana to, anądien užsimezgė diskusija, ką reiktų paslėpti žemėje (užkasti!), jei prireiktų staiga ne savo valia išvažiuoti ir nieko pasiimti negalėtumėm. Kodėl užkasti? Todėl, kad taip darydavo seniau (pvz., mano senelis), todėl, kad palikti būtų gaila, todėl, kad kito būdo pabandyti kažką išsaugoti (su viltimi grįžti) kaip ir nėra. Nors suprantu, kad nėra jokios prasmės, bet kad jau įaudrino, mintimis nužvelgiau savo namus. Žinot, ko man labiausiai būtų gaila? Ne brangenybių, vertingų servizų ir paveikslų, kurių neturiu, ne suvenyrų, kurie tėra tik priemonė dulkėms kaupti. Knygų! Nežinau, kokio gilumo duobę reiktų iškasti tam nelemtam molyje, kad saugiai palaidočiau didžiulį man svarbų seną, tėvo paliktų knygų spintos turinį ir dar nemažą virtuvės lentyną su kulinarinių knygų kolekcija. Gal dar keletą pačių seniausių nuotraukų albumų. Turiu tokių keletą išsaugotų po žeme mano senelio dar nuo ano karo laikų. Daugiau negaila nieko, nors būtų labai gaila visko.
Visiškas absurdas.

O jei apie kasdienybę, džiaugiuosi pavasariu, vakarais dainuojančiais varnėnais ir laukiu Velykų. Rytoj ketinu nupūsti dulkes nuo dviračio ir numinti prie jūros, o jei duos dangus jėgų mano stiprėjančiai kojai - aplankyti bundantį mišką. Giliai įkvėpsiu drėgno miško ir sūrios jūros kvapo, o bjaurias mintis paleisiu pavėjui...


Vis medituoju. Pati didžiausia meditacija man - duonos kepimas. Neturiu tiek brangaus laiko, kad daryčiau tai dažnai, bet džiaugiuosi, kad žiemą išgyveno manasis raugas. Šiek tiek primirštas, pabadavęs, bet gyvas.
Duona su avižiniais dribsniais ir obuoliais - mano viena mėgstamiausių, tokią ne kartą kepiau, o idėjų sėmiausi iš Dan Lepard knygos "The Handmade Loaf". Duonos gaminimas pagal šios knygos receptus reikalauja nemažai laiko, išbando kantrybę, ugdo valią ir suteikia džiaugsmo mėgaujantis rezultatu. Tai viena iš tų, virtuvinės lentynos knygų :)

Avižos ir obuoliai duonai suteikia neįtikėtinos drėgmės, minkštumo ir šviežumo, kurio ji nepraranda keletą dienų. Gardi šviesi duona traškia plutele!


Reikia (vienam kepaliukui):

50 g avižinių dribsnių (senovinių, ne greito paruošimo)
100 g verdančio vandens
200 g nuluptų ir tarkuotų obuolių
50 g drungno vandens
100 g aktyvaus raugo (naudoju ruginį, jei turite kvietinio, tokį ir naudokite)
2 g šviežių mielių
250 g stiprių kvietinių miltų (stiprių reiškia pirmos, o dar geriau antros rūšies miltų, pvz., 812D arba 1050D tipo)
3/4 arb. š. smulkios jūros druskos
paplakto kiaušinio su šlakeliu pieno duonai patepti
avižų dribsnių pabarstymui
šlakelio alyvuogių arba kukurūzų aliejaus paviršiui

Avižų dribsnius užpilkite verdančiu vandeniu (100 g) ir palikite penkioms minutėms.

Į drungną vandenį (50 g) sudėkite tarkuotus obuolius, raugą ir mieles. Gerai išmaišykite šakute, kol mielės ištirps. Sudėkite užplikytus avižų dribsnius.
Kitame dubenyje miltus išmaišykite su druska ir padarykite duobutę. Į ją sukrėskite drėgnąją masę su avižomis. Rankomis minkykite, kol gausite vientisą lipnią, minkštą tešlą. Nukrapštykite tešlos likučius nuo rankų, pridenkite ir palikite poilsiui 10 min.

Darbastalio paviršių patepkite alyvuogių arba kukurūzų aliejumi ir perkelkite tešlą. Minkykite apie 10 sekundžių, kol suminkysite minkštą rutulį. Įdėkite jį į švarų ir aliejumi pateptą dubenį, pridenkite ir palikite 10 min.
Dar kartą išminkykite ant aliejumi patepto paviršiaus, suformuokite rutulį, grąžinkite jį į dubenį, pridenkite ir palikite šiltoje vietoje valandai.
Pakilusią tešlą jau paskutinį kartą paminkykite ant miltais pabarstyto paviršiaus ir suformavę kepaliuką įdėkite jį į pailgą duonos kepimo formą (galite kildinti kildinimo krepšyje) ir palikite šiltoje vietoje maždaug 1,5 valandos arba kol pakils dvigubai (aš savąją kepimo formą iškloju kepimo popieriumi, bet to daryti nėra būtina).

Orkaitę įkaitinkite iki 210 laipsnių kaitros. Į apatinę jos dalį įdėkite gilesnę skardą, pripiltą vandens. Duonos paviršių patepkite kiaušinio plakiniu ir pabarstykite avižų dribsniais. Pašaukite kepti. Po 30 min. orkaitės kaitrą sumažinkite iki 190 laipsnių ir kepkite dar 15 - 20 min., kol kepaliuko šonai atšoks nuo kepimo formos, o viršus įgaus gelsvai rudą spalvą.


Išimkite iš formos ir palikite ant grotelių, kad atvėstų.

Labai skani su visokiais pavasarinių žalumynų užtepais :)


Šilto pavasario!