SU MOTERS DIENA...

 Su šypsena apie moteris iš vyrų:

Vyrai ypatingai įdomūs tada, kai jie gyvena ateitim, moterys, kai gyvena praeitim. (M. Larnis)

Vienu klausimu vyrai ir moterys visiškai sutaria: ir jie, ir jos nepasitiki moterimis. (H. Menkenas)

Antrą kartą teka tik ta moteris, kuri nekentė savo pirmojo vyro. Antrą kartą veda tik tas vyras, 
kuris dievino pirmąją žmoną. (O. Vaildas)

Moterys bando laimę, vyrai rizikuoja. (O. Vaildas)

Gyventi be moterų taip pat sunku, kaip ir su jomis. (Aristofanas) 

Moterys turi nuostabią nuojautą: jos sugeba suvokti bet ką, išskyrus tai, kas akivaizdu. (O. 
Vaildas)

Aš dar nesugebėjau atsakyti tik į vieną klausimą, kuris dar niekada nebuvo atsakytas: KO NORI MOTERIS? (Z. Froidas)

RECEPTAS NAUJIESIEMS...

Paimkite artimiausių dvylika mėnesių, nuo jų švariai nuvalykite kartėlį, godumą ir baimę.

Kiekvieną mėnesį supjaustykite gabalėliais į 30 ar 31 dalį taip, kad atsargų užtektų vieneriems metams.

Kiekvieną dalį paruoškite atskirai, sudėdami vieną dalį darbo, dvi - linksmumo bei jumoro.

Dar pridėkite tris šaukštus optimizmo ir vieną arbatinį šaukštelį tolerancijos, vieną dalelę ironijos ir žiupsnelį takto.

Tada visą masę gausiai užpilkite meile.

Paruoštą patiekalą papuoškite mažais dėmesingumo lapeliais ir kasdien patiekite su gera nuotaika ir vienu geros gaivinančios arbatos puodeliu...
(pagal paskutinį sieninio kalendoriaus lapelį:)

Paskutinė metų diena - Blogų minčių atsikratymo diena. O Naujųjų Metų šventė nuo seno lietuviams buvo sveikinimų ir linkėjimų diena. 

Paskutinę šių metų dieną linkiu visą pyktį ir blogas mintis palikti toli užmaršty, kad jos nesektų iš paskos. O metų pradžioje linkėti sau ir kitiems vien pačių gražiausų dalykų, mat linkėjimai, ištarti metų pradžioje turi magiškos galios ir linkę išsipildyti. Metų pradžioje senieji papročiai moko mus elgtis taip, kaip norima elgtis visus metus... Būkime geresni vienas kitam, o gyvenimas už tai atsidėkos. Su artėjančiais!

LINKĖJIMAI

Šiandien mano namai kvepia eglių spygliais, meduoliais ir naminiais kūčiukais. Šiemet mūsų namus aplankė didžiulė, vešli ir labai puošni eglė. Apetitą žadina marinuojamų stintų kvapai, šaldytuve viliotinį šoka apelsininė silkė. Savo eilės nebesulaukia išbrinkusios aguonos, pasirengusios gardžiam pienui. Atitirpusios spanguolės su pasididžiavimu laukia, kuomet pamalonins mus skaniu, tirštu kisieliumi, aplietu grietinėle...

Vakare mūsų laukia iškilmingos Piemenėlių mišios, o kur dar rytdienos Kalėdų vaišės, dovanos, artimieji...

Šio tinklaraščio svečiams taip pat linkiu, kad kiekvieno Jūsų namuose nosis kutentų tik patys mieliausi, gardžiausi, nostalgiški bei labiausiai apetitą žadinantys kvapai... Tegul šias, kad ir nelabai baltas Kalėdas Jus supa patys mylimiausi, brangiausi ir geriausi žmonės. Dovanokit jiems šypsenas ir pačią geriausią nuotaiką!

Ramių ir jaukių Kūčių. Džiaugsmingų Kalėdų, smagių dovanų. Gausaus vaišių stalo! Su šventėmis!

LIŪDNA TYLA...

Net negaliu apsakyti, kas dedasi ryškiai mėlynam danguj. Masiškai namo grįžta gandrai. Ir gulbės. Ir žąsys. Tiek paukščių per vieną dieną dar nebuvau mačiusi...

Akivaizdų pavasarį skelbia begalybėj nardantys vieversiai...

Bet negaliu apsakyti liūdesio, tvyrančio mano širdy.

Netektis, o gal žvaigždė?

Išsivedė artimą žmogų.

Liūdna lemtis, o gal gyvenimas?

Paliko begalinį skausmą...

Amžinybėn iškeliavo mano Mama.

Kuriam laikui pasilieku su savo liūdnom mintim ir apmąstymais. Tyloje, vien prie žvakių liepsnos...

LANGUOTA PRIJUOSTĖ - APŽVALGA IR NE TIK...

Suaktyvėjęs paukščių sambrūzdis, intensyviai šildanti saulutė, tirpstantis sniegas ir jokio vėjelio... Geresnės dienos kovo pirmajai, kokia buvo šiandien, turbūt, ir nereikia norėti.

Viskas, žiema baigėsi. Kad ir kaip bebūtų, saulė kyla vis aukštyn ir šildo vis stipriau. Iš žemės tingiai lenda krokų ir net tulpių daigai, vadinasi tikrasis pavasaris nebe toli. Be to, bunda ir manieji kaktusai:

Šiandien turiu nusirišti languotą prijuostę. Apžvelgti nėra ką. Apie prieskonius pasakojo tik projekto autorė Dalia iš "Septynių virtienių". Supažindino su egzotiškuoju "garam masala" mišiniu, paskaitykit. Labai tikiuosi, kad Indrei iš "Gėrimų ir patiekalų magijos", kuri prijuostę ryšės kitas dvi savaites, pasiseks išjudinti iš po žiemos aptingusius ar darbais apsikrovusius tinklaraštininkus...

Man maistas be prieskonių, kaip gyvenimas be spalvų. Tikriausiai, kaip ir pas kiekvieną šeimininkę, mano virtuvėje visada yra lauro lapų ir juodųjų pipirų. Gali pritrūkti visko kitko, bet pastarųjų yra visada. Kai nebežinai, ko nori, malti juodieji pipirai su druska tinka visada. Dar dideli ir nuolatiniai mano draugai - penkerių pipirų mišinys žirneliais,

kmynai, džiovinti česnakai, aitriosios paprikos, gvazdikėliai, cinamonas, anyžius ir begalė įvairių pirktinių mišinių. "Chimi-churi", "paukštienai su sezamu", "pomidorų brušeta",

"kiniški žuviai" ir dar daug įvairiausių pavadinimų. Tikrai visi be jokių E! Jau seniai mano lentynose nerastumėt nei vegetų, nei sultinio kubelių, nei ko nors panašaus.

Mėgstu kardamoną, vanilę, visai neseniai susidraugavau su kuminu (nors kmynas daug mielesnis). Turiu ir "garam - masala" mišinio, su kuriuo dar tik pradedu susipažinti. Labai nemėgstu kario. Dar labiau - kalendros. Labai sudėtinga su pirktiniais prieskonių mišiniais mėsai, nes sunku rasti tokius, kuriuose nebūtų kalendros...

Man patinka eksperimentuoti, maistui naudoju savas prieskonines žoles. Vasarą - tik šviežias, žiemą - džiovintas ir jų mišinius. Nedidelėj prieskonių lysvėj kasmet pasisodinu vis naujesnių prieskoninių - vaistinių augalų. Vienas favoritų - bazilikas, išskirtinėmis teisėmis kasmet augantis tik vazone...

Vienintelis be priekaištų augantis ant palangės apskritus metus - rozmarinas...

Niekaip neapsieičiau be čiobrelio ir pipirnės, nuo pat sausio nenulipančios nuo palangės...

Iš vasarą pridžiovintų žolių - raudonėlio, šalavijo, petražolės, saliero lapų, mėtų, melisų, kiečių, kraujalakės, lofantų ir kitokių įdomybių, mėgstu gaminti ne tik mišinius arbatoms, bet ir savos gamybos prieskonių derinius.

Džiovintų žolių lapelius atskiriu nuo stiebelių ir kiekvieną jų sutrinu elektriniu trintuvu (blenderiu).

Nuo kvapų gausos virtuvėje svaigsta galva! O tuomet jau ekperimentuoju ir fantazuoju. Vienas mėgstamiausių išbandytų derinių - alia provanso mišinys. Lygiomis dalimis (pvz., po arbatinį šaukštelį) sumaišau čiobrelio, baziliko, raudonėlio, šalavijo, petražolės, džiovinto česnako ir rupios druskos. Galima ir be druskos. Toks mišinys puikiai pagardina tiek žuvies, tiek mėsos patiekalus...

Ne naujiena, kad prieskoniai ir jų deriniai - skonio reikalas. Todėl, rašydama receptus dažnai net nežinau, ar rašyti prieskonius, kuriuos naudoju aš, ar įrašyti frazę "mėgstamų prieskonių mėsai ar žuviai" ir skaitytojui leisti pasirinkti pagal save. Juk su skirtingais prieskoniais galima išgauti skirtingą to paties patiekalo skonį. Ir tai taip subjektyvu...

Pabaigai, vitaminai pavasariui. Žalių burokėlių salotos su kmynais. Jei rinksitės saldesnius burokėlius ir supjaustysite juos plonais šiaudeliais, salotos gausis traškios ir labai skanios...

Ar žinojot, kad kmynai - vieni iš seniausiai ir dažniausiai Lietuvoje vartojamų vietinių prieskoninių augalų? Maistui naudojamos ne tik sėklos, bet ir šaknys...

Reikia:

500 g žalių burokėlių (dviejų nedidelių galvučių);

1 rūgštaus obuolio;

50 g (saujos) skaldytų graikinių riešutų;

1 nedidelio raudonojo svogūno;

200 ml kefyro;

šaukšto vidutinio aštrumo garstyčių;

šaukšto trintų krienų;

dviejų šaukštų baltojo vyno acto;

šaukšto medaus;

druskos, pipirų;

0,5 šaukštelio maltų kmynų;

skiltelės česnako.

Kmynus paskrudinkite sausoje keptuvėje ir sumalkite ar sutrinkite.

Burokėlius ir nulupkite ir supjaustykite šiaudeliais (tik netarkuokit). Nuluptą obuolį išvalykite ir taip pat supjaustykite šiaudeliais (galima ir sutarkuoti). Dubenyje sumaišykite burokėlius, obuolį, smulkintus riešutus ir plonais žiedeliais supjaustytą svogūną. Kefyrą išplakite su garstyčiomis, krienais, actu, česnaku ir medumi. Paskaninkite druska, pipirais ir kmynais. Padažą užpilkite ant paruoštų salotų ir pusvalandį palaikykite šaltai. Viršų pabarstykite kmynais :)

Receptas iš knygos "Lietuvos prieskoniniai augalai"( 2008 m., Z. Gudžinskas, B, Rašomavičienė).

O dabar apie šventes. Šiandien šiam tinklaraščiui sueina vieneri. Pažadėjau smulkių dovanų. Kadangi, mano "Languotos prijuostės" temoj sudalyvavo tik Dalia, tad jai ir dovanoju mažą, bet nuoširdžią, smulkmenėlę (gūdžių žiemos vakarų darbo vaisių):

Dalia, lauksiu tavo žinutės su adresu el. paštu ausra@fluke.lt

Turbūt, geriausia dovana kiekvienam tinklaraščio autoriui, skaitytojų komentarai. Todėl kitą savo nėrinį padovanosiu, pvz., ketvirtojo komentaro autoriui...

Gražaus pavasario!

ŽIEMA AMSTERDAME

Reikalai (o gaila, kad ne atostogos) nuvijo į Amsterdamą. Visiškai besniegį ir kvepiantį pavasariu. Pilną siauručių senovinių gatvelių, apstatytų vienodai dailiais, siaurais, šimtmečius menančiais, tarpusavyje susiglaudusiais namais, kuriuose, norint pakilti į antrą aukštą su šiuolaikiniu kelioniniu lagaminu, reikia nemažai pastangų. Išraizgytą daugiau nei 50 kanalų, per kuriuos nutiesta šimtai tiltų ir tiltelių...

... iki beprotybės pilną nuo drėgmės ir šalčio prarūdijusių dviračių ir dar labiau - pamišusių ir pėstiesiems pavojingų dviratininkų:

          

Nustebino ant vandens plūduriuojančiame gėlių turguje vasarį parduodami daigelius leidžiantys tulpių bei kitų gėlių - kalijų, amarilių, pentinių ir net bijūnų, turinčių kaupti jėgas pavasariui žemėje, svogūnėliai, šaknys ir šakniagumbiai (nuostabiausių tulpių rūšių pigiau jau, turbūt, nebebūna), tik kyla klausimas, ką su jais veikti?

       

Pageidaujantiems žydinčių gėlių -puikiausios besiskleidžiančių tulpių puokštės (tik litas už žiedelį), parduodamos ne vien turguje, bet ir bet kuriam prekybos centre. Arba pražydinti amariliai, sprogstančios forsitijų šakelės, narcizai, žydrės:

Neįsivaizduojama Olandija be klumpių...

... medinių tulpių...

 ...  be skanaus sūrio, kurio šį kartą, po smagios degustacijos, pavyko sėkmingai parsigabenti...

... ir, žinoma, be liberalaus gyvenimo - parduotuvių, pilnų narkotinių ledinukų (ir ne tik), rinkinių ir pamokymų kanapių auginimui, daugybės "coffee shop" užeigų, begalės sekso reikmenų parduotuvių, klubų, egzotikos raudonųjų žibintų kvartale (pasirodo, jo pašonėje galima saugiai ir patogiai gyventi :), keistai atsipalaidavusių ir visiškai nerūpestingų žmonių, iš nuostabos išsižiojusių turistų...

O kur dar garsieji "blusų" turgūs, meno galerijos, pasiplaukiojimas kanalais, balandžių apsėsta Dam aikštė... Dar tikrai daug priežasčių ten sugrįžti...

Amsterdamas paliko įspūdį kaip didžiulė greito maisto ir pusfabrikačių karalystė. Neskanaus, kelis kart šildyto, guminio ir plastilininio. Įėjusi į didžiulį maisto prekybos centrą, ėmiau galvoti, kad žmonės seniai pamiršo, kad egzistuoja naminis maistas. Perkama viskas, kas maksimaliai paruošta vartojimui. Pagalvojau, kad turbūt, vietiniai apsidžiaugtų, jei net kramtyti nereikėtų :)

Miesto centre karaliauja azijos virtuvės patiekalų restoranai - kinų, japonų, indų, tailando, indonezijos virtuvės pačios populiariausios. Mūsų žarnynai, pavargę nuo pusrytinių bulkelių ir bandelių su uogiene, apsidžiaugė suradę graikų restoraną (deja, nei vienos olandiškos virtuvės įstaigos be "nukrypimų"). Gardus tuno kepsnys su gausybe salotų ir rudaisiais ryžiais bei šlakelis ouzo su ledukais - buvo tikra atgaiva.

Gaila, kad žiema. Pavasariop prasideda silkių sezonas. Vat tuomet jų, taip vadinami, greiti užkandžiai su šia žuvimi iš kioskelių ir atvirų kavinėlių - tikras puikumėlis.

Ir dar sūriai. Ne vien žinomais vardais Gouda ar Edam. Didžiulis pasirinkimas puskiečių ir kietųjų sūrių, pagardintų česnakais, bazilikais. Ypatingo skonio prisotintieji kuminu ir net gvazdikėliais. Labai skanus ožkų pieno kietasis sūris, toks beveik baltas, aštraus, stipraus skonio. Savotiškas avių pieno sūris, man mažiau žinomas, švelnaus, specifinio skonio su vos juntamu migdolų aromatu...

Įdomiausia, kad po Olandiją teko labiau pakeliauti daugiau kaip prieš dešimt metų. Po tiek laiko ten niekas nepasikeitė. Labai pasikeitėm mes ir pas mus. Tiksliai žinau, kad Olandija ir Amsterdamas - du skirtingi dalykai, visiškos priešingybės. Olandija daug kartų pranašesnė :)


Net ir trumputės išvykos - labai daug duoda. Tačiau turim grįžti į šiaurietišką realybę - pilną purvino sniego, šlapdirbos, plikledžio ir gūsingų vėjų...

STYLISH BLOGGER AWARD

...arba stilingo tinklaraščio titulas.

Jei "google" paieškos laukelyje suvestume šiuos tris žodžius, pamatytume, kad tai virusas, sklandantis tinklaraštininkų erdvėje ir plintantis neįtikėtinu greičiu. Teigiamas virusas.

Kalbant paprasčiau, tarp blogerių renkami, jų nuomone, stilingiausi ar turintys savitą stilių tinklaraščiai.

Eglė iš "Skruzdėliukai skveruose" mano, kad tinklaraštis "Tarp vėjo gūsių", kaip ir daugelis kitų, yra stilingas. Labai ačiū Eglei ir ačiū visiems kitiems, manantiems panašiai...

Gerai, nes tai dar viena iš tų progų, suteikiančių galimybę labiau pažinti, susipažinti, parodyti, atrasti, pasidalinti geru žodžiu...

Visi gavę "Stilish Blogger Award", turėtų:

• Asmeniškai padėkoti tinklaraščio autoriui, suteikusiam šį apdovanojimą
• Papasakoti apie save septynias tiesas
• Paskelbti penkiolika kitų tinklaraščių, kurie jų nuomone verti stilingo tinklaraščio vardo
• Pranešti jiems apie tai asmeniškai.

Taigi, septynios, nors tikrai ne visos tiesos apie mane:

• Maisto gaminimas nėra pats mėgstamiausias mano užsiėmimas;
• Labai mėgstu kareivišką žalią (chaki) spalvą;
• Beveik nenaudoju kosmetikos;
• Mėgstu skaityti... naktimis arba galiu nuo ryto iki pietų prasivolioti lovoje su knyga;
• Turiu didžiulę kaktusų kolekciją;
• Renku jūros akmenis su skylėm. Kaip maniakė, galėčiau valandų valandas tai daryti. Kada nors visus kur nors sukabinsiu;
• Prispažinsiu - labai myliu savo tris vyriškius :)

O štai tinklaraščiai, kurie mano nuomone, įvairūs ir savaip stilingi. Pateikiu išskirtinai lietuviškus (patriotiškais sumetimais) ir taip gavos, kad visi susiję su maisto gaminimu:

Dalia ir jos Septyni virtieniai, visada priverčianti nusišypsoti, o kartais net ir nusikvatoti ir nebijanti išsakyti, kas ant dūšios guli...

Aguonėlė, pradėjusi rašyti lietuviškais rašmenimis (didžiulė pagarba) ir besidalijanti gardžiais kepiniais, dažnai kvepiančiais vokiška gaidele...

Asta iš Villa Alps, pas ją tikrai geras ir gaivinantis skandinaviškas stiliukas;

Lietuvos virėja Rūta, su savo zawadzkiškais eksperimentais;

Jolita, iš Surfing The World Cuisine, iš saulėtosios Turkijos, karts nuo karto atnešanti egzotikos paįvairinimui;

Tinginė Egidija iš Tinginiai irgi verda visai ne tinginė;

Asta iš Saulėtos virtuvės, su savo savitu patiekalų vertinimo stiliumi ir šiluma;

Insolentė, nesu tikra, bet tikriausiai, matematiniu stiliumi, savaip dėliojanti mintis;

Ugnė iš Skanu ir sveika, su sveikesniu požiūriu į gyvenimą;

Forelle, pas kurią labai daug receptų, kuriuos norisi išbandyti;

Karolina iš Citrinos žievelės, jos stilius man labai mielas, skanus, jaunatviškai gaivus;

Bea iš Braškės su pipirais, pas kurią nejučiom dažnai nosis lenda, kur tikrai galima rast ir braškių, ir pipirų;

Rūta, pas kurią virtuvėje nuolat kažkas nutinka;

Renata ir jos Išbandyti receptai, kuri nuolat siunčia skanius ir labai savitus linkėjimus iš saulėtosios Italijos;

Elžbieta iš Žaidžiame virtuvę, pas kurią akimis norisi valgyti jos dailiuosius tortus.

Pas visus šiuos, mano nuomone, yra "kažkas tokio", todėl manau, kad jie verti "stiliovo" tinklaraščio vardo. Gaila, kad negaliu pratęsti šio sąrašo, bet tikiuosi, kad tai padarys mano išvardintieji autoriai... :) Traukim iš kampų tuos, kurie mažai žinomi...

MANO MIELOJI VIRTUVĖ

Arba greičiau mano svajonių virtuvė.

Egidija užsirišo Languotą prijuostę ir kviečia atskleisti, kokiose virtuvėse šeimininkaujame.

Kai perskaičiau, kad kai kurios merginos, gyvendamos dvidešimtyje kvadratų, ten pat ir verda, ir miega, ir mokosi, prisiminiau ir aš tuos laikus.

Kadais, labai seniai, dar visai pradžių pradžioje, gyvendami vieno kambario bendrabutyje su dviem mažais vaikais, kad nereiktų valgio gaminti bendroje, viengungiams vyrams priklausančioje virtuvėje (apie kurią būtų galima atskirą temą vystyti), košes (ir ne tik) šildydavau ant tam pačiam kambarėlyje pastatytos elektrinės kilnojamos plytelės... O visi rakandai tilpo vienoje bendrabutinėje spintutėje, tuo metu vadinamoje "tumboje". Ir nepaisant nieko, apie tai išliko patys geriausi prisiminimai. Tikriausiai todėl, kad buvom jauni ir buvo dalykų, tūkstantį kartą reikšmingesnių, nei puiki, erdvi virtuvė su gausybe įmantrių rakandų...

Užtat dabartine savo virtuve galėčiau pasipuikuoti (nepaisant to, kad tikrai nesu tas pagyrų puodas, kuris visą laiką juodas!), bet to nedarysiu. Ir nesvarbu, kad jos plotas šiandien apie dvidešimt kvadratų, o išnešus stalą, būtų galima organizuoti šokius...

Svarbiausia, kad tai mūsų namų ir šeimos narių "epicentras". Tai mano karalystė, kurioje gausu jaukių ir akiai mielų kampelių... :)

Iš vienos pusės mano virtuvę šildo židinio siena, kuria vis dar niekaip neužsiropščia Kalėdų seneliai (juk šventės!)...

... pro langus puikuojasi balta žiema ir pusnyse paskendę pušaitės, o lesyklą, link kurios šiemet niekaip negaliu pribristi, apspinta zylės ir dailieji čimčiakai...

Ant palangių žiemos miegu miega kaktusai...

... ant mikrobangės taip pat :)

Atšalus lauke, poilsiauja molinė varlė...

... kita maišosi po kojomis...

Pro šoninius langus - išėjimas link terasos, į lauką. Būtent pro čia marširuoja kvepiantys vasaros kepsniai. Šiandien pro juos matyti karutis su apsnigtomis malkomis židiniui...

... ir laukinės katės pėdos (jai vis kažko reikia)...

Mano virtuvė - vieta, kur gimsta ne vien kulinariniai skanėstai. Pas mane galima rasti daiktų, kurie turėtų priklausyti menininkui, bet priklauso man :)

... kad užėjus įkvėpimui, galėčiau pasimojuoti, tai į kairę, tai į dešinę.

Kad nenutirptų sprandas, kartais pakeliu galvą. O ten, ant sienų, puikuojasi Olandijos vaizdeliai...

... ir kviečia pasivaikščioti Prahos gatvelės...

O kartais, užsigeidus, galima paskambinti skambalu (pvz., ką nors kviečiant vakarienei), kabinamu kalnų karvėms ant kaklų...

Niekaip neapsieičiau be sieninio kalendoriaus. Kiek save atsimenu, toks visada kabėjo pas močiutę. Visada kabo ir pas mane... (Oi, kokia galybė lapelių su receptais slypi knygoje!)

Šaldytuvas visada nusagstytas vaikų pagyrimo raštais, padėkomis ir kitokiais pasiekimais (kad kasdien matyčiau!). Galima rasti ir pamokslų jauniesiems kulinarams, kad mamai išvykus ilgesniam laikui, neištiktų badas ir būtų aišku, kaip virti koldūnus, dešreles ar kepti blynus...

Kai smegenis užtemdo juodi debesys, imuosi kokios nors veiklos. Pavyzdžiui klijuoju prie plytelių sraigeles, surankiotas Kuršių marių pakrantėse...

...ar idealiai vienodus akmenukus, surinktus Juodkrantės paplūdimy...

Tai puikiai ramina, o visa tai po to sėkmingai puošia interjerą, tarnauja kaip žvakių padėklai ir t.t.

Tikriausiai, kaip ir pas daugelį šeimininkių, mano lentynos, lentynėlės ir kiti laisvi plotai prikaišioti vazų, žvakidžių, žvakių, indukų, tinkančių, o gal ir nelabai tinkančių virtuvei. Kamurkėlėse tarp lentynų gausu ir "laikinų" receptų...

... tų, kurie dar vis laukia savo eilės. Atspausdintų, užrašytų ar kitaip pakeverzotų. Svarbių ir reikšmingų. Niekaip negaliu savęs priversti jų kur nors susegti ar pasidėti į vieną vietą. Mėtosi visur po truputį, tame tarpe ir kompiuteryje.

Ant virtuvės stalo pas mane dažnai galima pamatyti mezginį, kartais net siuvimo mašiną...

... ir priaugusį kompiuterį, nebeatplėšiamą nuo šio stalo... :)

Apskritai, pykstu, kad neturiu "šaltosios". Kada nors iškaulysiu žieminę lauke.

Mėgstu darbuotis žiūrėdama pro langą, fiksuoti, kada kas parvažiuoja ir išvažiuoja, viduje paklausti, o kur važiuoja, pas ką ir kodėl... Mojuoti praeinantiems kaimynams...

Patinka grožėtis vakariniu dangumi, ypač vasarą, stebėti paukštelius, grūmoti katei, besikėsinančiai ten, kur nereikia, džiaugtis loviuose žydinčiomis gėlėmis...

Ant to paties stalo, priešais didžiulį langą, stovi labai man svarbus aparatas, kavamalė, visu gražumu ir visada pilna pramaltos kavos, mat geriu tik nemaltų pupelių kavą...

Galiu pagirti rankinį elektrinį mikserį, kurį man Kalėdoms padovanojo prieš penkiolika metų, o veikia jis lyg naujas (tikuosi dabar nesulūš).

Turiu indaplovę, kuria džiaugiuosi, nes ji labai pagelbėja, kai namai pilni svečių ir puikiai išplauna stiklus ir taures...

Verdu ir kepu "ant elektros". Elektrine orkaite naudojuosi visą gyvenimą ir nesiskundžiu...

Mikrobange naudojuosi labai retai. Juokinga, bet pirkom tam, kad vaikai galėtų pasispraginti kukurūzų spragėsių.

Turiu elektrinę vaflinę, sumuštinių keptuvą, bulvių tarkavimo mašiną (beje, tai vestuvinė dovana!), virtuvinį kombainą, senutę sulčiaspaudę, net pageltusią, tikriausiai, nuo morkų; visai nenaudingą kiaušinių virtuvą, senovišką mėsmalę, prie kurios neseniai iš mamos parsigabenau vamzdelį naminėms dešroms gaminti, tad eisu pirkt žarnų :0)...

Patinka, kai burba televizorius, nors ir ne vietoj pakabintas, mat susėdus visai šeimai prie apvalaus stalo, man tenka vieta po juo. Tuomet žiūriu saviškiams į kaktas ir į jų pakeltas ir pabalintas akis...

Svečiai pas mus dažniausiai taip pat kviečiami į virtuvę. Švenčiam joje ir šventes, nors tenka pristatyti daug skirtingų ir nelabai patogių kėdžių bei žiūrėti į indais (ne visuomet švariais) ir daugybe kitų rakandų nuklotus stalus...

Džiaugiamės, dalijamės įspūdžiais, lūdime, kartais baramės, dažniausiai valgome. Tiesiog gyvename! 

Ir prašom nepykti, jei per daug išsiplėčiau ar buvau nuobodi... :)