ŽIEMA AMSTERDAME

Reikalai (o gaila, kad ne atostogos) nuvijo į Amsterdamą. Visiškai besniegį ir kvepiantį pavasariu. Pilną siauručių senovinių gatvelių, apstatytų vienodai dailiais, siaurais, šimtmečius menančiais, tarpusavyje susiglaudusiais namais, kuriuose, norint pakilti į antrą aukštą su šiuolaikiniu kelioniniu lagaminu, reikia nemažai pastangų. Išraizgytą daugiau nei 50 kanalų, per kuriuos nutiesta šimtai tiltų ir tiltelių...

... iki beprotybės pilną nuo drėgmės ir šalčio prarūdijusių dviračių ir dar labiau - pamišusių ir pėstiesiems pavojingų dviratininkų:

          

Nustebino ant vandens plūduriuojančiame gėlių turguje vasarį parduodami daigelius leidžiantys tulpių bei kitų gėlių - kalijų, amarilių, pentinių ir net bijūnų, turinčių kaupti jėgas pavasariui žemėje, svogūnėliai, šaknys ir šakniagumbiai (nuostabiausių tulpių rūšių pigiau jau, turbūt, nebebūna), tik kyla klausimas, ką su jais veikti?

       

Pageidaujantiems žydinčių gėlių -puikiausios besiskleidžiančių tulpių puokštės (tik litas už žiedelį), parduodamos ne vien turguje, bet ir bet kuriam prekybos centre. Arba pražydinti amariliai, sprogstančios forsitijų šakelės, narcizai, žydrės:

Neįsivaizduojama Olandija be klumpių...

... medinių tulpių...

 ...  be skanaus sūrio, kurio šį kartą, po smagios degustacijos, pavyko sėkmingai parsigabenti...

... ir, žinoma, be liberalaus gyvenimo - parduotuvių, pilnų narkotinių ledinukų (ir ne tik), rinkinių ir pamokymų kanapių auginimui, daugybės "coffee shop" užeigų, begalės sekso reikmenų parduotuvių, klubų, egzotikos raudonųjų žibintų kvartale (pasirodo, jo pašonėje galima saugiai ir patogiai gyventi :), keistai atsipalaidavusių ir visiškai nerūpestingų žmonių, iš nuostabos išsižiojusių turistų...

O kur dar garsieji "blusų" turgūs, meno galerijos, pasiplaukiojimas kanalais, balandžių apsėsta Dam aikštė... Dar tikrai daug priežasčių ten sugrįžti...

Amsterdamas paliko įspūdį kaip didžiulė greito maisto ir pusfabrikačių karalystė. Neskanaus, kelis kart šildyto, guminio ir plastilininio. Įėjusi į didžiulį maisto prekybos centrą, ėmiau galvoti, kad žmonės seniai pamiršo, kad egzistuoja naminis maistas. Perkama viskas, kas maksimaliai paruošta vartojimui. Pagalvojau, kad turbūt, vietiniai apsidžiaugtų, jei net kramtyti nereikėtų :)

Miesto centre karaliauja azijos virtuvės patiekalų restoranai - kinų, japonų, indų, tailando, indonezijos virtuvės pačios populiariausios. Mūsų žarnynai, pavargę nuo pusrytinių bulkelių ir bandelių su uogiene, apsidžiaugė suradę graikų restoraną (deja, nei vienos olandiškos virtuvės įstaigos be "nukrypimų"). Gardus tuno kepsnys su gausybe salotų ir rudaisiais ryžiais bei šlakelis ouzo su ledukais - buvo tikra atgaiva.

Gaila, kad žiema. Pavasariop prasideda silkių sezonas. Vat tuomet jų, taip vadinami, greiti užkandžiai su šia žuvimi iš kioskelių ir atvirų kavinėlių - tikras puikumėlis.

Ir dar sūriai. Ne vien žinomais vardais Gouda ar Edam. Didžiulis pasirinkimas puskiečių ir kietųjų sūrių, pagardintų česnakais, bazilikais. Ypatingo skonio prisotintieji kuminu ir net gvazdikėliais. Labai skanus ožkų pieno kietasis sūris, toks beveik baltas, aštraus, stipraus skonio. Savotiškas avių pieno sūris, man mažiau žinomas, švelnaus, specifinio skonio su vos juntamu migdolų aromatu...

Įdomiausia, kad po Olandiją teko labiau pakeliauti daugiau kaip prieš dešimt metų. Po tiek laiko ten niekas nepasikeitė. Labai pasikeitėm mes ir pas mus. Tiksliai žinau, kad Olandija ir Amsterdamas - du skirtingi dalykai, visiškos priešingybės. Olandija daug kartų pranašesnė :)


Net ir trumputės išvykos - labai daug duoda. Tačiau turim grįžti į šiaurietišką realybę - pilną purvino sniego, šlapdirbos, plikledžio ir gūsingų vėjų...