PUPELIŲ UŽTEPĖLĖ SU SILKĖMIS

... ir raudonųjų palmių aliejumi.

Man labai patiko šis paprastas ir lengvai pagaminamas užtepas, kurį pomidorų pasta, o dar geriau - saulėje džiovinti pomidorai ir raudonasis palmių aliejus nudažė ryškia spalva. Tikra puošmena! Mes tokį valgėme gal kiek ir neįprastai, tepėme ant keptos juodos duonos su saulėgrąžomis, bet būtent taip buvo skaniausiai. Bet jūs galite rinktis baltos duonos skrebučius, nenusivilsite. Žinau, obuoliams laikas jau baigėsi. Vietoj jų rekomenduoju agurką, nesvarbu, šviežią ar marinuotą, o gal pabandykite su gabalėliu kivio, kuris su silke labai dera...

Reikia:

1 svogūno

1 skiltelės česnako

4 valg. š. raudonųjų palmių aliejaus

250 g virtų (arba konservuotų) baltųjų pupelių

1 valg. š. pomidorų pastos

200 g aliejuje marinuotos silkės

1 – 2 saldžiarūgščių obuolių

šviežiai maltų žaliųjų pipirų pagal skonį

druskos pagal skonį

juodos ruginės duonos su saulėgrąžomis

aliejaus duonos kepimui

druskos pagal skonį

1 – 2 česnako skiltelių duonai įtrinti

žalumynų papuošimui

Svogūną ir česnaką nulupkite ir smulkiai sukapokite.

Keptuvėje įkaitinkite raudonųjų palmių aliejų ir pakepinkite svogūną bei česnaką, kol suminkštės.

Virtas pupeles sutrinkite elektriniu trintuvu iki tyrės kartu su pakepintomis daržovėmis (jei užtepas atrodo per tirštas, įpilkite šiek tiek virinto vandens). Įmaišykite pomidorų pastos, pagal skonį pagardinkite maltais pipirais ir druska.

Silkę supjaustykite nedideliais gabaliukais. Obuolius perpjaukite pusiau, išpjaukite sėklalizdžius ir supjaustykite plonomis skiltelėmis (žievelės nenulupkite).

Duoną supjaustykite riekelėmis ir pakepinkite kol apskrus ant nedidelio kiekio aliejaus. Pabarstykite druska, įtrinkite česnaku.

Ruoškite skrebučius – ant kiekvienos duonos riekės užtepkite trintų pupelių. Uždėkite po du gabalėlius silkės, o ant viršaus – po skiltelę obuolio. Paviršių pabarstykite šviežiai maltais pipirais, papuoškite žalumynais ir patiekite.

Vietoj pomidorų pastos naudokite saują saulėje džiovintų pomidorų, labai rekomenduoju. Jei sausi, pamirkykite juos karštame vandenyje, sutrinkite ir įmaišykite į pupelių užtepą. Pomidorus aliejuje tereiks tik sutrinti.

Gražaus laisvadienio!

Receptas ruoštas Debesų žurnalo 2013 m. žiemos numeriui.

SILKĖ SU PASTARNOKAIS, OBUOLIAIS IR KRIENAIS

Skubu girtis  dar vienu labai gardžiu, ne kart mano išbandytu silkės receptu iš puikaus Villa Alps  kalėdinio silkių receptų kalendoriaus. Tik saliero šaknį šiame recepte pakeičiau pastarnoku. Apskritai, pastarnokas man pastaruoju metu, senas, labai puikus naujas atradimas. Taip, būtent toks. Seniai žinoma ir visų pamiršta daržovė, kupina visokio gėrio. Kažkas tarp saliero ir petražolės, turinti anyžiaus dvelksmo ir riešutų poskonio. Kaskart lankydamasi turguje pas moteriškaites randu nusipirkti ir džiaugiuosi :) Puiki alternatyva aštraus skonio ir kvapo salierui, labai gardi kepta orkaitėje ar patarkuota kartu su morkomis ir obuoliais salotose, suteikianti aromato sriuboms ir troškiniams. Labai tinka ir šiai silkei. Jei ilgitės paprastos įvairovės, labai rekomenduoju :)

Reikia:
filė iš vienos silkės
100 ml vandens
3 šaukštų acto
3 nubrauktų šaukštų cukraus
nedidelio svogūno
vienos nedidelės pastarnoko šaknies (arba pusės, jei šaknys didokos)
pusės nedidelio rūgštesnio obuolio
šaukšto tarkuotų krienų
keletos baltųjų pipirų grūdeliais (naudojau juoduosius)
šiek tiek smulkintų šviežių krapų

Vandenį užvirinkite. Pradėjus virti, nukelkite nuo kaitros, įberkite cukraus, įpilkite acto ir gerai išmaišykite. Cukrui ištirpus, iš kart, dar į karštą marinatą suberkite šiaudeliais sutarkuotą pastarnoką, plonais žiedais supjaustytą svogūną, sumeskite pipirų grūdelius ir palikite atvėsti.

Į gerai atvėsusį marinatą įdėkite šaukštą krienų, suberkite smulkintus krapus ir švelniai pamaišykite.

Silkės filė supjaustykite gabalėliais ir sudėkite į stiklainį sluoksniuodami pakaitomis su nuluptu ir skiltelėmis supjaustytu obuoliu. Viską užpilkite paruoštu marinatu, būtinai sudėkite marinate esančias daržoves. Stiklainį užsukite ir bent per naktį palaikykite šaldytuve.

Saldumą - rūgštumą, kaip visuomet, reguliuokite pagal savo skonį...

Puikaus skonio ir saikingo aštrumo šiai silkei suteikia krienai. O dar obuolys ir krapai... :) Gardi žieminė silkė!

VIRTINUKAI SU AGUONOMIS

Artėjančios šventės žmones įsuko į visokių reikalų ir reikaliukų verpetą. Visi labai užsiėmę, kažkur bėga, skuba ir labai blaškosi... Visiškai neturi laiko. O kur Adventas, kur ramybės, rimties, susikaupimo ir laukimo metas? Taip ir susivelia galvoj mintys, dingsta vidinė ramybė ir harmonija. 
Šiuo periodu nemėgstu žiūrėti "pamišusios" televizijos ir lankytis parduotuvėse, kuriose siautėja beprotiška energija. Apsilankius maisto parduotuvėse, susidaro įspūdis, kad žmonės, likus kelioms savaitėms iki Kalėdų ir Naujųjų, nusprendžia, jog reikia pradėti gausiai ir sočiai maitintis. Ne, jie tikrai dar neperka maisto šventiniam stalui. Turbūt, bando 'atsivalgyti' prieš visas įmanomas pabaigas :)
O man patinka nykius ir tamsius prieškalėdinius vakarus leisti tylomis, degant žvakei, su knyga ar nėriniu rankose. Na, gerai, dar su kompiuteriu prieš akis :) Ir visai niekur neskubu ir nesiblaškau... Laukiu kvapnios eglės ir paprastų, bet jaukių Kalėdų...

Artėjančias šventes sunku įsivaizduoti be aguonų. Daugybės aguonų. Tikriausiai, jas mėgsta visi. Iš tolimos praeities pamenu virtinukus su aguonų įdaru. Tokių negamindavo mama, tik močiutė. Labai gardus pasninko valgis arba tikras skanėstas vaikams per Kūčias, juk žuvies ir silkės dažnai jie nevalgo...

Reikia:
tešlai (stiklinė 250 ml):
1,5 stiklinės miltų
1,5 šaukšto aliejaus
0,5 stiklinės verdančio vandens
žiupsnelio druskos

Įdarui:
apie 70 g aguonų
šaukšto skysto medaus
30 g sviesto
nepilnos saujos razinų
2 šaukštų maltų migdolų
pusės apelsino žievelės
šaukštelio cukraus su vanile

Užpilui:
Skysto medaus ar šlakelio grietinėlės.


Aguonas užpilkite verdančiu vandeniu, kad apsemtų ir palikite brinkti.

Tešlai stiklinę miltų pirštais gerai ištrinkite su 1,5 šaukšto aliejaus. Įpilkite verdančio vandens ir gerai išmaišykite šaukštu. Suberkite likusius puse stiklinės miltų, žiupsnelį druskos ir gerai išminkykite. Tešla turėtų gautis minkšta, elastinga ir glotni. Pridenkite maistine plėvele, kad paviršius nedžiūtų ir, kol ruošite įdarą, palikite pabrinkti.

Įdarui išbrinkusias aguonas gerai nusunkite ir mažiausiai du kartus sumalkite mėsmale (ar susmulkinkite elektriniu pagalbininku). Maldami aguonas, įberkite saują razinų ir susmulkinkite kartu.
Gautą masę sumaišykite su maltais migdolais. Supilkite išlydytą sviestą, įdėkite medaus, vanilinio cukraus, suberkite nutarkuotą apelsino žievelę ir viską gerai išmaišykite. Jei masė gausis šiek tiek per sausa, atskieskite trupučiu virinto vandens.

Paruoštą tešlą plonai iškočiokite, didesne stikline išspaudykite skritulius ir uždėję po šaukštelį įdaro, perlenkite pusiau, o kraštelį užsukite virvele.

Paruoštus virtinukus dėkite į pasūdytą verdantį vandenį ir iškilus į paviršių, ant vidutinės kaitros virkite apie 3 - 5 minutes. Išgriebkite kiaurasamčiu ir sudėję į lėkštę apšlakstykite skystu medumi arba apliekite šaukštu ar dviem saldžios grietinėlės...


Tešlą kočiokite kaip tik išeina ploniau. Beveik permatomi virtinukai iš plonytės plikytos tešlos tirpte tirpsta burnoje.

Skritulius virtinukams spaudžiau stikliniu bokalu, kurio skersmuo 9 cm. Iš nurodyto produktų kiekio pagaminau 27 virtinius.

Man labai patinka plikyta virtinių tešla, kurią paruošti labai paprasta, ji nelimpa prie rankų, gerai minkosi ir gaunasi minkšta. Kartą pabandžiusi, kitaip jau nebegaminu :) Už receptą esu dėkinga Rennie iš "Sezoninės virtuvės".

Įdaro saldumą reguliuokite pagal savo skonį. Medų galite keisti miltiniu cukrumi, sviestą - šlakeliu aliejaus...

Ramaus laukimo!

APELSININĖ SILKĖ

... su rožiniais pipirais, tapusi viena mėgstamiausių ir privaloma ant mūsų Kūčių stalo...

Jei Jums patinka rūgščiasaldė silkė (tokią, kaip ruošiama pvz., Švedijoj) ir jei pabodo silkė pataluose, silkė kailiniuose ar silkė kokiu nors kitokiu tradiciniu apklotu, būtinai pabandykite šitą. Apelsinas priduos ne tik salstelėjusios rūgštelės, bet ir nuostabaus gaivumo. 

Reikia:
filė iš vienos silkės (aš naudoju tik pačios išdarinėtą silkę)
100 ml vandens
3 nubrauktų šaukštų cukraus
3 šaukštų acto (9%)
1 vidutinio apelsino
1 nedidelio baltojo svogūno
žiupsnio rožinių pipirų
2 mažų lauro lapų
nubraukto šaukštelio geltonųjų garstyčių grūdeliais
šiek tiek smulkinto poro (aš jį pakeičiau maždaug trečdaliu šaukštelio malto cinamono)

Apelsinus švariai nuplaukite ir nuplikykite karštu vandeniu.
Silkės filė supjaustykite nedideliais gabalėliais ir apibarstykite cinamonu.
Vandenį išmaišykite su cukrumi kol cukrus visiškai ištirps. Įpilkite acto ir pusės apelsino sulčių.
Likusią apelsino pusikę supjaustykite nestorais pusžiedžiais, kuriuos padalinkite ketvirčiais. Svogūną supjaustykite plonais griežinėliais.
Stiklainyje sluoksniuokite paeiliui - silkės gabalėlius, svogūnus, rožinius pipirus, lauro lapus, garstyčių sėklas ir apelsinų gabalėlius. Užpilkite marinatu ir patalpinkite į šaldytuvą mažiausiai parai...

Šis kiekis man dailiai sutelpa į pusės litro talpos stiklainį.
Žinoma, saldumo - rūgštumo kiekį visuomet galite reguliuoti pagal savo skonį :)

Pagal Villa Alps

RUGINĖ KAVA

Advento pradžiai...

Pajūrį užpuolusi vėtra, sugrąžino vėjo gūsius :) Neįtikėtinai ramus ruduo pasibaigė su trenksmu. Ačiū šėlsmui už nenutrauktus elektros laidus, už skaudžiai tebesiūbuojančius, bet sveikus ne tik medžius, bet ir langus. 
O taip pat ir už pravėdintas mintis...
Kalėdinė nuotaika neklausia. Ji, kaip ta praūžusi audra, skverbiasi į mūsų gyvenimus. Kas rašo kulinarinį dienoraštį, bet dar nežino, kad gali gauti dovaną mainais į savąją, daugiau informacijos ras pas Viktoriją, Receptų medyje. Visus norinčius aplankys "slaptas" Kalėdų senis. Smagi akcija!

O aš turguje pas ūkininką nusipirkau rugių ir suviliota recepto N. Marcinkevičienės knygoje "Metai už stalo", pasiruošiau ruginės kavos. Labai lietuviškos. Receptas nesudėtingas, daug mažiau darbo nei su gilėmis. Skonio paįvairinimui, ramiems advento vakarams, o gal Kūčioms? Skaniausias šis gėrimas balintas grietinėle. O dar, paskanintas cinamonu, apelsino ar mandarinų žievelėmis ir medumi...

Reikia:
rinktinių rugių (švarių, dailių ir tvarkingai išlukštentų grūdų);
pieno, kad apsemtų;
gabalėlio sviesto.

Rugių grūdus užplikome verdančiu pienu (užpilame, kad apsemtų) ir paliekame, kad pabrinktų (kol visiškai atauš pienas, apie pora valandų). Išpilame ant sietelio, gerai nuvarviname ir supilame į skardą. Džioviname 60 - 70 laipsnių kaitros orkaitėje, kol visiškai išdžiūna (jei turit pečių, džiovinkit jame).
Sausus grūdus paspraginame keptuvėje su trupučiu lydyto sviesto (prieš beriant grūdus į keptuvę, išlydome joje šaukštelį sviesto). Spraginamus rugius būtina nuolat maišyti. Dar šiek tiek papildomai vis pridedame po truputėlį sviesto. Kepiname iki geltonai rudos spalvos, kol taps traškūs, lengvai kramtomi.

Sumalame (galima permalti keletą kartų, jei norime smulkiau, aš maliau tik vieną kartą, t.y., rupiai).

Gėrimo (kavos) paruošimas:
į norimą kiekį verdančio vandens beriame maltus rugių grūdus (kupiną šaukštą puodeliui) ir minutę pavirinime (tik nepalikite per ilgai, grūdai brinksta, o gėrimas tirštėja). Užbaliname pagal skonį grietinėle ir iškošę bei supilstę į puodelius, pasaldiname. Labai tinka pridėti cikorijos ar mėgstamų prieskonių...

Paklausit, koks skonis? Nieko daug nepasakojusi, šio gėrimo daviau paragauti jaunėliui. "Jau, turbūt, sumaišei gilių kavą su tikromis kavos pupelėmis" - tokia buvo jo nuomonė. Nemaišiau. O skonis - truputėlį gilių (jei esate ragavę), truputėlį miežinės kavos arba "kafijos", jei senoviškai, truputėlį dar kažko. Žodžiu, ruginis... Vyrui patiko.
Malti grūdai labai gardžiai kvepia, primena grūstas kanapes. Kilo mintis primaišyti druskos ir pamirkyti virtą ar keptą bulvę. Labai skanu, tikrai labai tinka ir šiam tikslui. Visai, kaip rupesnio malimo kanapynė, kurios receptas čia, jeigu ką.

SPIRGYNĖ IR LIESAS KASTINYS

Kadaise jau pasakojau, kaip pasigaminti kastinį su kanapyne. Pas mus namie tai vienas didžiausių skanėstų žiemą. 

Nors kastinys nėra labai sudėtingai pagaminamas, tačiau daug kam nepavyksta. Lengviausia išsukti, taip vadinamą, šventinį (riebesnį) kastinį, kuris sukamas iš geros ir tikros kaimiškos grietinės su trupučiu kaimiško sviesto ir prieskonių. Sunkiau išsukti liesą ar kasdieninį kastinį, kai dalis grietinės keičiama rūgusiu pienu ar kefyru ir beveik nededama sviesto. Sunkiausia su šiuolaikiniais parduotuviniais pieno produktais. Būna, kad šaukštu reikia darbuotis net keletą valandų.

Bet kuriuo atveju, kastiniui geriau rinktis didesnio riebumo, jei parduotuvinę ar kaimišką grietinę ir "tikresnį" sviestą.

O ar žinojot, kad kastinys Žemaitijoje buvo gaminamas dar pagonybės laikais?

Dabar apie tai, kaip pasigaminti liesą kastinį (pagal J. Uginčienės knygelę "Žemaičių valgiai" (1977 m.)). Į tokį aš dar kartais įmaišau pertrintos varškės.

Reikia:

2 šaukštelių gero sviesto;

100 g geros grietinės;

1,5 stiklinės rūgusio pieno ar kefyro;

prieskonių pagal skonį: kmynų ar pipirų, česnako ar svogūnų laiškų;

pakelio varškės (nebūtina);

druskos.

Į grietinę sudėti minkštą sviestą (visi produktai turėtų būti vienodos temperatūros) ir dubeny sukti mediniu šaukštu. Palaipsniui, po šaukštą vis įpilti rūgusio pieno ar kefyro ir vėl sukti. Susidarius "kruopelytėms", sukti, įstačius į kitą indą su verdančiu vandeniu. Pradėjus tirštėti, bet atsiskiriant pasukoms, taip pat reikia pašildyti, kad viskas apsijungtų į bendrą visumą. Turime gauti vienalytę, purią, kreminę masę. Labai svarbu neperšildyti ir neperplakti. Taip kartoti, kol bus supiltas visas rūgpienis ar kefyras. Pradėjus masei tirštėti, įmaišyti norimų prieskonių. Pas mus dedama kmynų ir daug trinto česnako. Padruskinti. Kaip žinia, kastinys turėtų būti į sūriąją pusę. Svarbu nepersistengti, nes kol masė minkšta, atrodo, kad druskos vis trūksta, o kai sustingsta - pasirodo per sūru.

Jei norisi varškės, ją, pertrynus, galima įmaišyti pabaigoje.

Žemaičiai kastiniui gardinti dar vartoja mėtas, aguonas, česnako sultis, dažo kiaušinių tryniais, morkų ar burokėlių sultimis. Valgo ne vien su karštomis virtomis bulvėmis, bet ir su kiaušiniais, pyragu, duona, košėmis.

Kanapynė - jau seniai nebe stebuklas, nors stebuklingai skani. Kanapių sėklelių galima nusipirkti ir turguje, ir prieskonių ar aliejaus parduotuvėse. Paskrudintos ir sutrintos su druska - nuostabiausias gardumynas prie virtų bulvių. Toj pačioj knygelėj apie žemaitiškus valgius rašoma, kad tai valgis ypač būdingas žemaičiams ir labai mėgstamas senosios kartos.

Be skrudintų kanapių, panašiam patiekalui žemaičiai naudodavo ir linų sėmenis. Tai spirgynė, su spirgais neturinti nieko bendra :)

Taip kaip ir kanapių sėklas, norimą kiekį linų sėmenų...

... reikia paskrudinti (bet nesudeginti) sausoje keptuvėje (labai spraigosi). Dar šiltas sugrūsti (galima pasinaudoti kavamale), kad pasidarytų vientisa masė. Pridėti pipirų, smulkiai sukapoto svogūno ir druskos pagal skonį. Gerai išmaišyti. Valgoma karštas virtas bulves mirkant į gautą masę. 

Rašoma, kad Žemaitijoje spirgynė yra skanėstas...

KIUNKĖ KŪČIOMS

Arba Kūčios ir Kalėdos senoviškai.

Pavarčiau J. Kudirkos knygelę "Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos" (1993 m.), radau įdomios informacijos apie XIX ir XX a. pradžios lietuviškųjų Kūčių kilmę, advento, Kalėdų, Naujųjų Metų bei Trijų Karalių papročius Lietuvoje. Knygelėje pateiktos istorinės etnografinės žinios, kurių pagrindinis šaltinis - autoriaus sukaupta medžiaga, surinkta Lietuvos kaimuose (1969 - 1972 m.), apklausiant senuosius gyventojus bei remiantis archeologijos, tautosakos duomenimis, istorine medžiaga ir tyrinėjimais. Jei smalsu plačiau susipažinti su tikrai lietuviškomis Kūčiomis ir Kalėdomis, rekomenduoju pasidairyti bibliotekose....

Paskaitinėjusi, galiu padaryti tik vieną išvadą - prieš gerą šimtmetį Kūčios lietuviams buvo svarbiausios. Anot autoriaus, itin sunkiomis XIX - XX a. sąlygomis Kūčios neapčiuopiamomis gijomis vienijo blaškomą tautą, padėjo jai išlikti. Tai buvo visapusiškas dvasinis ir fizinis žmonių apsivalymas, ypatingo gėrio, dvasinės darnos, gerumo, susitaikymo diena (kaip tiktų šiandienai!).

Jei norėtume pasijausti tikrais lietuviais ir paruošti stalą Kūčioms taip, kaip tai darė mūsų protėviai, labai daug pastangų neprireiktų:

Visų pirma, reiktų pasirūpinti šienu. Šienas ant Kūčių stalo žmonėms priminė  kūdikėlio Jėzaus gimimo vietą. Šienas turėdavo būti smulkus ir kvapnus. Kai kurie žmonės šieno Kūčioms pasirūpindavo vasarą, dar prieš Jonines. Aukštaičiai dengdavo šienu visą stalą. Žemaitijoje, šieną skleisdavo po lėkštele su kalėdaičiais ir kryželiu.

Paskleidus šieną, stalą užtiesdavo balta linine staltiese, be jokių raštų ir, jei turėdavo, visai nauja, kad būtų "kaip Kristus, be nuodėmės".

Dauguma šeimų stalo nepuošdavo, dengdavo kukliai, kaip ir dera advento laikui. Puošniau stalą dengdavo Latvijos pasienio gyventojai - pataisais puošdavo Kūčių stalo kojas. Kai kur stalo viršų apdėliodavo eglių, rūtų, mirtų, bruknių arba kadagio šakelėmis.

Stalo vidury motina dėdavo kalėdaičius ir kartais kryželį, o tėvas - suraikytą duoną.

Prieš šimtmetį daugelyje šeimų šventinė vakarienė buvo valgoma iš bendrų, molinių ir medinių indų. Vakarienė iš bendrų indų buvo laikoma tarpusavio meilės išraiška.

Kūčių valgiai buvo gaminami iš ankštinių (žirnių, pupų ir pupelių), grūdinių (avižų, kviečių, miežių) kultūrų, aguonų, kanapių, linų sėmenų, miško (grybų, riešutų, spanguolių) ir sodo (obuolių, vyšnių, medaus) gėrybių. Būtina stalo dalis buvo žuvų ir silkių patiekalai, tiršti kisieliai, ypač avižinis. Cukrų pradėta naudoti XX a. pradžioje. Gerdavo silpną arba skiestą raudoną naminį vyną, apynių girą (capnyką), miešimą (medumi pasaldintą virintą vandenį), ramunėlių arbatą, saldę (ruginių miltų ir burokėlių raugo girą) ir šermukšnyną.

Kūčių stalas rodė šeimos turtingumą, šeimininkės išradingumą, sugebėjimą maitinti šeimą. Gera pasiturinčio ūkininko žmona mokėjo Kūčioms pagaminti iki 20 - 30 valgių, kuriuos kaitaliodavo. Iš viso Lietuvoje priskaičiuojama daugiau kaip 100 Kūčių stalo valgių. Visi jie pasninkiniai - gaminami be riebalų arba tik su aliejumi.

Dažniausiai kalbama apie dvylika Kūčių vakarienės valgių. Tai buvo pasiturinčiųjų stalas. Kiti tenkindavosi tuo, ką turi arba į skaičių nekreipdavo dėmesio, ruošdavo 5 -6 ar 9 patiekalus.

Viena Kūčių vakaro patiekalų grupių - košės. Buvo verdama grucė - stambių miežinių (perlinių) kruopų košė; grucė su aguonomis, likusiomis nuo aguonpienio; šutynė, verdama iš bulvių, pupų, žirnių ir kviečių; pusmarškonė košė - sugrūstos su miltų priedu virtos bulvės; drebučiai, verdami iš pagrūstų ir nusijotų kviečių bei 

kiunkė - žirnių - bulvių košė. Atskirai išvirdavo žirnius ir nuskustas bulves. Išvirusias bulves sutrindavo, žirnius tik apgrūsdavo. Viską dėdavo į vieną puodą ir grūsdavo drauge, tačiau taip, kad žirniai liktų apysveikiai. Valgydavo su raugintais kopūstais, "cibuliene", silkėmis, žuvimis (populiariausia buvo Klaipėdos, Pakruojo, Plungės, Šilalės, Tauragės rajonuose). 

Žirniai turėjo ir simbolinę prasmę - reiškė pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus (kaip ir obuoliai), Adomo ašaras. Todėl, pvz., Skriaudžiuose po kalėdaičio (plotkelės) valgydavo žirnių (virtus arba troškintus krosnyje). Ignalinoje žirnius valgydavo per Kūčias, kad kitais metais nebūtų ašarų.... 

Ar mėgstat kiunkę? Sočią ir maistingą. Man atrodo lyg ir per sunkus maistas Kūčioms, užvalgius tokios košės nelabai ko ir benorėsi...

Na, o šiuolaikškai, sugalvojus kiunke pakeisti kasdienę bulvių košę, tereiks 1,5 stiklinės pamirkytų žirnių (labai tinka skaldyti žirniai, juos mirkyti tereikia vos keletą valandų) išvirti, kol sukris. Atskirai išvirti 3 - 4 bulves ir jas sugrūsti. Sumaišyti trintas bulves su sukritusiais žirniais, pagardinti druska ir pipirais. Pridėti kepintos šoninės su svogūnais ir valgyti vieną arba patiekti kaip garnyrą prie kitų patiekalų:

O ką apie šimto metų senumo Kalėdas? 

Pirma Kalėdų diena buvo ramybės ir šeimos.

Antroji - svečiavimosi ir jaunimo diena.

Kalėdoms žmonės pjaudavo kiaulę, ruošdavo šiupinį, kepdavo ir virdavo mėsą, žąsis su kopūstais, antis, kalakutus, kugelį, vėdarus. Labai populiarios buvo troškintos su raugintais kopūstais šviežios ar parūkytos dešros. Šventėms pasiruošdavo šaltienos, kepdavo miežinius, kvietinius ar grikinius ragaišius, pagerintus pienu ir kiaušiniais, aguonų pyragus, virdavo gilių kavą.

Kalėdinių valgių gaminimas buvo tam tikra šeimininkių patikra, nes viską per Kūčias ruošdavo neragaudamos...

RAUDONGŪŽIŲ KOPŪSTŲ SALOTOS

...su raudonosiomis pupelėmis, raudonaisiais svogūnais ir tunu. Bet apie tai vėliau.

Noriu pasidžiaugti kitkuo - paskutiniais šio sezono žiedais kaktusyne. Jei tiksliau, rudenį žydi gyvieji akmenys - litopai (lithops). Labai įdomūs augalai, kuriuos nesunku auginti, nes laistyti jų beveik nereikia. Truputį pavasarį, skleidžiantis naujiems lapams ir šiek tiek rudenį, kad turėtų jėgų žydėti. Natūralioje gamtoje šie sukulentai gyvena Pietų Afrikoje, beveik dykumoje. Visiškai prisitaikę prie aplinkos - tiek supanašėję į greta augančius akmenis, kad atskirti beveik neįmanoma. Labai įdomūs, kai skleidžiasi nauji, taip vadinami, lapai - senieji pamažu džiūsta, kol sunyksta, o iš vidurio išlenda naujas (ir ne vienas) augalo kūnas. Ir taip kasmet. Rudenį, lyg mažos špygutės, iš viduriuko lenda žiedelių užuomazgos, kurioms išsikleidus, tik saulėtomis dienomis galima džiaugtis pilnai atsivėrusiais ryškiais žiedeliais:

O jei kalbėsim apie kopūstus apskritai, tai aš, pavyzdžiui, nežinojau, kad senovės Egipte kopūstą pateikdavo kaip didžiausią delikatesą desertui. Anot senovės Graikijos žiniuonių, suvalgius kopūstų prieš vakarėlį, nepasigersi, o suvalgius kopūstų jau po vakarėlio - prablaivėsi. Gal kas bandėt?

Anot šių dienų žiniuonių, būtent raudongūžiuose, labai daug kalcio, beta karotino ir kalio. Cianidas (tik jau ne tas nuodas, apie kurį galvojame), kurio dėka kopūstai nusidažę violetiniai (ir kas pavadino juos raudonaisiais?), gera priemonė kraujagyslių ligų profilaktikai. Be to, juose yra medžiagų, pašalinančių žalingą radiacijos poveikį. Ir tikriausiai, dar daug, daug gerų dalykų...

Taigi, valgykime kopūstus! Beje, Šveicarijoje, kiekvieną rudenį vyksta kopūstų festivalis, kur merginos basomis šoka raugintų kopūstų kubiluose, kur galima ne tik susipažinti su neregėtų kopūstų veislėmis ir rūšimis, bet ir paragauti įvairių patiekalų bei praplėsti akiratį...

Ruduo - kopūstų metas. Ta proga siūlau ryškias, maistingas, naudingas ir gardžias salotas, kurioms reikia:

pusės nedidelės gūžės raudonojo kopūsto;

vieno didesnio raudonojo svogūno;

maždaug stiklinės virtų raudonųjų pupelių;

vienos dėžutės smulkinto tuno savo sultyse;

šaukštelio druskos (arba pagal skonį);

šaukto cukraus (arba pagal skonį);

pipirų pagal skonį;

balzaminio acto, citrinos sulčių, aliejaus.

Pupeles užmerkti ir palikti per naktį. Kopūstą ir svogūną plonai supjaustyti.

 

Užberti druskos, cukraus ir gerai ištrinti (aš maigau rankomis), kol atsiras sulčių. Įpilti šiek tiek balzaminio acto ir gerai išmaišyti. Pagal skonį pagardinti citrinos sultimis. Palikti marinavimuisi per naktį.

Kitą dieną pupeles išvirti pasūdytame vandenyje ir ataušinti. Suberti ant kopūstų. Uždėti smulkinto tuno, pagardinti pipirais. Jei trūksta, dar pagardinti druska ir citrinos sultimis. Užpilti aliejaus ir išmaišyti....

MARINUOTA SILKĖ

Su paprikomis ir svogūnais. Spalvinga.

Kas gali būti geriau už namie marinuotą silkę? Tik jau ne tos parduotuvinės, nuo kurių lūžta lentynos ir apie kurias net kalbėti nenoriu. Labai skani švediška silkė, visaip - saldžiai ir nesaldžiai užtaisyta, su garstyčiom, spanguolėm, cinamonais ir visaip kitaip. Išbandyta. Patiko. Mano supratimu, marinuota sūdyta silkė turi likti standi, o ne "skysta", minkšta ar dar kažkokia tai išpliurusi, lyg gaivinta ne vieną kartą ir neplaukioti visiškam aliejuje ar pervirtose daržovėse. Buvo laikai, kai mano mamos šaldytuve nuolat tūnojo kibiraitis pačių sūdytos silkės, kurios tėvas nuo molo tiek prižvejodavo, kad man tuomet atrodė, "vaje, kiek mes jos galim valgyti, visokiais pavidalais... Turbūt jau iš tolo nuo mūsų dvelkia žuvimi ..." :)

Vat, užtat dabar už tokį kibiraitį viską atiduočiau. Ir neperku parduotuvinės (taip pat išragauta!), ir neleidžiu pirkti savam vyriškiui, kurio ranka dažnai nesąmoningai tiesiasi link "tų" lentynų. Geriau jau viena - dvi sūdytos "cielos", šiek tiek pastangų ir gardžiausia marinuota silkė ant stalo. Su daržovėmis pomidorų padaže, po "patalais" ar tiesiog su svogūnais...

Reikia:

1 sūdytos silkės (gali būti ir be galvos, bet geriau sveika, o ne file);

didelio svogūno;

po puse raudonos ir geltonos paprikos (jei savo užaugintos dar skaniau);

įvairių pipirų grūdelių;

lauro lapų.

Marinatui:

1 l švaraus šalto vandens (šulinio arba virinto, jei gyvenimas verda mieste);

1 a. š. druskos;

2 - 3 šaukštai cukraus;

7 - 8 šaukštai acto (9%).

Silkę išvalom, nudiriam jai kailį ir švariai nuplauname. Supjaustome ne per plonomis juostelėmis. Svogūną nulupame ir supjaustome pusžiedžiais. Papriką nuplauname, išvalome sėklas ir supjaustome siauromis juostelėmis. Į puodynę ar didesnį stiklainį sluoksniuojame:

keletas silkės gabalėlių, raudonos paprikos juostelės, svogūnų žiedai, pipirų žirneliai, lauro lapai. Vėl silkė, svogūnai, geltona paprika, pipirai, lauro lapelis ir taip, kol baigsis gėrybės:

Marinatui vandeny ištirpinam druską, cukrų ir pamažu, ragaujant pilam actą. Parūgštinti ar pasaldinti - padruskinti reiktų pagal skonį. Tiesiog ragaujant turi būti skanu (sladžiarūgščiai skanu). Aš beveik visuomet silkei taisau aitresnį marinatą, kuris puikiai susigeria ir žuvis tampa skaniai macni. Marinatą užpilam ant silkės ir daržovių, kad pilnai apsemtų.

Viskas! Indą talpiname šaldytuvan. Ragaujame mažiausiai po paros.

Paprikos taip pat lengvai pasimarinuoja. Labai skanu su šviežiais pomidorais, jei dar su karštomis bulvėmis ir grietine, tai iš vis... :)
Jei įmaišyt dar ir žalios paprikos, gautume trispalvę silkę, tinkamą ruošti, lietuviškų švenčių stalui... :)

ŽEMAITIŠKAS KASTINYS IR KANAPYNĖ

Buvau lengvai dingusi, reikalai nuvijo kelioms dienoms į Frankfurtą. Girdėjau, kad ir pas mus šiluma lygtai buvo užsukus, bet vat Vokietijoj pavasaris žengia plačia koja. Skveruose žydi ne tik narcizai, bet ir forsitijos, kai kur pradėjo skleistis magnolijos. Svarbiausia, kad jokio vėjelio, net sunku patikėti, kad taip gali būti. Žinau, kad ten iki jūros toli, o šiltas oras dažniau plūsta iš pietų, o ne nuo Atlanto. Vat todėl ir smagu nors kelioms dienoms pakeist aplinką ir prisižiūrėt vaizdų, kaip pas vokiečius gyvenimas virte verda...

Pas mane taip pat gražu. Aš vis apie savo kaktusus. Jau maniau, kad savojo notocactus visų, pilnai išsiskleidusių žiedų nespėsiu pamatyt, bet suspėjau! Žiedai veržiasi vienas pro kitą, tarsi lenktyniaudami, kuris pirmas prasistiebs link saulės...Gražu!

O kadangi turim pasninko laiką, čia ir balandis ne už kalnų, juk tvarkysim ne tik namus, bet ir kiemus, gal kas net parkus, miškus ir paplūdimius, todėl galvoju, kodėl gi smagiai pasidarbavus gryname ore neparagavus žemaitiško kastino su karštomis bulvėmis ir grūstom kanapių sėklom? Būtent pasninkų ir talkų metų seniau žemaičiai valgydavo šį patiekalą. Nežinau, ar daug jaunosios kartos šeimininkių mėgsta ir šiandien gamina kastinį - turbūt nemažai atsiras net neragavusių (nors ką aš čia kalbu, juk parduotuvėse pilna). Kas be ko, bet naminis yra naminis. Gamina žmonės kastinius su varške ir su rūgpieniu, bet tikriausias yra iš grietinės ir sviesto. Taip, riebus, sotus, bet juk sakiau, kad po darbų ir tik kartais. Mane šio gėrio išmokė mano močiutė, kuri buvo grynakraujė žemaitė, tad ir mano šeima bei draugų ratelis su šiuo reikalu yra senai supažindinti ir vertina šį senolių išmislą.

Taigi, kastinį suksim rankomis, taip, kaip priklauso, o tam prireiks:

500 g grietinės;

1 šaukšto sviesto;

druskos, pipirų, kmynų;

keletos skiltelių česnako;

kanapių sėklų (būna pirkt prieskonių parduotuvėse, pvz., "Aliejus")

šviežių bulvių su lupenomis.

Sviestas ir grietinė turėtų būti vienodos, kambario temperatūros. Iš natūralių, kaimiškų produktų kastinys esti skanesnis, o ir išsisuka greičiau. Galima vartoti 45% grietinę ("Dvaro"), natūralesnį sviestą, bet tinka ir įprasta grietinė (bet ne mažiau nei 30% riebumo). Gali būt, kad su liesesniais produktais ilgiau teks pavargt. Būtinai šalia reikia turėti puodą su verdančiu vandeniu (vandens vonelę), kad sukant grietinės masę, jai pradėjus krekėti, turėtume, kur pakaitinti (tam, kad vietoj kastinio neišsuktume sviesto). Darbas tai, turiu pasakyt, nėra visai paprastas, nors nesudėtingas ir nesunkus. Beje, anksčiau sakydavo, kad kastinio sukimas turi kažkokių mistinių dalykų, t.y., priklauso nuo šeimininkės nuotaikos, mėnulio fazės ar dar kažkokių dalykų. Žemaitijoj buvo įprasta antrąją vestuvių dieną svečius vaišinti kastiniu, o šeimininkė sakydavo, kad jei kastinys greit išsisuka, jauniesiems gyvenimas eisis kaip sviestu pateptas, o jei kastinys išsisuka ne iškart, o reikia pavargt, tai ir gyvenimas būsiąs atitinkamas. Iš praktikos žinau, kad pasiseka tikrai labai skirtingai, kartais tereikia pusvalandžio, o kartais ir dviejų valandų mažai.

Pradedam darbą:

Gabaliuką sviesto ir pora šaukštų grietinės dedam į dubenį (pagal visas taisykles į molinį, bet nebūtinai) ir mediniu šaukštu pradedam sukti, kol gaunam vientisą masę...

...ir taip sukam, sukam, sukam, vis pridedam pora šaukštų grietinės ir vėl sukam, sukam...kol sudedam visą grietinę. O ir sudėję visą sukam, sukam...

 Jei sukant mišinys pradeda darytis nevientisas, na toks lyg atsisirtų sviestas ir pasukos, dubenį nenustojant maišyti, reikia pakaitinti vandens vonelėje, kad masė susivienodintų ir taptų vienalytė...

 

 ...kitaip susuksim sviestą. Bet tai jau tuo pačiu ir ženklas, kad greit gausim kastinį. Taigi, pakaitinam, nukeliam ir vėl sukam. Taip kartojam, kol gaunam vienalytę, purią, kreminės konsistencijos gelsvą masę. Tik tuomet, kai pasukų nelieka, viskas išsimaišo iki jau minėtos tirštos ir purios masės, kastinys baigtas.

 

Dabar jau galima pasūdyti, įberti kmynų, pipirų ir išspausto ar smulkiai sukapoto česnako.

Druskos nepamažinam, kastinys turi būti į sūrąją pusę, bet atsargiai, nes nesustingusį ragaujant druskos vis atrodo mažai, yra pavojus persūdyti. Kai jau prieskoniai įmaišyti, kastinį gražiai sukrečiam į dailų dubenėlį ar lėkštę ir padedam į šaldytuvą mažiausiai valandai.

 

Tuo metu bulves švariai nušveičiam ir išverdam su lupenomis. Kanapių sėkleles paskrudiname sausoje keptuvėje ir sutrinam grūstuvėje ar sumalame kavamale, pridedant druskos.

 

Gaunam kanapynę:

Viskas, laikas žemaitiškai puotai!

STRAGANINA...

...arba žvejo dukros nostalgiški prisiminimai ir asociacijos su vaikyste.

Kas nežino, straganina galėtų būti palyginama su karpačo. Ruošiama iš žalios ir prieskoniais bei druska pabarstytos žuvies. Skirtumas tas, kad valgoma šaldyta. Nuo seno žvejų labai vertinama apledėjusi žuvytė, tinkama ir su karštom bulvėm, ir su juoda duona, o labiausiai vyrų vertinama prie stipraus gėrimo. Tikrąją straganiną anksčiau ruošdavo iš šviežios skumbrės, tos, kurią šiandien valgom rūkytą. Tačiau, šiais laikais galima eksperimentuoti ir su kita riebesne žuvimi. Vienintelis gailestis, kad net ir Klaipėdoj šviežios skumbrės šiais laikais nelabai begausi, matyt, retokai ši žuvis beužsuka iš Atlanto į Baltiją. Ką gi, belieka tenkintis šaldyta.

Taigi, imam šaldytą skumbrę ir galim visai jos neatitirpinti. Užteks tik tiek, kad būtų galima nupjauti galvą ir išvalyti vidurius. Dar prireiks juodųjų (galima ir čili) pipirų, keletos šviežio česnako skiltelių, druskos bei mėgstamų žuvies prieskonių (be rūgšties). Aš naudoju su džiovintais krapais.

Dabar jau galime žuvį perpjauti išilgai kaulo į dvi dalis (odos nenulupame). Kaulą išimame, kruopščiai išrenkame ašakas. Turime dvi pusikes, t.y., skumbrės file su oda. Jei dar neatitirpus, tai pjauti turėtų būti dar lengviau. Tas puseles peiliu pakapojame iki odos viena kryptim, o po to kita kryptim. Kitaip tariant, pačią file pasmulkiname, taip lengviau įsigers druska ir prieskoniai. Nepagailime druskytės, pipirų ir kitų prieskonių. Gausiai užbarstome smulkiai kapotais česnakais. Galime palikt poilsiui, kokiai dešimt minučių, kad viskas geriau įsigertų. O tuomet jau kiekvieną puselę susukame kaip suktinuką,  stangriai vyniojame į maistinę plėvelę ir į šaldiklį. Kitas būdas - žuvies puseles suspaudžiame vieną su kita, dedame tarp dviejų nedidelių lentelių ir suslegiant surišame keliose vietose. Tokią dedame į šaldiklį. Ragaujame po paros, kai žuvis pilnai sušąla. Išimtą žuvį pjauname plonelyčiais gabaliukais aštriu peiliu, valgome kol apledėjusi. Likusią iš kart vėl slepiame šaldiklyje. Kad tik pirštų nenusikąstumėt...

Turiu dar vieną, ne mažiau gardų straganinos receptą, tik iš kitokios žuvies, perpelės, kurios galima nusipirkti pavasariop. Jei užtiksit, būtinai rekomenduoju išbandyti. Receptas čia.