LABAI VĖLUOJU Į TRAUKINĮ

Norėjau laiku suspėti ir sudalyvauti blogerių prisipažinime, jog jie visi yra žmonės, bet kažkaip žiauriai pavėlavau. Atrodo buvo to laiko, bet kur jis dingo, nesupratau.  Nuo šiandien languotą prijuostę rišasi Dalia, jau paskelbė ir temą, bet kol sugalvosim kas ir apie ką, rizikuoju dar įtilpti į praeitą, todėl būsiu paskutinė, kuri truputėlį  pavėluotai papliurps apie save.

Kaip jau supratote, esu Aušra. Visiška klaipėdietė, jau penkerius metus gyvenanti pusiaukelėj tarp Klaipėdos ir Palangos, tačiau visai netoli jūros. Plaukus nuolat kedena vakariai vėjai, kvėpuoju šviežiausiais ir švariausiais oro gurkšniais... O iš tikrųjų,  laukiu nesulaukiu, kol užaugs mūsų medžiai....

Gyvenu tarp trijų žavingų vyriškių. Vyras dėl pateisinamų priežasčių negamina beveik nieko (sumuštiniai, kepti kiaušiniai ir kiaušinienė nesiskaito), nors beveik prieš dvidešimt metų išmokė mane kepti paprasčiausius blynelius.

Vyresniajam sūnui septyniolika, jaunėliui – keturiolika. Labai myliu savo vaikus, nepaisant to, kad jie dabar išgyvena sudėtingą (ne jiems, o mums) amžiaus tarpsnį (paauglystė!). Beje, tai didžiausi saldapickiai. Kol vis dar aplink sukiojasi šie vaikinai, tol Vėjo gūsiuose bus gausu saldžių patiekalų.

Mane baisiausiai erzina tai, kad Klaipėda  - didžiulis negyvas kaimas. Juk trečias pagal dydį miestas, o pažiūrėkit: senamiestis miręs, normalios koncertų salės neturim, teatro nebėr, muzikinis caro maro bimbalo laikų, ką jau kalbėt apie sporto areną, kurią tipo baigia pastatyt.  Koks gali būti žmonių gyvenimas? Patylėsiu...

Mėgstu gaminti. Įkvėpimas, meilė ir laikas virtuvėj labai svarbūs. Kaip ir visiems mirtingiesiems tų dalykų kartais pritrūksta, todėl tokiems atvejams ir mano šaldiklyje galima rasti pirktinių koldūnų, blynų, o šaldytuve net ir tų baisiųjų dešrelių.

Esu gurmanė. Ragaučiau visokio maisto, kokio dar nesu ragavusi, kad ir kaip egzotiškai beatrodytų ar beskambėtų. Žinoma, tik toj šaly, kurioje tas ar kitas maistas yra valgomas... Apskritai, maistui nesu išranki, nors vaikystėje buvau beprotiškai (kaip ir vyresnysis sūnus dabar).

Mėgstu žuvį. Nelabai draugauju su ryžiais, todėl taip populiarių „rizotų“ pas mane nerasit (tik negaliu sakyti niekada).

Dar esu baisi romantikė. Man jau seniai nebe dvidešimt, net ir nebe trisdešimt, bet vis dar niekaip negaliu nusiimti rožinių akinių, jei suprantate, apie ką aš.

Myliu jūrą, nesu ta klaipėdietė, kuri metų metais nepasivaikšto pajūriu (o tokių tikrai yra). Anaiptol, prie jūros nuvažiuojam beveik kiekvieną savaitę (leidus gerbiamom oro sąlygom). Tačiau, labai myliu kalnus (nors ir slidinėjimo manija nesergu). Galėčiau gyventi kalnų apsuptyje ir jokiu būdu nenorėčiau gyventi pietuose, kur labai šilta... Nemėgstu pirčių, tvankaus oro ir nekenčiu karštų vasarų. Kelia šypsnį tai, kad daugelis lietuvių jaučiasi taip, lyg praeitam gyvenime būtų gyvenę Turkijoje ar kitokioj pietų šaly ir keiksnoja orą Lietuvoje.

Nepaslaptis, kad auginu kaktusus (pūkuotiems – plaukuotiems ir labiau gyviems augintiniams turim alergiškų žmonių), apie kuriuos net bijau  pradėti pasakoti. Jei užsivesiu, pabaigos nebus. Vienas seniausių pas mane gyvena jau tiek, kiek ir jaunėliui – keturiolika metų, mat jį dovanų sūnaus gimimo proga man atnešė bičiulė. Kelmas vis plečiasi, vaikeliai auga piramidėmis, nors nežydi.

Mėgstamiausios gėlės – bijūnai.

Mėgstu skaityti. Patinka megzti, nerti, moku siūti, esu diplomuota drabužių konstruktorė (ir ne tik).

Labai myliu gamtą, po mišką galiu vaikščioti ir su tikslu, ir be jokio tikslo, ir labai ilgai, nors į galvą man neįstatė navigacijos, tad viena to daryti negaliu.

Apskritai, mėgstam daug vaikščioti (ačiū gyvenimo draugui), kartais nueinam pėsčiomis iš Smiltynės į Juodkrantę, kartais iš Karklės  į Palangą. Bet tik kartais, dažniau minam dviračiais...

Kad kelionės yra nerealus dalykas, supratau taip, kaip ir daug kitų dalykų, daugiau kaip prieš dešimtmetį... Tačiau gyventi norėčiau tik Lietuvoj ir būtų gerai, kad jokios aplinkybės nepasikeistų.

Prajuokinsiu, bet turiu giminių Anglijoje. Turiu galvoj ne tuos, kurie išvyko per pastarąjį dešimtmetį, bet tuos, kurie jau labai seniai ten gimė, augo ir gyvena. Lietuviškai nei bum bum.

Galėčiau gyventi be televizoriaus, labiausiai nemėgstu sėdėti prie teliko nieko neveikdama. Nežiūriu filmų, nors kažkaip stebuklingai begalę jų, pasirodo, esu mačiusi.

Nemėgstu mobilių telefonų. Kai tik galiu, mobilaus nesinešioju.

Visiškai pražūčiau be interneto.

Ir iš vis, esu paprasta kaip trys kapeikos ir daug dalykų dar nepapasakojau.....

O maistu būti nenorėčiau jokiu....Juk niam ir nebėr.