EŠERIO RAGU SU PENNE MAKARONAIS

Ir "kibkit žuvelės..."

Jei paklaustumėt, ką veikiu, atsakyčiau, jog sveikstu :) Pastaruoju metu sapnuoju, kad vaikštau abiem kojomis. Laukiu priešvelykinės savaitės - ką pasakys gydytojai, pažvelgę gilyn į mano kaulus. Gal tikrai pavyks atsistoti ant abiejų kojų ir pasirodys, kad sapnai pranašiški... Labai to tikiuosi. O kol kas skaitinėju ir mezgu. Tylomis. Daug laiko leidžiu su savimi. Kartais, klūpomis ant minkštos kėdės, žiūrėdama pro langą į tolį, minkau. Minkau, kočioju, lankstau, vynioju. Ką? Mielinę tešlą, žinoma, nors negalėčiau pasakyti, kad labai laukiu Velykų. Nepaisant to, jau dažau kiaušinius. Po vieną ar po du, vis eksperimentuoju ir išbandau tai, ką buvau sumaniusi ar atradusi pernai. Bet apie tai vėliau. Šiandien kalbėsiu apie žuvį, mat tinklaraščio Kiaunės reikaliukai šeimininkė šį mėnesį ryši atnaujintą Languotą prijuostę ir kviečia papasakoti, ar mes mėgstame žuvį.

Taip. Manau, kad man, užaugusiai tarp kibiruose sūdomų strimėlių, maišų stintų, gyvų ungurių ir gardžių plekšnių, labai to pasakoti ir nereikia. Aš esu iš tų, kurie vertina pašonėje turėdami galimybę kada tik norisi (o norisi dažnai) nusipirkti (arba pasidžiaugti, kai vaišina žvejai) tikrai šviežios žuvies. Tokios, kokią dovanoja mūsų klimatas ir gamta. Ne vien jūrinės, nors gėlavandenės žuvys savo dumblo kvapu ir poskoniu, kad ir kaip įmantriai beruoštum, manęs nežavi. Na, nebent, šamas ar jaunos lydekaitės. Džiaugsmingai sugurgia pilvas, netikėtai užtikus laukinę Baltijos lašišą. Nei viena žiema neapsieina be stintų. O vasara - be puotos iš rūkytų žuvų per Jūros šventę, be šviežiai rūkyto ungurio Nidoje ar puikių žuvies patiekalų Mingės kaime :) Na, o starkiai, menkės ir ešeriai - tai jau kasdienybė. Tik labai gaila, kad į Baltiją ties Lietuva nebeužplaukia skumbrės...

Ar žuviai reikia įmantrių receptų? Manau, kad ne. Svarbiausia, kad žuvis būtų šviežia. Iš bėdos šaldyta, tik jau ne tokia, lyg nežinia kiek kartų ir nežinia kokiomis priemonėmis "atgaivinta" . Skaniausia - pagaminta greit ir paprastai. Nors ir paprastų idėjų niekuomet nebūna per mažai.

Džiaugiuosi lyg tyčia neseniai atkeliavusia Mitch Tonks knygą "Fish Easy" ir labai liūdžiu, kad negaliu pati nuvažiuoti išsirinkti žuvies. Knygoj pilna puikių greit, per 30 min. paruošiamų jūros gėrybių patiekalų. Noriu visko iš šios knygos, nors ne visokios rūšies žuvų pas mus yra. Šiaurės jūra gerokai dosnesnė :) 

Receptas iš knygos. Puikutėlis ešerio ragu su makaronų vamzdeliais. Nesu ragavusi raudonosios kefalės, kuri rašoma, jog yra labai intensyvaus skonio, bet jei ruoštumėt šį patiekalą būtent su šia žuvimi, kaip knygoje, ji turi būti labai šviežia. Raudonoji kefalė yra valgoma tą pačią dieną, ką tik sužvejota :)
Ačiū draugiškiems žvejams, mano ragu ne ką prastesnis, nes naudojau ką tik sužvejotų ešerių filė :)

Reikia:
5 nedidelių ešerių filė
150 g penne makaronų
1 skiltelės česnako
1 valg. š. labai smulkiai sukapoto saliero stiebo
1 valg. š. labai smulkiai sukapoto pankolio šaknies
1 valg. š. pomidorų pastos
125 ml (puse puodelio) raudonojo vyno (naudojau naminį obuolių vyną)
4 valg. š. šviežiai spaustų apelsinų sulčių
6 gerai prisirpusių vynuoginių pomidorų
1 žvaigždinio anyžiaus
1/2 a. š. maltų pankolio sėklų (naudojau anyžinės ožiažolės sutrintas sėklas)
gabaliuko apelsinų žievelės geltonosios dalies
žiupsnis džiovinto raudonėlio
šviežių petražolių
druskos, maltų pipirų pagal skonį
tyro alyvuogių aliejaus

Keptuvėje įkaitinkite pora šaukštų alyvuogių aliejaus ir pakepinkite susmulkintą česnaką, salierą ir pankolį, kol daržovės suminkštės ir įgaus šiek tiek gelsvą atspalvį. Įdėkite pomidorų pastos ir pakaitinkite 3 - 4 min. Tuomet supilkite vyną, padidinkite kaitrą ir pavirinkite, kol nugaruos maždaug pusė. Supilkite apelsinų sultis ir vėl palaukite, kol pusė nugaruos. Suberkite perpjautus pomidoriukus, įdėkite žvaigždinį anyžių, sumeskite apelsinų žieveles ir suberkite džiovintą raudonėlį. Ant viršaus suklokite žuvies filė gabalėlius ir keptuvę pridenkite. Dabar kaitrą sumažinkite ir patroškinkite apie 15 minučių. Praėjus laikui, atidenkite ir viską sumaišykite, kad žuvis suirtų. Išimkite apelsinų žieveles ir žvaigždinį anyžių.

Makaronus išvirkite pasūdytame vandenyje "al dente", nupilkite vandenį (šiek tiek pasilikdami padažo tirštumui reguliuoti) ir sudėkite į keptuvę prie žuvies. Išmaišykite ir jei reikia, šiek tiek praskieskite makaronų nuoviru. Pagal skonį pagardinkite druska, maltais pipirais ir pabarstykite smulkintomis petražolėmis.

Tiesą pasakius, aš suvalgiau pasigardžiuodama, su taure atšaldyto pusiau sauso naminio obuolių vyno, nors makaronų patiekalus valgau labai retai. Esu prisiekusi anyžiaus gerbėja, bet jei su šiais prieskoniais nedraugaujate, nepagailėkite česnako ir pro šalį tikrai neprašausite :)

Saugiai peržiemokit pavasarį!

Ačiū Laurai iš Mezgalų blogo. Jos dėka išmokau lupti ešerius :0) Labai naudinga ir ne taip sunku, kaip atrodo...


Recepto šaltinis Mitchell Tonks "Fish Easy", 2012

ŽALIOJI RIKOTA

Su pistacijų riešutais, dilgėlėmis, meškinio česnako lapeliais ir kraujalakės lapais. Žalia varškė, pilna vitaminų.

Languotos prijuostės autorė paskelbė temą apie laukinius augalus. Labai laiku.

Meškinį česnaką pavasarį valgom senokai. Dilgėles - visai neseniai (seniai geriam tik dilgėlių arbatą). O kas ta kraujalakė, turbūt, nelabai aišku...

Apie meškinį česnaką daug pasakoti nereikia. Augalas, kurio lapai labai panašūs į pakalnutės (žmogui nuodingos!), bet kvepia česnaku. Gausus vitaminų (ypač vit. C), vaistas nuo įvairiausių negalavimų. Deja, auga ne visur - daugiausia drėgnuose lapuočių miškuose, pavėsyje, derlingame dirvožemyje, visai kaip ir tos pačios pakalnutės. Įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą, augalus rinkti gamtoje draudžiama (o kas darosi pavasarį turguje!).

Ne veltui meškiniu vadinamas, nes sakoma, kad rudasis lokys po žiemos miego nesugeba tvirtai ant kojų atsistoti, jei neranda šios žolės, kvepiančios česnaku ir turinčios stiprinamųjų galių.  Jį labai mėgsta ir karvės. Prisiragavusios šio žalėsio, duoda česnaku kvepiantį pieną :)

Man skaniausias meškinio česnako "pesto", lapai, sutrinti su sūriu, riešutais, druska, šlakeliu aliejaus ir citrinos sultimis.

 Šį pavasarį prisipirkau meškinio česnako sėklų, skirsiu vietelę prieskonių lysvėje ar po beržu ir bandysiu užsiauginti.

Dabar labai tinkamas metas dilgėliauti. Dilgėlių rinkti niekas nedraudžia, o ir ieškoti ilgai nereikia, svarbu švari vieta. Juk dar vienas įvairiausių vitaminų šaltinis ir neišpasakytų galių turinti žolė. Žinau vietelę, kur dilgėlės auga pamiškėj visai prie pat jūros..

Šviežių lapelių antpilas - kraują valanti ir organizmą stiprinanti priemonė, bet to, skatina kūdikius maitinančių mamyčių pieno laktaciją. Maistui renkami jauni dilgėlių lapeliai, o vaistams - visiškai susiformavę ir sveiki lapai augalui žydint. Beje, prisipjovus tuntą žalių lapų, užpylus vandeniu, savaitę parauginus ir gautais žalibarščiais palaisčius augančius augalus, gautume natūralią ir labai veiksmingą trąšą. Išbandyta, dilgėlės - maistas ir vaistas ne tik žmogui, bet ir augalams...

Man skani dilgėlių arbata, maišau šios žolės šeimynai į kitas arbatas, kepu žalią omletą ir kiaušinienę, verdu rūgštynių sriubą su dilgėlėmis. Šiek tiek džiovinu.

Paskleidus parneštus lapus - namai pakvimpa gaivuma, šiek tiek primenančia mėtų dvelksmą..

Mano prieskonių ir gėlių lysvėje antri metai puikuojasi mažiau žinoma mažoji kraujalakė, kurią naudoju kaip prieskonį.

Sakoma, kad šis augalas atkeliavo nuo Viduržemio jūros. Lapai, gerai pakramčius, primena truputį agurkų, šiek tiek riešutų skonį. Tai prieskonis salotoms, marinatams, padažams, gaiviesiems gėrimams, kiaušinių ir varškės patiekalams, troškintai žuviai, paukštienai, bulvių ir daržovių valgiams, sumuštiniams pagardinti. Sakoma, kad kraujalakė stiprina širdį, gerina virškinimą, valo kraują.

Arbatos dar neragavau, laukiu, kol labiau suvešės. Užtat lapelius maišau su varške..

Žaliąją rikotą, su visom minėtom stebuklingom žolėm ir piktžolėm, skanu valgyti su karštomis bulvėmis, kaip kastinį arba naudoti kaip įdarą baklažanų suktinukams ar virtiniams..

 Reikia:

indelio (200 g ) rikotos sūrio (puikiai tinka paprasta varškė, tik tuomet ją reiktų papildomai sumaišyti su vienu - dviem šaukštais grietinės);

saujos dilgėlių lapelių;

nedidelio pundelio meškinio česnako lapų;

saujos kraujalakės lapų (jei tokios nėra, galima keisti, pvz., krapais ar kitom prieskoninėm žolėm, o gal vertingom piktžolėm);

saujos išgliaudytų pistacijų;

druskos, pipirų.

Dilgėles nuplikom verdančiu vandeniu, kad nesikandžiotų :) Kraujalakės lapus ..

.. susmulkiname kartu su kitomis žolėmis (smulkiai sukapojame blenderiu ar peiliu) ir riešutais (galima sumalti). Įmaišome sūrį (ar varškę su grietine), pagardiname druska ir pipirais (jei valgysime su bulvėmis, padruskinti reikėtų šiek tiek labiau).

Valgome su karštomis virtomis ar keptomis bulvėmis.

Jei naudojame kaip įdarą baklažanų suktinukams, prieš tai baklažaną supjaustome plonomis riekelėmis, kurias pabarstome druska ir apkepame beveik sausoje keptuvėje (keptuvę patepame aliejumi tik tiek, kad nesviltų), kol dailiai apskrunda. 

Ant baklažano riekelės dedame šiek tiek žaliosios rikotos ir suvyniojame. 

Patiekiame kaip užkandį su salotomis ir pomidorais..

Šaltiniai:

Z. Gudžinskas, B. Rašomavičienė "Lietuvos prieskoniniai augalai", 2008 m.;

J. Vasiliauskas "Gamtos vaistinė", 2010 m.;

Valstietis. lt

CINAMONINIAI VAFLIAI

Jolita, kuri šiuo metu ryši Languotą prijuostę, klausia, meluojam mes virtuvėje ar ne...

Giliai atsidūstu ir sakau, kad tenka ir, žinoma, dažniausiai dėl tų, kurių išrankumas maistui (o gal įsitikinimai) ir nenoras plėsti akiratį kartais peržengia visas ribas. Pastaruoju metu manieji berniokai kartais patys prašo, kad nesakyčiau kaip ar iš ko gaminau, sako, "mama, žinok labai skanu, bet tik nepasakok, ko čia pridėjai, nes nebevalgysim". Ir gerai, nesakau, svarbu, kad valgo.

Bet kuriuo atveju, dėl tokių melų sąžinės man negraužia. Nuodų, sugedusio maisto ar visiškos nesąmonės į maistą nededu, o iš tokio amžiaus, kai tenka maskuoti kažkokius maisto produktus, pas mus beveik baigiama išaugti...

Cinamoniniai vafliai su šiais melais visiškai nesusiję. Tai receptas nuo elektrinės vaflinės pakuotės, o jei tiksliau, tai iš naudojimo instrukcijos knygelės. Tų receptų ten net šeši ir skamba visai nieko... (vaflinė - širdelinė vokiška, jei ką).

Neperku produktų vien dėl gražaus paveiksliuko ant pakuotės, bet paskaitinėti receptus ant maisto produktų ar buitinės technikos pakuočių kartais mėgstu. Tik vat, gaminti pagal juos kažkaip nesugalvodavau (kažin, kodėl?), o ši Jolitos idėja pasirodė visai šauni.

Vaflinės širdelės - stori, biskvitiniai blynai, cinamono gerbėjams. Juos kepant pakvimpa visi namai. Nieko stulbinančio, tiesiog kitokie - kvapnūs blynai pusryčiams ar pavakariams...

Reikia:

125 g minkšto sviesto;

3 kiaušinių;

50 g cukraus;

2 šaukštelių vanilinio cukraus;

250 g miltų;

šaukštelio malto cinamono;

2 šaukštelių kepimo miltelių;

125 ml šilto vandens;

cukraus - cinamono mišinio pabarstymui.

Minkštą sviestą ištrinti su cukrumi ir vaniliniu cukrumi iki purumo. Po vieną įmušti kiaušinius. Miltus sumaišyti su kepimo milteliais ir cinamonu ir palaipsniui, kartu su vandeniu švelniai įmaišyti į tešlą (tešla turėtų gautis klampi, grietinės tirštumo).

Iš karto kepti įkaitintoje vaflinėje.

Iškeptus pabarstyti cukraus - cinamono mišiniu.

Su plakta grietinėle - tikras gardumynas prie kavos... :)

LANGUOTA PRIJUOSTĖ - APŽVALGA IR NE TIK...

Suaktyvėjęs paukščių sambrūzdis, intensyviai šildanti saulutė, tirpstantis sniegas ir jokio vėjelio... Geresnės dienos kovo pirmajai, kokia buvo šiandien, turbūt, ir nereikia norėti.

Viskas, žiema baigėsi. Kad ir kaip bebūtų, saulė kyla vis aukštyn ir šildo vis stipriau. Iš žemės tingiai lenda krokų ir net tulpių daigai, vadinasi tikrasis pavasaris nebe toli. Be to, bunda ir manieji kaktusai:

Šiandien turiu nusirišti languotą prijuostę. Apžvelgti nėra ką. Apie prieskonius pasakojo tik projekto autorė Dalia iš "Septynių virtienių". Supažindino su egzotiškuoju "garam masala" mišiniu, paskaitykit. Labai tikiuosi, kad Indrei iš "Gėrimų ir patiekalų magijos", kuri prijuostę ryšės kitas dvi savaites, pasiseks išjudinti iš po žiemos aptingusius ar darbais apsikrovusius tinklaraštininkus...

Man maistas be prieskonių, kaip gyvenimas be spalvų. Tikriausiai, kaip ir pas kiekvieną šeimininkę, mano virtuvėje visada yra lauro lapų ir juodųjų pipirų. Gali pritrūkti visko kitko, bet pastarųjų yra visada. Kai nebežinai, ko nori, malti juodieji pipirai su druska tinka visada. Dar dideli ir nuolatiniai mano draugai - penkerių pipirų mišinys žirneliais,

kmynai, džiovinti česnakai, aitriosios paprikos, gvazdikėliai, cinamonas, anyžius ir begalė įvairių pirktinių mišinių. "Chimi-churi", "paukštienai su sezamu", "pomidorų brušeta",

"kiniški žuviai" ir dar daug įvairiausių pavadinimų. Tikrai visi be jokių E! Jau seniai mano lentynose nerastumėt nei vegetų, nei sultinio kubelių, nei ko nors panašaus.

Mėgstu kardamoną, vanilę, visai neseniai susidraugavau su kuminu (nors kmynas daug mielesnis). Turiu ir "garam - masala" mišinio, su kuriuo dar tik pradedu susipažinti. Labai nemėgstu kario. Dar labiau - kalendros. Labai sudėtinga su pirktiniais prieskonių mišiniais mėsai, nes sunku rasti tokius, kuriuose nebūtų kalendros...

Man patinka eksperimentuoti, maistui naudoju savas prieskonines žoles. Vasarą - tik šviežias, žiemą - džiovintas ir jų mišinius. Nedidelėj prieskonių lysvėj kasmet pasisodinu vis naujesnių prieskoninių - vaistinių augalų. Vienas favoritų - bazilikas, išskirtinėmis teisėmis kasmet augantis tik vazone...

Vienintelis be priekaištų augantis ant palangės apskritus metus - rozmarinas...

Niekaip neapsieičiau be čiobrelio ir pipirnės, nuo pat sausio nenulipančios nuo palangės...

Iš vasarą pridžiovintų žolių - raudonėlio, šalavijo, petražolės, saliero lapų, mėtų, melisų, kiečių, kraujalakės, lofantų ir kitokių įdomybių, mėgstu gaminti ne tik mišinius arbatoms, bet ir savos gamybos prieskonių derinius.

Džiovintų žolių lapelius atskiriu nuo stiebelių ir kiekvieną jų sutrinu elektriniu trintuvu (blenderiu).

Nuo kvapų gausos virtuvėje svaigsta galva! O tuomet jau ekperimentuoju ir fantazuoju. Vienas mėgstamiausių išbandytų derinių - alia provanso mišinys. Lygiomis dalimis (pvz., po arbatinį šaukštelį) sumaišau čiobrelio, baziliko, raudonėlio, šalavijo, petražolės, džiovinto česnako ir rupios druskos. Galima ir be druskos. Toks mišinys puikiai pagardina tiek žuvies, tiek mėsos patiekalus...

Ne naujiena, kad prieskoniai ir jų deriniai - skonio reikalas. Todėl, rašydama receptus dažnai net nežinau, ar rašyti prieskonius, kuriuos naudoju aš, ar įrašyti frazę "mėgstamų prieskonių mėsai ar žuviai" ir skaitytojui leisti pasirinkti pagal save. Juk su skirtingais prieskoniais galima išgauti skirtingą to paties patiekalo skonį. Ir tai taip subjektyvu...

Pabaigai, vitaminai pavasariui. Žalių burokėlių salotos su kmynais. Jei rinksitės saldesnius burokėlius ir supjaustysite juos plonais šiaudeliais, salotos gausis traškios ir labai skanios...

Ar žinojot, kad kmynai - vieni iš seniausiai ir dažniausiai Lietuvoje vartojamų vietinių prieskoninių augalų? Maistui naudojamos ne tik sėklos, bet ir šaknys...

Reikia:

500 g žalių burokėlių (dviejų nedidelių galvučių);

1 rūgštaus obuolio;

50 g (saujos) skaldytų graikinių riešutų;

1 nedidelio raudonojo svogūno;

200 ml kefyro;

šaukšto vidutinio aštrumo garstyčių;

šaukšto trintų krienų;

dviejų šaukštų baltojo vyno acto;

šaukšto medaus;

druskos, pipirų;

0,5 šaukštelio maltų kmynų;

skiltelės česnako.

Kmynus paskrudinkite sausoje keptuvėje ir sumalkite ar sutrinkite.

Burokėlius ir nulupkite ir supjaustykite šiaudeliais (tik netarkuokit). Nuluptą obuolį išvalykite ir taip pat supjaustykite šiaudeliais (galima ir sutarkuoti). Dubenyje sumaišykite burokėlius, obuolį, smulkintus riešutus ir plonais žiedeliais supjaustytą svogūną. Kefyrą išplakite su garstyčiomis, krienais, actu, česnaku ir medumi. Paskaninkite druska, pipirais ir kmynais. Padažą užpilkite ant paruoštų salotų ir pusvalandį palaikykite šaltai. Viršų pabarstykite kmynais :)

Receptas iš knygos "Lietuvos prieskoniniai augalai"( 2008 m., Z. Gudžinskas, B, Rašomavičienė).

O dabar apie šventes. Šiandien šiam tinklaraščiui sueina vieneri. Pažadėjau smulkių dovanų. Kadangi, mano "Languotos prijuostės" temoj sudalyvavo tik Dalia, tad jai ir dovanoju mažą, bet nuoširdžią, smulkmenėlę (gūdžių žiemos vakarų darbo vaisių):

Dalia, lauksiu tavo žinutės su adresu el. paštu ausra@fluke.lt

Turbūt, geriausia dovana kiekvienam tinklaraščio autoriui, skaitytojų komentarai. Todėl kitą savo nėrinį padovanosiu, pvz., ketvirtojo komentaro autoriui...

Gražaus pavasario!

LANGUOTA PRIJUOSTĖ - PRIESKONIAI IR PRIESKONINĖS ŽOLĖS

Atėjo laikas ir man rištis Languotą prijuostę. Perimu ją iš Karolinos, kuri bandė išgauti iš mūsų pasižadėjimų sau ar planų ateičiai sąrašus (tik gaila, kad tema nebuvo aktyvi), ir tikiuosi, kad skaudžiai plakantys atšiaurūs vasario vėjai, jos niekur nenupūs :)

Paskutines dvi žiemos savaites pakalbėkim apie prieskonius ir prieskonines žoles, kitaip tariant, apie tai, kas mūsų patiekalus padaro išskirtiniais, kvapnesniais, skanesniais, ypatingesniais ir t.t.

Kviečiu pasidalinti savo patirtimi, skoniu, nuomone, pojūčiais, atradimais ir t.t.

Papasakokite,

Kiek turite prieskonių, ar daug jų naudojate gaminant maistą?

O kokių, egzotiškų, pirktinių, atvežtinių, savo darže užaugintų...?

Kur ir kaip juos laikote, vienoduose indeliuose, stikliniuose, popieriniuose, metaliniuose ar parduotuvinėj pakuotėj...? Parodykit, patarkit, pasidalinkit, mums reikia idėjų!

Gal turite savos gamybos mišinių? Kokių? Naudojate pirktinius? O kokius? Maišote patys iš atskirų sudėtinių dalių? Kokių? Užsiauginate? Kokius? Džiovinate, maišote? O ką ir kaip? Turite universalų derinį, jūsų skoniui tobuliausią, o gal specifinį? Iš vis nieko nenaudojate? Kodėl? Papasakokite, juk įdomu!

Nenaudokime firmų pavadinimų (perku anokios ar kitokios firmos), čia ne vieta reklamai, be to, gyvename skirtinguose pasaulio kampeliuose. Pavardinkim prieskonių rūšis, mišinių pavadinimus, sudėtines dalis, paskirtį ir pan.

Papasakokite, su kuriais maisto pagardais niekaip nesusidraugaujate, kokių prieskonių nemėgstate, nekenčiate ir stengiatės vengti?

O be kurių negalėtumėt ar negalite gyventi? Ko jūsų virtuvėje niekada netrūksta?

Koks jūsų naujausias atradimas?

Pasakokite viską, kas būtų įdomu. Kokiems patiekalams, kokius mišinius ar atskirus prieskonius naudojate, kokius neįprastus maisto - prieskonių derinius žinote, atradote, jums labai patinka ir t.t. Pasakojimai su nuotraukomis visada įdomesni.

Nebūtina atsakyti į visus mano pateiktus klausimus, aprašykite, tai, kad jums atrodo įdomiausia, o gal būtų įdomu kitiems. Galima ir trumpai, galima plačiau, nesvarbu.

Ir dar. Savo įrašus papildykim receptu. Patiekalo, kuriame jūsų mėgstamiausi prieskoniai ar vienas prieskonis atsiskleidžia labiausiai. Tokio, kuriame tam tikras prieskonis ar prieskoniai suteikia unikalų skonį. Arba tokio, kur netikėtai, įdomiai dera maistas su prieskoniais. Egzotiškų, saldžių, vegetariškų, mėsiškų ar kitokių. Bet kokių.

Viską, ką sužinosiu, norėčiau apibendrinti kovo pirmąją. Tad, elektroninių laiškų su nuorodomis ar prisegtais pasakojimais su receptais ir iliustracijomis lauksiu iki vasario 27 d., sekmadienio, adresu ausra@fluke.lt (pasilieku dienelę apibendrinimui).

Šioks toks įvykis - kovo pirmąją "tarp vėjo gūsių" sueis pirmieji metai. Nelabai mėgstu susireikšminimus, tačiau tai dar ir kalendorinio pavasario pradžia. Todėl, manau, tai puiki proga mažai šventei. Tuo pačiu, tegul tai bus "Languotos prijuostės" paįvairinimas - savo temą apibendrinsiu su mažom, bet jaukiom dovanėlėm, kurias skirsiu vienam, o gal ir dviems, mano nuomone, įdomiausiems, skaniausiems, gražiausiems, originaliausiems ar kitokiems -ausiems įrašams. Apie dovanėles, vėliau, po lietuviškų švenčių :) O rašyti kviečiu pradėti jau dabar, mėnuo trumpesnis!

Rašykite visi, ir tie, kurie turi savo tinklaraščius, ir tie, kurie neturi, bet vien tik skaito, ir tie, kuriems įdomu...

Labai lauksiu... :)

Paveikslėlis iš interneto.

MANO MIELOJI VIRTUVĖ

Arba greičiau mano svajonių virtuvė.

Egidija užsirišo Languotą prijuostę ir kviečia atskleisti, kokiose virtuvėse šeimininkaujame.

Kai perskaičiau, kad kai kurios merginos, gyvendamos dvidešimtyje kvadratų, ten pat ir verda, ir miega, ir mokosi, prisiminiau ir aš tuos laikus.

Kadais, labai seniai, dar visai pradžių pradžioje, gyvendami vieno kambario bendrabutyje su dviem mažais vaikais, kad nereiktų valgio gaminti bendroje, viengungiams vyrams priklausančioje virtuvėje (apie kurią būtų galima atskirą temą vystyti), košes (ir ne tik) šildydavau ant tam pačiam kambarėlyje pastatytos elektrinės kilnojamos plytelės... O visi rakandai tilpo vienoje bendrabutinėje spintutėje, tuo metu vadinamoje "tumboje". Ir nepaisant nieko, apie tai išliko patys geriausi prisiminimai. Tikriausiai todėl, kad buvom jauni ir buvo dalykų, tūkstantį kartą reikšmingesnių, nei puiki, erdvi virtuvė su gausybe įmantrių rakandų...

Užtat dabartine savo virtuve galėčiau pasipuikuoti (nepaisant to, kad tikrai nesu tas pagyrų puodas, kuris visą laiką juodas!), bet to nedarysiu. Ir nesvarbu, kad jos plotas šiandien apie dvidešimt kvadratų, o išnešus stalą, būtų galima organizuoti šokius...

Svarbiausia, kad tai mūsų namų ir šeimos narių "epicentras". Tai mano karalystė, kurioje gausu jaukių ir akiai mielų kampelių... :)

Iš vienos pusės mano virtuvę šildo židinio siena, kuria vis dar niekaip neužsiropščia Kalėdų seneliai (juk šventės!)...

... pro langus puikuojasi balta žiema ir pusnyse paskendę pušaitės, o lesyklą, link kurios šiemet niekaip negaliu pribristi, apspinta zylės ir dailieji čimčiakai...

Ant palangių žiemos miegu miega kaktusai...

... ant mikrobangės taip pat :)

Atšalus lauke, poilsiauja molinė varlė...

... kita maišosi po kojomis...

Pro šoninius langus - išėjimas link terasos, į lauką. Būtent pro čia marširuoja kvepiantys vasaros kepsniai. Šiandien pro juos matyti karutis su apsnigtomis malkomis židiniui...

... ir laukinės katės pėdos (jai vis kažko reikia)...

Mano virtuvė - vieta, kur gimsta ne vien kulinariniai skanėstai. Pas mane galima rasti daiktų, kurie turėtų priklausyti menininkui, bet priklauso man :)

... kad užėjus įkvėpimui, galėčiau pasimojuoti, tai į kairę, tai į dešinę.

Kad nenutirptų sprandas, kartais pakeliu galvą. O ten, ant sienų, puikuojasi Olandijos vaizdeliai...

... ir kviečia pasivaikščioti Prahos gatvelės...

O kartais, užsigeidus, galima paskambinti skambalu (pvz., ką nors kviečiant vakarienei), kabinamu kalnų karvėms ant kaklų...

Niekaip neapsieičiau be sieninio kalendoriaus. Kiek save atsimenu, toks visada kabėjo pas močiutę. Visada kabo ir pas mane... (Oi, kokia galybė lapelių su receptais slypi knygoje!)

Šaldytuvas visada nusagstytas vaikų pagyrimo raštais, padėkomis ir kitokiais pasiekimais (kad kasdien matyčiau!). Galima rasti ir pamokslų jauniesiems kulinarams, kad mamai išvykus ilgesniam laikui, neištiktų badas ir būtų aišku, kaip virti koldūnus, dešreles ar kepti blynus...

Kai smegenis užtemdo juodi debesys, imuosi kokios nors veiklos. Pavyzdžiui klijuoju prie plytelių sraigeles, surankiotas Kuršių marių pakrantėse...

...ar idealiai vienodus akmenukus, surinktus Juodkrantės paplūdimy...

Tai puikiai ramina, o visa tai po to sėkmingai puošia interjerą, tarnauja kaip žvakių padėklai ir t.t.

Tikriausiai, kaip ir pas daugelį šeimininkių, mano lentynos, lentynėlės ir kiti laisvi plotai prikaišioti vazų, žvakidžių, žvakių, indukų, tinkančių, o gal ir nelabai tinkančių virtuvei. Kamurkėlėse tarp lentynų gausu ir "laikinų" receptų...

... tų, kurie dar vis laukia savo eilės. Atspausdintų, užrašytų ar kitaip pakeverzotų. Svarbių ir reikšmingų. Niekaip negaliu savęs priversti jų kur nors susegti ar pasidėti į vieną vietą. Mėtosi visur po truputį, tame tarpe ir kompiuteryje.

Ant virtuvės stalo pas mane dažnai galima pamatyti mezginį, kartais net siuvimo mašiną...

... ir priaugusį kompiuterį, nebeatplėšiamą nuo šio stalo... :)

Apskritai, pykstu, kad neturiu "šaltosios". Kada nors iškaulysiu žieminę lauke.

Mėgstu darbuotis žiūrėdama pro langą, fiksuoti, kada kas parvažiuoja ir išvažiuoja, viduje paklausti, o kur važiuoja, pas ką ir kodėl... Mojuoti praeinantiems kaimynams...

Patinka grožėtis vakariniu dangumi, ypač vasarą, stebėti paukštelius, grūmoti katei, besikėsinančiai ten, kur nereikia, džiaugtis loviuose žydinčiomis gėlėmis...

Ant to paties stalo, priešais didžiulį langą, stovi labai man svarbus aparatas, kavamalė, visu gražumu ir visada pilna pramaltos kavos, mat geriu tik nemaltų pupelių kavą...

Galiu pagirti rankinį elektrinį mikserį, kurį man Kalėdoms padovanojo prieš penkiolika metų, o veikia jis lyg naujas (tikuosi dabar nesulūš).

Turiu indaplovę, kuria džiaugiuosi, nes ji labai pagelbėja, kai namai pilni svečių ir puikiai išplauna stiklus ir taures...

Verdu ir kepu "ant elektros". Elektrine orkaite naudojuosi visą gyvenimą ir nesiskundžiu...

Mikrobange naudojuosi labai retai. Juokinga, bet pirkom tam, kad vaikai galėtų pasispraginti kukurūzų spragėsių.

Turiu elektrinę vaflinę, sumuštinių keptuvą, bulvių tarkavimo mašiną (beje, tai vestuvinė dovana!), virtuvinį kombainą, senutę sulčiaspaudę, net pageltusią, tikriausiai, nuo morkų; visai nenaudingą kiaušinių virtuvą, senovišką mėsmalę, prie kurios neseniai iš mamos parsigabenau vamzdelį naminėms dešroms gaminti, tad eisu pirkt žarnų :0)...

Patinka, kai burba televizorius, nors ir ne vietoj pakabintas, mat susėdus visai šeimai prie apvalaus stalo, man tenka vieta po juo. Tuomet žiūriu saviškiams į kaktas ir į jų pakeltas ir pabalintas akis...

Svečiai pas mus dažniausiai taip pat kviečiami į virtuvę. Švenčiam joje ir šventes, nors tenka pristatyti daug skirtingų ir nelabai patogių kėdžių bei žiūrėti į indais (ne visuomet švariais) ir daugybe kitų rakandų nuklotus stalus...

Džiaugiamės, dalijamės įspūdžiais, lūdime, kartais baramės, dažniausiai valgome. Tiesiog gyvename! 

Ir prašom nepykti, jei per daug išsiplėčiau ar buvau nuobodi... :)

BUROKĖLIŲ VIRTINIAI

... su kalakutiena. Tiems, kurie draugauja su burokėliais ir nebijo eksperimentuoti...

Laura užsirišo languotą prijuostę ir paskelbė burokėlio ir kiaušinio draugystę. Kaip tik turiu receptą, kuris labai netikėtai tiko šiai temai.

Parduotuvėse galima rasti spalvotų makaronų - žalių, raudonų. O ar matėt spalvotų virtinių? Lietuvoje nemačiau. Užjūrio parduotuvėse - taip. Ravioliai tų pačių spalvų, kaip ir makaronai. Pamačiusi šį receptą, sugalvojau pabandyti. Didžiausią smagumą patyriau minkydama sodriai raudonos spalvos tešlą, jaučiausi, lyg minkyčiau didelį plastilino gabalą, iš kurio tuoj nulipdysiu ką nors efektingo. Nieko ypatingo nesigavo :) (nes lipdyti niekad nemokėjau), tad prikočiojau virtinių su maltos kalakutienos įdaru. Nors burokėlių skonis beveik nebuvo juntamas (na, gal vos vos), jaunoji karta prie vakarienės stalo į mane baisiai šnairavo ir reiškė akivaizdų nepasitenkinimą. Išvada - jaunimas naujovėms visiškai neimlus... :)

Tešlai:

dviejų vidutinių burokėlių (žalių);

2 kiaušinių;

2 šaukštelių aliejaus;

2,5 puodelių miltų;

pusės šaukštelio druskos.

Įdarui:

300 - 400 g maltos kalakutienos;

1 kiaušinio;

1 nedidelio svogūno;

česnako skiltelės;

druskos, pipirų,

šaukšto manų kruopų;

aliejaus.

Orkaitę įkaitinam iki 200 laipsnių. Burokėlius suvyniojame į foliją ir patalpiname į įkaitusią orkaitę. Kepame apie valandą, kol suminkštės. Ataušiname, nulupame ir sutriname elektrine trintuve iki tyrės. Reikia maždaug pusės puodelio burokėlių tyrės.

Kiaušinius išplakame su burokėliais, suberiame persijotus miltus, druską, įpilame aliejaus ir tešlą gerai išminkome (pradžioj galima minkyti kombainu, o po to - rankomis, visiems produktams susijungus į visumą, tešla rankų nebedažys). Jei labai limpa prie rankų, įberiame dar šiek tiek miltų. Pridengiame maistine plėvele ir valandai - dviems paliekame poilsiui.

Įdarui nuluptą svogūną ir česnaką smulkiai sukapojame ir pakepiname aliejuje. Į kalakutieną įmušame kiaušinį, įdedame druskos ir pipirų, suberiame manų kruopas, sudedame svogūnus ir česnakus. Gerai išmaišome ir leidžiame šiek tiek pastovėti.

Tešlą supjaustome nedideliais gabalėliais ir plonai iškočiojame. Išspaudžiame apskritimus, ant kurių dedame po šaukštelį įdaro ir perlenkiame dailiai užspausdami kraštą (arba, jei turime, gaminame su raviolių forma).

Paruoštus virtinius sudedame į pasūdytą verdantį vandenį ir iškilusius verdame apie 4 - 5 minutes.

Patiekiame su lydytu sviestu.

Gaila, bet išvirę manieji virtiniai šiek tiek išbluko. Be to, manau, kad rikotos - ožkos sūrio ir burokėlių draugystė, kaip gamino recepto autorė, būtų daug tvirtesnė, tad kitą kartą mielai dar pabandysiu...
O jei kas žinote, ką daryti, kad išvirę virtiniai liktų sodrios spalvos, pasidalinkite :)

Šaltinis Madeline's Adaptations