VENGRIŠKAS VARŠKĖS PYRAGAS

Vienas gardžiausių pyragų varškės mėgėjams. Minkštutė, burnoj tirpstanti smėlinės tešlos plutelė ir švelnus bei sultingas varškės įdaras. Daugiau nesakysiu nieko...

Reikia:
tešlai:
250 g miltų
0,5 šaukštelio kepimo miltelių
100 g cukraus
šaukštelio cukraus su vanile
žiupsnelio druskos
1 kiaušinio trynio
125 g minkšto sviesto
50 ml riebios grietinės

įdarui:
250 g varškės (naudojau kaimišką, ne per sausą ir ne per drėgną, daugiau tepamos tekstūros)
100 g cukraus
šaukštelio cukraus su vanile
1 kiaušinio trynio
200 ml riebios, tirštos grietinės
šaukštelio nutarkuotos citrinos žievelės
2 kiaušinio baltymų

Tešlai miltus sumaišykite su kepimo milteliais, vaniliniu cukrumi ir druska.
Minkštą sviestą ištrinkite su cukrumi iki purumo. Įdėkite kiaušinio trynį, grietinę ir gerai išmaišykite.
Suberkite miltų mišinį ir suminkykite elastingą tešlą. Padalykite į dvi lygias dalis, suformuokite rutulius, pridenkite maistine plėvele ir pastatykite į šaldytuvą mažiausiai pusvalandžiui.

Įdarui varškę gerai ištrinkite su cukrumi, tryniu, vaniliniu cukrumi ir grietine. Įberkite tarkuotos citrinos žievelės.
Baltymus išplakite iki standžių putų ir švelniai įmaišykite į varškės masę.

Vieną tešlos rutulį iškočiokite ir įklokite į kepimo popieriumi išklotą kvadratinę ar stačiakampę kepimo formą (manoji kvadratinė, jos kraštinė 20 cm, galite naudoti šiek tiek didesnę, pvz., stačiakampę, 22 cm  ir 27 cm).   Ant tešlos sudėkite varškės masę, paviršių išlyginkite. Ant varškės užklokite kitą iškočiotą tešlos rutulį. Paviršių subadykite šakute ar padarykite įpjovas peiliu ir pašaukite į 180 laipsnių kaitros orkaitę.
Kepkite, kol tešla įgaus dailiai gelsvą atspalvį, tik neperkepkite.

Pjaustykite tik labai gerai atvėsusį, o dar geriau - pašaldytą šaldytuve. Paviršių pabarstykite miltiniu cukrumi...

Man patiko ši tešla. Truputį kitokia nei trapi, lengviau minkoma ir kočiojama, paprasčiau perkeliama į kepimo formą ir labai gardi!
Negailėkite kepimo popieriaus skardai. Įklokite jo tiek, kad kraštai gerokai išlįstų. Už jų pačiupę, lengviau išimsite iškeptą pyragą iš formos.
Kepiau su gerokai storesniu varškės sluoksniu, mat įdarui sunaudojau 500 g varškės, 200 g cukraus, vieną trynį, 150 ml grietinės, po šaukštelį citrinos žievelės ir vanilinio cukraus bei du baltymus.
Grietinės kiekį įdarui rekomenduoju reguliuoti priklausomai nuo varškės drėgnumo... 

Šaltinis: Planet of the Crepes

TORTAS "FERRERO ROCHER"

Porcelianinės sukaktuvės, lyg ir taip žmonių vadinamos. Laikas bėga šviesos greičiu. Man atrodo, kad esu tokia, kokia ir buvau prieš dvidešimt. Na, gal pažvelgusi į savo vaikus, nebe tokia jauna, bet tokia pat graži (šypt) ir daug protingesnė :0) 
Jei kas nors leistų esant tokiai protingai (šypt iki pat ausų) sugrįžti atgal, pasirinkimo nekeisčiau. Nekeisčiau pasirinkimo susieti gyvenimą su tuo pačiu Žmogumi  su kuriuo pragyvenau visus šiuos metus. Gerbiu ir myliu už begalinį rūpestį, nuoširdumą ir pagarbą. Už gerumą ir paprastumą. Už niekad neišsemiamą optimizmą, kuris nė sekundei neleidžia suabejoti, suklupti ir lyg amžinas variklis, gaminantis energijos daugiau nei suvartoja, gena ir mane pirmyn... Už daugybę gražių kartu praleistų akimirkų.
Duok, Dieve, tik sveikatos. Ir dar sulaukti ne vien sidabrinių, bet ir auksinių metų...

Aš jį pavadinčiau šokoladiniu - riešutiniu - vafliniu tortu. Na, taip, skoniu šiek tiek panašus į tuos gardžiuosius ir man per saldžius saldainius auksiniais popierėliais, pavadinimu 'ferrero rocher', tik nežinau, ar taip drąsiai galima skolintis tokius pavadinimus. Bet receptą sukūriau ne aš, todėl tebūnie.

Puikus tortas ypatingai progai, daug šokolado, riešutinio kremo, lazdynų riešutų ir šiek tiek traškių vaflių. Rudeninis. Visai nesunkiai pagaminamas ir sotus...

Reikia:
biskvitui:
5 kiaušinių
6 šaukštų cukraus pudros
200 g maltų lazdynų riešutų (riešutus paskrudinau orkaitėje, nulupau odelę ir sumaliau)
2 šaukštų kakavos
2 šaukštų miltų
2 nubrauktų šaukštelių kepimo miltelių

kremui:
200 g minkšto sviesto
200 g tamsaus šokolado (naudojau 72%)
5 šaukštų šokoladinio riešutų kremo (pvz., 'nutella')
4 riešutinių vaflių (sunaudojau pakelį lietuviškų riešutinių vaflių, 70 g)

Biskvitui kiaušinius gerai išplakite su cukrumi, iki purumo.
Miltus sumaišykite su kakava ir kepimo milteliais, pamažu, vis maišydami, įmaišykite į kiaušinių masę. Suberkite riešutus ir švelniai išmaišykite.

Tešlą sukrėskite į apvalią, kepimo popieriumi išklotą kepimo formą (naudojau atsegamą, 22 cm skersmens) ir pašaukite į 180 laipsnių kaitros orkaitę. Kepkite apie 40 min. (tikrinkite mediniu pagaliuku). Iškepusį gerai atvėsinkite.

Kremui šokoladą ištirpinkite vandens garų vonelėje ir palikite pravėsti.
Minkštą sviestą išplakite iki purumo, supilkite tirpintą šokoladą, riešutinį kremą ir gerai išmaišykite.
Sudėkite peiliu rupiai susmulkintus vaflius.

Biskvitą perpjaukite horizontaliai pusiau. Vieną sluoksnį pertepkite kremu (maždaug puse kiekio), užklokite antruoju biskvitu, švelniai paspauskite ir užtepkite likusio kremo (ant šonų taip pat). Puoškite kapotais riešutais ar pvz., tikraisiais "ferrero rocher" saldainiukais. Įdėkite į šaldytuvą, kad kremas sutvirtėtų.

Prieš pjaustant, tortą šiek tiek palaikykite kambario temperatūroje, kad suminkštėtų...

Man pavyko biskvitus perpjauti ne į dvi, bet į visas tris dalis. Plonesni daug skaniau. Tuomet kiekvieną jų pertepiau kremu, o prieš tepdama, dar biskvitus šiek tiek sulaisčiau citrinos sultimis parūgštinta arbata, kad būtų drėgnesnis. Labai skanus!

Recepto šaltinis: Traces of Sweet Muffins

TROŠKINTA STIRNIENA

... Marinuota rūgpienyje. 

Ruduo dovanoja mums ne vien kvapą gniaužiantį miško grožį, grybų kvapą. Rudenį ypatingai kvepia jūra. Ruduo dosnus savo gėrybėmis. Rudenį skaniausias karvių pienas, tad ir viskas, kas iš jo gaminama. O kur dar šviežia ėriena... Galiausiai, ruduo - medžioklės metas. Ruduo visaip mumis rūpinasi. Tikriausiai, tam, kad pasirengtume ilgai ir niūriai žiemai, kai daromės vis mažiau susieti su vėstančia aplinka, užsidarom ir nebespinduliuojame savo energijos, atvėsiname savo jausmus ir emocijas. Rūpinkimės savo vidumi...

O aš esu labai dėkinga medžiotojams, tokį gražų ir ilgą rudenį pavaišinusiems mus stirniena. Už galimybę pavakarieniauti bajoriškai ir skaniai pamaitinti taip retai aplankantį jaunėlį brolį...

Ilgai svarsčiau, ką veikti su nemaža stirnos koja. Žvėrienos skonis man nesvetimas, mano tėvas buvo ne vien žvejys, bet ir medžiotojas, o mama - puiki įvairiausių žvėrienos patiekalų gaminimo meistrė. Gerai, kad šiuo metu medžiotojai savo svetainėse dalijasi patirtimi. Už širdies griebiančiai gaila, kad patarimo nebegaliu paklausti nei mamos, nei tėčio...

Iš pradžių ketinau kepti visą koją, tačiau pamačiusi, kaip kumpis dailiais raumeningais sluoksniais atsiskiria nuo kaulo (visai kitokia mėsos struktūra), nusprendžiau jį nupjauti nuo kaulo ir troškinti orkaitėje. Stirnienos gabalėlius pora dienų marinavau gerai įtrynusi prieskoniais ir dar parą pamerkusi į švelnų kaimišką rūgpienį...

Šį kart receptas be tikslių proporcijų, prieskonių reikia imti tiek, kad galima būtų įtrinti turimą mėsos kiekį.

Reikia:
stirnienos kumpio (naudojau mėsą nuo šlaunies)

įtrynimui:
šviežiai maltų juodųjų pipirų
džiovintų trintų rozmarinų
šviežio šalavijo lapų, smulkiai sukapotų
šiek tiek smulkinto šviežio čili
trintų kmynų
šaukštas - du acto (naudojau obuolių)
alyvuogių aliejaus

marinatui:
rūgpienio, (arba raugintų pasukų), kad apsemtų mėsą
druskos
česnakų (negailint)
juodųjų pipirų žirnelių
laurų lapų

be to:
druskos
rūkytos paprikos miltelių
sviesto ir aliejaus apkepimui
laurų lapų, pipirų žirnelių
keletos morkų
keletos svogūnų
poros saldžiarūgščių obuolių

Nuo stirnienos kruopščiai nupjaustykite plėves ir supjaustykite nelabai plonais gabalėliais.
Įtrinkite nurodytais prieskoniais ir šlakeliu acto. Užpilkite šiek tiek aliejaus ir gerai išmasažuokite, kad viskas kuo geriau įsigertų. Sudėkite į puodą, uždenkite ir porą dienų laikykite šaltai.

Marinatui skirtą rūgpienį gerai pagardinkite druska, įspauskite česnako, suberkite trintus laurų lapus, pipirų žirnelius ir užpilkite ant mėsos gabalėlių. Palikite dar vienai nakčiai (nepakenktų ir dviem) šaldytuve.

Pamarinuotą stirnieną išimkite iš marinato ir nusausinkite. Įtrinkite rūkytos paprikos milteliais ir druska.
Keptuvėje įkaitinkite aliejų su trupučiu sviesto ir ant stipresnės kaitros apkepkite kiekvieną stirnienos gabalėlį iš abiejų pusių. Kepkite dalimis, jei mėsos daugiau, keptuvės neperpildykite, stirniena turi švelniai apskrusti, bet nesušusti.
Sudėkite į karščiui atsparų puodą ar troškintuvą su dangčiu. Įpjaustykite svogūnų, morkų, obuolių, įmeskite laurų lapą, pipirų, čili pipirą (jei mėgstate). Užpilkite virintu vandeniu (mėsa turi būti vos apsemta) ir uždenkite.

Lėtai kepkite - troškinkite 180 laipsnių kaitros orkaitėje apie 1,5 valandos (priklausomai nuo mėsos kiekio), kol stirniena taps visiškai minkštutė. Vis patikrinkite, jei reikia, papildomai įpilkite skysčio ir pagardinkite druska.

Patiekite su bulvių koše ir marinuotų agurkų griežinėliais arba burokėlių salotomis.

Recepto šaltinyje rekomenduojama mėsą troškinti užpilant ne vandeniu, bet alumi. Gal kitą kart taip ir padarysiu. Troškinsiu aluje ir sidre ar išbandysiu dar kitaip, bet šį kart labai norėjau, kad valgytojai pajaustų puikų šios žvėrienos skonį. 

Nepaisant prastos ir skonį nenusakančios nuotraukos, minkštutė stirniena pavergė visus valgytojus, net ir tuos, kurie nebuvo niekada jos ragavę. Iš likusio stirnos šlaunikaulio su sąmoningai paliktu mėsos sluoksniu išviriau puikų sultinį. Nuėmusi virtą mėsą nuo kaulo sumaliau, sumaišiau su svieste pakepintais svogūnais, morkomis, maltais grybais ir pagaminau naminius virtinius, kuriuos tame sultinyje ir išviriau. Net nebespėjau nufotografuoti...

Pagal medziokle.info

RŪKYTO ŠAMO SALOTOS SU BALTAISIAIS BUROKĖLIAIS

Šiemet džiaugiuosi spalvotųjų burokėlių derliumi. Šios daržovės kasmet mano mažajame žalumynų plotelyje dera puikiai ir nepaisant, kad tesu tik viena jų valgytoja, praėjusį pavasarį pasėjau ne tik raudonų apvalių ir pailgų, bet ir baltųjų, dryžuotųjų ir geltonųjų burokėlių sėklų. Burokėliai rudeniop "okupavo" daugiau nei pusę manojo "žaidimų darželio".  Bėda tik su geltonaisiais, kurie ryškiai geltoni ir skanūs, o subrendo labai mažučiai...

Žaidžiu ir improvizuoju. Spalvotieji burokėliai puikiai paįvairina salotas. Orkaitėje keptų (arba žalių, labai plonai supjaustytų) baltųjų ir dryžuotųjų burokėlių riekelės, apibarstytos druska ir maltais pipirais, aplietos šlakeliu vaisių acto, alyvuogių aliejumi ir aronijų sirupu bei apibarstytos kepintų moliūgų sėklomis, fetos sūriu ir petražolėmis - man pats gardžiausias užkandis.

Savo savybėmis neraudoni burokėliai švelnesni ir saldesni už raudonuosius. Pvz., baltieji burokėliai seniau, kol nebuvo cukrinių runkelių, buvo auginami cukraus gamybai. Juose gerokai daugiau jodo nei įprastuose ir išverda kur kas greičiau.

Išbandžiau ir burokėlių traškučius. Šakniagumbius supjausčiusi plonomis riekelėmis suklojau į kepimo popieriumi išklotą skardą, apibarsčiau jūros druska, maltais čili ir kepiau - džiovinau 190 laipsnių kaitros orkaitėje, kol išdžiūvo ir virto du - tris kart mažesniais traškiais skrituliukais.

Nepaisant to, kad baltieji burokėliai saldesni, virtę traškučiais, jie tapo gerokai aitresni ir kartesni. Užtat, ypač skanūs sudžiovinti skaisčiai raudoni pailgieji burokėliai.

Tokius traškučius maišau į salotas su ožkos sūriu, gražgarstėmis ir moliūgų sėklomis arba sukramsnoju vienus...

Baltieji šakniagumbiai neturi tokio ryškiai atpažįstamo burokėlių skonio, todėl mielai valgo net tie, kurie burokėlių nemėgsta (o tokių esama :).
Šį kart gaminau nuostabaus skonio rūkyto šamo salotas su baltaisiais burokėliais, bulvėmis, obuoliais, gražgarstėmis ir aliejaus - garstyčių užpilu.

Reikia:
apie 200 g rūkyto šamo file
vieno vidutinio kepto (ar virto) baltojo burokėlio
2 - 3 nedidelių virtų bulvių
vieno nelabai saldaus obuolio (pvz., antaninio)
vieno mažo raudonojo arba baltojo svogūno
1 - 2 šaukštų kaparėlių
šūsnio gražgarsčių lapelių
druskos ir maltų pipirų pagal skonį

Užpilui:
2 šaukštelių garstyčių
vienos citrinos sulčių ir žievelės
šaukšto baltojo vyno acto
apie 0,5 stiklinės alyvuogių aliejaus


Šamo file supjaustykite nedideliais gabalėliais, virtas bulves ir nuluptą obuolį - kubeliais. Susmulkinkite svogūną.
Lėkštę išklokite gražgarsčių lapeliais, sudėkite žuvį, bulves ir obuolį, suberkite kapotą svogūną.
Užpilui garstyčias sumaišykite su actu, citrinos sultimis ir žievele, pamažu plakdami plona srovele supilkite aliejų. Šiek tiek pagardinkite druska (įvertindami žuvies sūrumą) ir maltais pipirais.

Ant salotų užpilkite garstyčių - aliejaus užpilo, viršų pabarstykite kaparėliais ir patiekite su skrudinta balta duona.

Šamo file keiskite kitokia mėgstama ar turima rūkyta žuvimi, o baltuosius burokėlius - raudonaisiais...

Šaltinis: cuesa.org

OBUOLIŲ SŪRIS: TRYS BŪDAI, KETURI RECEPTAI

Kai dosnusis ruduo arba močiutės, mamos, draugai ar kiti geri žmonės gausiai apdovanoja obuoliais, atsiranda galimybė išbandyti savo kantrybę ir išvirti obuolių sūrio. Ir tikrai ne vieną, nes tai puikus būdas  sunaudoti gausesnį obuolių derlių. Padžiovintas naminis obuolių sūris ne vien gardėsis niūrią žiemos popietę jaukiems pasisėdėjimams prie arbatos (man labai patinka prie kavos), bet ir skanėstas mielam svečiui nustebinti ar puiki dovana Kalėdoms  :)

Nors receptų apstu ir pats procesas visiškai nesudėtingas, tačiau žinau, kad pavyksta toli gražu ne visiems ir ne iš pirmo karto. Reikia tikrai nemažai kantrybės, šiek tiek brangaus laiko ir gal dar kažkiek elektros sąnaudų. 

Pati obelų neauginu, turim gerų žmonių, kurie obuoliais (daugiausiai sultims) aprūpina beveik veltui. Nori imi, nenori neimi. Šiemet buvo tie metai, kai norėjosi, nes sunku buvo atsispirti ne vien obuolių gausumui, bet ir jų dailumui, tad keletą pastarųjų savaitgalių mūsų namai kvepėjo šviežiais ir kepamais - verdamais obuoliais...

Obuolių sūrius galima gaminti keliais būdais - supjaustytus obuolius užpilant cukrumi ir kitą dieną juos suverdant arba iš kart, obuolius kepant orkaitėje. Aš kartais gaminu mišriu būdu - iš pradžių užpilu cukrumi, o kitą dieną gautą sirupą nuverdu ir sudėjusi obuolius kepu orkaitėje.
Išsamiai pasidalinsiu savo obuolių sūrio virimo - kepimo būdais. Kuriais begaminčiau, visuomet pavyksta puikiai. Kurį pasirinkti, priklauso nuo to, kiek turima laiko, kantrybės ir svarbiausia, noro.

Daugeliui atrodo, kad svarbiausias dalykas, verdant obuolių sūrius, obuolių rūšis. Sūrį galima išvirti iš beveik visų vėlyvųjų (rudeninių ir žieminių) veislių obuolių, labai tinka obuoliai raudona žievele, juose daugiausiai pektino. Priklausomai nuo rūšies, skirsis tik virimo laikas. Obuolius galima maišyti su slyvomis, kriaušėmis ir svarainiais, kaskart sūriukai įgaus vis kitokį atspalvį ir skonį. Gardinu juos riešutais, cinamonu ir kartais vanile.
Obuolių sūriams reikėtų rinktis prisirpusius (jokiu būdu nepersirpusius) kietesnius, rūgštesnius ir mažiau sultingus obuolius.
Jei vis dar kas nors augina  'antaninių' ar 'bogatyr' veislės obelis, tiems pasisekė, šie vaisiai šiemet ypač puikūs, o iš jų virti obuolių sūrį vienas malonumas. Aš šiemet viriau sūrius iš 'antaninių', 'bogatyr' ir 'gravenstein' veislės obuolių. Vieną obuolių dalį viriau su slyvomis...

I būdas (įprastas, verdant)
Reikia:
3,5 kg neluptų *, išvalytų ir skiltelėmis supjaustytų obuolių (aš maišiau 'antaninius' su 'gravenstein')
0,5 kg cukraus
1 citrinos sulčių

* Obuolius galima lupti, o galima ir nelupti (nebent obuolių odelė labai stora ir kieta). Verdant, odelės beveik visiškai suverda. Be to, jose yra nemažai pektinų, todėl su odelėmis virti sūriai gaunasi tvirtesni ir greičiau suverda (bent jau man taip pasirodė :)

Obuolių skilteles užpilkite cukrumi, supilkite citrinos sultis ir palikite parai (aš visuomet laikau kambario temperatūroje), kad išsiskirtų sultys.

Kitą dieną obuolius gerai nusunkite, o gautą sirupą virinkite atvirame storadugniame puode ant didesnės kaitros, kol truputėlį sutirštės ir liks ne daugiau kaip trečdalis tūrio (turi nugaruoti kaip įmanoma daugiau vandens. Virimo laikas priklauso nuo to, kiek sultingi buvo obuoliai ir kiek tų sulčių išsiskyrė. Aš viriau apie pusvalandį).

Supilkite nusunktus obuolius ir užvirinkite. Nuolat maišant (mediniu šaukštu) virkite, kol obuoliai sukris, o masė ims tirštėti (apie 1 - 1,5 val.). Šiuo atveju virimo laikas vėl priklauso nuo obuolių rūšies, jų kiekio ir kaitros intensyvumo. Kuo intensyviau virsite, tuo labiau masė kunkuliuodama taškysis (ypač, jei obuoliai sultingi), tuo intensyviau teks maišyti. Jei virsite ant mažesnės kaitros, mažiau taškysis, bet ilgiau virs. Maišyti vis vien teks pastoviai, todėl nuo puodo nesitraukite, obuolienė gali greit prisvilti.

Kai obuolių masė visiškai sutirštės, o perbraukus per puodo vidurį, nebesubėgs, sūris išviręs.

Šiek tiek praaušusią obuolienę sukrėskite į kepimo popieriumi išklotą neaukštą formą (manoji kvadratinė, jos kraštinė 20 cm), šaukštu gerai suspauskite, kad neliktų oro tarpų, išlyginkite paviršių ir palikite atvėsti.

Atvėsusį, atsargiai išimkite iš formos, nulupkite popierių ir džiovinkite.

II būdas (kepant orkaitėje)
Reikia:
3,5 kg nuluptų, išvalytų ir ketvirčiais supjaustytų obuolių (trečdalis 'antaninių', likusioji dalis 'gravenstein')
cukraus (vienam kilogramui obuolių košės reikia 200 g cukraus, man gavosi 1,8 kg obuolienės, tad prireikė 360 g cukraus)
geros saujos pakepintų migdolų

Obuolius sudėkite į gilesnę kepimo skardą (maždaug saują ar dvi obuolių supjaustykite skiltelėmis ir pasilikite pabaigai) ir kepkite 200 laipsnių kaitros orkaitėje, kol obuoliai visiškai sukris (šie obuoliai man kepė apie pusvalandį).

Masę atvėsinkite ir pasverkite. Obuolienę sukrėskite į karščiui atsparų storadugnį puodą, supilkite reikiamą kiekį cukraus, gerai išmaišykite ir kepkite 200 laipsnių kaitros orkaitėje apie valandą. Maždaug kas 15 - 20 minučių vis įkiškite medinį šaukštą ir pamaišykite.
Taip verdama obuolienė nesitaško, nesvyla ir nereikalauja nuolatinio budėjimo.

Masei pradėjus visiškai tirštėti ir tamsėti, puodą išimkite iš orkaitės ir statykite ant įkaitusios viryklės (būkite budrūs, puodas labai karštas). Nuolat maišant baikite virti ant vidutinės kaitros, kol visiškai sutirštės, dar maždaug apie pusvalandį. Sudėkite likusius skiltelėmis pjaustytus obuolius ir kai puode, šaukštu perskyrus obuolių masę, ji tokia ir lieka (nebesubėga krūvon),

... suberkite migdolus, gerai išmaišykite ir sukrėskite į nedidelę sviestiniu popieriumi išklotą kepimo skardą ar nedidelę formą. Gerai suspauskite, išlyginkite ir palikite, kad atvėstų.

Atsargiai išimkite iš formos, nulupkite popierių ir džiovinkite.

III būdas (mišriuoju būdu)
Reikia:
3,5 kg nuluptų ir skiltelėmis supjaustytų obuolių (naudojau vien 'gravenstein' veislės obuolius)
0,5 kg cukraus
nubraukto šaukštelio (arba pagal skonį) malto cinamono
geros saujos kepintų lazdyno riešutų

Paruoštus obuolius užpilkite cukrumi ir palikite per naktį, kad išsiskirtų sultys.

Kitą dieną gerai nusunkite (aš nupilu ir dar gerai nuspaudžiu rankomis) ir gautą sirupą virkite storadugniame puode, kol šiek tiek sutirštės, o jo tūris sumažės ne mažiau kaip tris kartus.

Sudėkite obuolius (šiek tiek pasilikite pabaigai, jei norite margo sūrio) ir pašaukite į 200 laipsnių kaitros orkaitę maždaug 1,5 val., kas 15 - 20 min. vis pamaišykite mediniu šaukštu.

Pradėjusią tirštėti ir tamsėti, obuolių masę išimkite iš orkaitės ir baikite virti ant viryklės. Nuolat maišydami, suberkite likusias obuolių skilteles ir virkite, kol obuolienė sutirštės tiek, kad perskyrus puode per vidurį, masė nebesubėgs į vidurį. Suberkite lazdyno riešutus, cinamoną, išmaišykite ir šiek tiek atvėsinkite. Pravėsusią masę sukrėskite dalimis į maišelius (aš sudėjau į tris maišelius nuo duonos), suformuokite sūrį, galus užriškite, prispauskite medine lentute ir uždėję svorio, palikite porai parų.

Paslėgtus sūriukus išimkite (maišelius atsargiai prakirpdami) ir išdžiovinkite.

Obuolių  - slyvų sūris

Reikia:
3,5 kg nuluptų, išvalytų ir skiltelėmis supjaustytų obuolių (naudojau 'bogatyr' veislės obuolius)
1,5 kg vengrinių slyvų (perpjautų, išimtais kauliukais)
800 g cukraus

Obuolius ir slyvas suberkite į puodą ir užpilkite cukrumi. Palikite parai.

Gerai nusunkite. Išsiskyrusias sultis virkite, kol sutirštės ir jų tūris sumažės tris ar keturis kartus.

Sudėkite vaisius, gerai išmaišykite ir dėkite kepti į 200 laipsnių kaitros orkaitę. Vis pamaišykite mediniu šaukštu. Virkite kol sutirštės ir ims tamsėti, apie 1,5 - 2 val. (jei verdama masė imtų per greit tamsėti ar per smarkiai kunkuliuoti, orkaitės kaitrą sumažinkite iki 180 laipsnių).

Baigiant virti, puodą išimkite iš orkaitės ir nuolat maišant, baikite virti ant viryklės. Virkite tol, kol vaisių masė pati ims atsiskirti nuo puodo sienelių arba perskyrus per vidurį šaukštu, nebesubėgs.

Nestorai sukrėskite į popieriumi išklotą formą ar masei pravėsus, supilkite į maišelius ir paslėkite.

Gerai išdžiovinkite.
Pastarasis sūris gavosi tamsiausias ir virė ilgiausiai, tikriausiai, dėl didesnio vaisių kiekio ir sultingesnių obuolių.

Iš 3,5 kg nuvalytų obuolių man išvirė apie 1,5 kg obuolių sūrio.

Obuolių sūrius kepant orkaitėje, aš pabaigiu virti ant viryklės, nes tirštėjančią obuolienę reikia maišyti, ji linkusi svilti. Be to, geriau matyti, kada jau masė gatava.

Kuris būdas geriausias? Nežinau, geri visi, visaip pavyksta. Patogiau puodą statyti orkaitėn, nes tuomet nereikia keletą valandų stovėti lyg prirakintai prie viryklės. Orkaitėje kepama obuolių košė nekunkuliuoja taip smarkiai, kaip ant viryklės, nesitaško ir mažiau svyla.

Sūrius geriau virti tik puoduose storesniais dugnais arba tuose, kuriuose viskas mažiau svyla, tai labai svarbu. Emaliuoti puodai visiškai netinka. Puikiai pasitarnauja visi tie "gerieji ir brangieji", Zepter, Bauer, puodai keramine danga ir pan.

Talpinant puodus su obuoliais į orkaitę, jų nereikia perkrauti. Obuolių reiktų dėti tiek, kad sukritusi masė užimtų ne daugiau kaip du trečdalius puodo. Antraip kepama obuolių masė orkaitėje ims putodama bėgti per kraštus, svils ir pridarys dar daugiau darbo.

Labai svarbu verdamą masę nuolat maišyti. Neverdu obuolių iš kart didesniais kiekiais, kuo daugiau obuolių, tuo daugiau sulčių, o vėliau - suvirusios masės, tuomet ilgiau tenka viską virti. Kartais vien dėl to pritrūksta kantrybės ir atrodo, kad verdama obuolienė jau niekuomet nebesutirštės tiek, kiek reikia.

Išvirusius ir atvėsusius sūriukus, kokios formos jie bebūtų, labai svarbu gerai išdžiovinti. Ką tik suspausti ir išimti iš formų, jie labiau primena tvirtą obuolių džemą nei sūrį. Padžiovinti jie skanesni, ilgiau laikosi. Tai galima daryti įvairiais būdais. Išimtus iš sūrmaišių, geriausia įvynioti į retą lininį ar drobinį audinį ir džiovinti pakabintus virš krosnies, židinio, ant radiatoriaus ar tiesiog sudėtus ant šildomų grindų. Jei yra galimybė, nesuvyniotus keletą dienų naudinga padžiovinti 50 - 60 laipsnių kaitros orkaitėje ant grotelių, o tuomet suvyniojus (būtinai į retą audinį, kad kvėpuotų ir nepradėtų pelyti), pakabinti gerai vėdinamoje ir sausoje patalpoje arba sudėti ant šildomo radiatoriaus ir pamiršti. Kuo ilgiau džiovinami, tuo skanesni ir tinkami saugoti ne tik iki Kalėdų, bet ir iki Velykų...

Išvirusią obuolių košę patogiausia nestorais sluoksniais sudėti į kepimo formas ar skardas. Nedarau storų sūrių, plonesni greičiau išdžiūva ir skaniau atrodo supjaustyti.

Jei noriu sūrio formos skanėstų (tokie gražesni, jei gaminami dovanoms), karštos obuolių masės nepilu į medžiaginius sūrmaišius (man juose obuolienė prilimpa ir sūriai apsivelia plaušais), pravėsusią masę sukrečiu į maišelius nuo duonos. Gerai suvirusi masė slegiama nevarva ir joks sirupas nebėga, o palaikyta pora dienų po svoriu, puikiai laiko formą, nors yra minkštoka. 

Įrašas gavosi ilgesnis nei pats obuolių sūrių virimas, man atrodė, kad rašiau visą amžinybę. Dėkoju, jei skaitėte :) Jei turite pastebėjimų, patarimų ar kitokios naudingos informacijos iš savo patirties, pasidalinkite, mielai lauksiu :0)

Apie obuolių - kriaušių sūrį skaitykite čia :)

O apie itin gardų obuolių sūrį su figomis čia :)

GRYBŲ SRIUBA SU MIEŽINĖMIS KRUOPOMIS

Miške dar yra grybų, o klevų lapai dar per žali. Bent jau pajūry, vos pradėję gelsti ar rausti. Ir gilių šiemet nei vienos nemačiau, matyt, ilsisi ąžuolai šimtamečiai... Nujaučiu, kad  šią žiemą liksiu be gilių kavos. Užtat dangus pilnas išskrendančių paukščių, ypač didingai atrodo į nepamatuojamo ilgio trikampius išsirikiavusios gulbės. Trikampis trikampyje, o tame trikampyje dar mažesnis trikampis. Neapsakomai liūdni atsisveikinimo klyksmai ir taip visą dieną...

Miežinės kruopos vadinamos "biedniokų" kruopomis, mažai mėgstamos, bet labai naudingos, ypač gausios ląstelienos. Iš vaikystės pamenu močiutės miežinę košę su bulvių tarkiais ir gardžiu padažu. Pora šaukštų miežinių kruopų puikiai sutirština bet kokią sriubą, nors ir priduoda neišvaizdų pilkšvą atspalvį. Labai dera su grybais ir žiupsneliu kmynų. Kartais jų nusiperku, paįvairinimui...

Reikia:
litro daržovių nuoviro arba mėsos sultinio (blogiausiu atveju vandens)
100 - 125 g apvirtų miško grybų (dabar pats žaliuokių metas)
nedidelio svogūno
gabalėlio sviesto
2 šaukštų miežinių kruopų
2 bulvių
rauginto agurko arba pomidoro
druskos, maltų pipirų
žiupsnio kmynų
kapotų šviežių petražolių


Paruoštus grybus supjaustykite juostelėmis ir su smulkintu svogūnu patroškinkite svieste.

Kruopas perplaukite vandeniu, gerai nukoškite ir išvirkite sultinyje.

Sudėkite kubeliais pjaustytas bulves. Šioms apvirus, sudėkite grybus. Kai bulvės visiškai suminkštės, įdėkite pjaustyto rauginto agurko arba pomidoro.
Pagal skonį pagardinkite druska, pipirais, įberkite žiupsnelį kmynų. Dar pavirinkite keletą minučių.

Prieš patiekdami, pagardinkite kapotomis petražolėmis...

Šaltinis valstietis.lt

MINKŠTAS OBUOLIŲ KEKSAS SU RIEŠUTŲ CHALVA

Nuostabus pyragas su 'cinkeliu', ką čia daugiau bepasakysi. Žemės riešutų chalva priduoda to 'cinkelio' ir dėl to, nors ir minkštas, nors ir gardus, užtat dar ir nenuobodus. Dabar pats obuolių metas. Tokį gausų obuoliais rudenį, kaip šį, tikriausiai, pas ne vieną kur nors kampe gulinėja ne vienas pusmaišis, maišas ar dėžė obuolių, vis dūsaujančių ir svarstančių, kokiam pavidale pasiseks būti suvalgytiems... Gal būtent tokiame?

Reikia:
2 - 3 obuolių (geriau greit nesukrentančių, saldžiarūgščių, pvz., "Antaninių")
pusės citrinos sulčių
175 g miltų
140 g rudojo cukraus
115 g kambario temperatūros sviesto
2 kiaušinių
šaukštelio vanilės ekstrakto arba cukraus su vanile
šaukštelio kepimo miltelių
100 ml tiršto natūralaus jogurto (arba tirštesnio kefyro ar rūgpienio)
100 g žemės riešutų chalvos
cukraus pudros apibarstymui

Obuolius nulupkite, išpjaukite sėklalizdžius, supjaustykite skiltelėmis ir apšlakstykite citrinos sultimis, kad neruduotų.

Minkštą sviestą ištrinkite su cukrumi iki purumo. Po vieną įmuškite kiaušinius ir gerai išmaišykite. Supilkite jogurtą.

Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir vaniliniu cukrumi. Maišydami po truputį supilkite į sviesto - cukraus masę.

Puse tešlos sukrėskite į kepimo popieriumi išklotą stačiakampę kekso formą. Išdėliokite obuolių skilteles, ant jų užberkite susmulkintą chalvą, o ant viršaus likusią tešlą.

Kepkite 180 laipsnių kaitros orkaitėje apie 45 - 50 min. Iškepusį atvėsinkite ir pabarstykite miltiniu cukrumi.

Dar šiltas labai gardus su ledais...

Su mažais pakeitimais pagal G. Barauskienės, E. Bliūdžiutės - Baltrušaitienės knygą "Obuolių pyragai. Skanėstų knyga", Laisvos valandos, 2011

Puikus ruduo, nuostabi ir ilgesiu persmelkta sena daina, atliekama Eric Clapton, tik paklausykit...

Daugiau puikių ir mūsų mėgstamų obuolių pyragų:
Varškės ir kefyro tarta su obuoliais
Obuolių ir maskarponės sūrio plokštainis
Obuolių pyragas su spanguolėmis, šokoladu ir riešutais

STORAPADĖ PICA SU VYTINTU KUMPIU IR FIGOMIS

Panašu, kad ruduo jau šoka savo trankiausias polkas. Su audromis, pritariant žliaugiančio lietaus melodijoms. Tokiais savaitgaliais, kaip praėjusysis, nesinori trauktis nuo židinio arba, atidarius orkaitę, norisi pašauti ne putlią picą, bet sulįsti pačiai...

Man patinka rudenį nusipirkti prisirpusių figų, minkštų ir saldžių, nors ne tokių gardžių, kaip, pvz., Tunise arba Italijoje. Kartą paragavęs šių vaisių ten, kur jie auga, supranti, kad į Lietuvą atkeliauja vaisiai, neturintys nieko bendra su tuo, ką teko ragauti. Skaniausios figos nuskynus jas nuo medžių ne taip seniai, kaip prieš eksportuojant į Lietuvą. Beje, ant medžių jos kaboti gali tol, kol natūraliai sudžiūva visiškai nesugesdamos...

Figas pamenu ir iš vaikystės, tiesa, džiovintas. Mano močiutė jas vadindavo "inžyrais", dėl rusiškų pavadinimų anais laikais ( rus. Инжир) :) Mėgdavau jas vien dėl to, kad kramtant atrodė, jog traška ne tik burna, bet ir viskas aplinkui.

O ar žinojot, kad žydintys figmedžiai neturi matomų žiedų? Maži žiedeliai pasislėpę dėžutėse, iš kurių vėliau vystosi patys vaisiai. Taip išeitų, kad besimezgantis figos kamuoliukas ir yra tas žiedas.

Figmedis - fikusų giminaitis, tų, dideliais, ovaliais, blizgiais, lyg vaškiniais lapais, kuriuos nuo seno pas mus augina kambariuose ir tų, kurie piečiau Lietuvos parkuose, skveruose ir gatvėse auga kaip didžiuliai medžiai lyg mūsų liepos ar ąžuolai... Figmedį nesunku iš parduotuvinių vaisių sėklų užsiauginti ir pas mus. Oro sąlygoms leidus, galima sulaukti net ir vaisių, tik vat, kad tos gerbiamos oro sąlygos pas mus labai jau permainingos...

Mėgstu figas, man jos primena saulėtus kraštus.
Figos kepiniuose puikiai sulaiko drėgmę, taip ilgiau išlaikydamos jį šviežesnį, taip rašoma internete. Dar skaičiau, kad figų tyrė kepamuose pyraguose gali pakeisti riebalus...

Figos labai gardžios su vytintu kumpiu ar sūriu, tai atspindi receptų gausa.

Vėsų savaitgalį kepiau storas, bet minkštas ir purias picas. Pagal itališkos duonelės fokačijos (it. focaccia) receptą. Su mozzarella sūriu, vytinta jautiena ir figomis. Prie židinio, su taure vyno ir prisiminimais apie saldžias Tuniso ir Italijos figas... :)

Reikia: (dviems, maždaug 30 cm skersmens picoms)
425 g miltų (550D tipo)
10 g šviežių mielių
2 šaukštų alyvuogių aliejaus ir dar šiek tiek paviršiui
0,5 šaukšto medaus
šaukštelio jūros druskos
125 ml drungno vandens*
jūros druskos ir maltų pipirų paviršiui
4 - 6 šviežių, prisirpusių figų (dvi figas būtinai palikite iškepusiai picai)
200 g mozzarella sūrio
2 - 4 šaukštų pomidorų pastos
60 g (pakuotės) plonai pjaustytos vytintos jautienos kumpio (naudojau "Vytintą kentaurų kumpį")
šviežių bazilikų

Tešlai mieles ištirpinkite drungname vandenyje ir, paviršių apibėrę miltais, palikite šiltai, kad suputotų (maždaug 20 min).

Miltus išsijokite į dubenį ir sumaišykite su druska. Viduryje padarę duobutę, įkrėskite puse šaukšto medaus, įpilkite aliejaus ir, supylę mielių mišinį, gerai suminkykite.
Suformuokite rutulį, uždenkite maistine plėvele ir pastatykite šilton vieton maždaug valandai, kad pakiltų (iškilti turi dvigubai).
Tuomet tešlą dar kartą išminkykite ir padalykite į dvi dalis.
Suformuokite maždaug 30 cm skersmens ir centimetro storio apskritimus, kuriuos sudėkite į kepimo popieriumi išklotą kepimo skardą ir leiskite pastovėti dar 15 - 20 minučių.

Orkaitę įkaitinkite iki 210 laipsnių.

Papločiuose pirštais įspauskite nedidelių duobučių, paviršių patepkite alyvuogių aliejumi, o tuomet - pomidorų pasta. Pagardinkite druska ir sudėkite riekelėmis pjaustytą sūrį. Ant sūrio išdėliokite plonas vytinto kumpio juosteles, o ant jo - plonai supjaustytas figas. Paviršių vėl pašlakstykite aliejumi, pabarstykite druska ir maltais pipirais (aš pridėjau šviežaus smulkinto čili).

Kepkite apie 15 - 20 min.

Iškeptų picų paviršių pabarstykite šviežių bazilikų lapeliais, dar kartelį pašlakstykite alyvuogių aliejumi ir išdėliokite skiltelėmis pjaustytas likusias figas. Supjaustykite ir iš kart patiekite.

*Pastaba: man knygoje nurodyto vandens kiekio prie duoto miltų svorio nepakako, (pyliau gerokai daugiau, apie 250 - 270 ml), tad vandens kiekį patariu reguliuoti minkant. Tešla turėtų gautis minkšta ir elastinga, nesuminkykite labai kietos, svarbiausiai, kad pica netaptų akmeninė.

Šaltiniai:
K. Bačiauskaitė, R. Derenčienė "Kasdienė ir šventinė duona", Laisvos valandos, 2011
BBC Food Recipes

KEPTOS KALIAROPĖS

Gal primiršta, o gal visai be reikalo nepopuliari daržovė. Man skanesnė už ropes ir nė kuo neblogesnė už kopūstus, morkas ar topinambus. Vėlyvųjų veislių kaliaropės puikiai laikosi per žiemą, kaip ir kitos daržovės. Kartais nusiperku jų turguje, mėgstu apkeptas kaliaropes baltame padaže (receptas čia), naudoju jas sriuboms. Nuluptas ir supjaustytas storesniais gabalėliais, jas skanu kramsnoti vienas arba sutarkuotas maišyti, pvz., į morkų - obuolių - salierų salotas. Kaliaropėse ypač gausu kalcio, todėl duokite jų vaikams...

Reikia:
apie 800 g kaliaropių
1,5 stiklinės daržovių nuoviro arba paukštienos sultinio (blogiausiu atveju tiks ir vanduo)
po 4 šaukštus maltų migdolų ir džiūvėsėlių
3 šaukštų miltų
2 kiaušinių
šaukšto grietinėlės
4 šaukštų tarkuoto fermentinio sūrio
druskos, pipirų
aliejaus kepimui

Kaliaropes nulupkite, nuplaukite ir supjaustykite maždaug 1 cm storio griežinėliais (manoji kaliaropė didelė, todėl pjausčiau pusmėnuliais). Užpilkite verdančiu sultiniu, daržovių nuoviru ar tiesiog pasūdytu vandeniu ir virkite apie 10 minučių. Apvirusias išimkite iš skysčio ir gerai nuvarvinkite.

Džiūvėsėlius sumaišykite su maltais migdolais, miltus - su pipirais ir druska.

Kiaušinius išplakite su šaukštu grietinėlės.

Kaliaropių griežinėlius pavoliokite miltuose, pavilgykite kiaušinių plakinyje, po to apvoliokite džiūvėsėliuose su migdolais ir kepkite gerai įkaitintame aliejuje. Vieną pusę apvertę, apkeptąją apibarstykite tarkuotu sūriu.

Patiekite su pomidorų padažu ir balta duona. Puikus ir neapsunkinantis daržovių užkandis!

Šaltinis "Virtuvė. Žurnalas smaguriams", birželis 1999 m.

ŠILTOS MIŠKO GRYBŲ SALOTOS SU LAZDYNŲ RIEŠUTAIS

Labai mėgstu grybauti, bet niekaip negaliu be palydovo keliauti į mišką, nes nebegrįžčiau. Kaip aš sakau, gimstant man pamiršo galvon įrašyti nors menkiausią navigaciją. Todėl į rimtą mišką galiu eiti tik su tuo, kuriuo labai pasitikiu ir žinau, kad tikrai padės iš jo išeiti. Miške matau tik medžius ir grybus, labai greit apsisuka galva. Bet grybauti vis vien labai mėgstu ir važiuoju ten, kur ne taip sudėtinga mane surasti, jeigu ką...

Grybų salotos su riešutais skamba gal ir neįprastai, bet jos geros ir labai kvepiančios mišku. Juk grybų metas.

Reikia:
Stiklinės (arba tiesiog iš akies, pagal skonį) apvirtų miško grybų, geriau jaunų, "cielų"
saujos jaunų gražgarsčių lapelių
saujos lazdyno riešutų
vieno vidutinio raudono svogūno
dviejų šaukštų baltojo vyno acto (naudojau uogų actą)
alyvuogių aliejaus ir gabalėlio sviesto
žiupsnio šviežių čiobrelių
nedidelio gabalėlio sūrio Džiugas
druskos ir maltų pipirų pagal skonį

Riešutus paskrudinkite 190 laipsnių kaitros orkaitėje, subėrę juos ant kepimo popieriaus. Vis pamaišykite, kad vienodai apskrustų (kepkite apie 10 minučių, ne ilgiau). Atvėsinkite ir pirštais nuvalykite jų luobeles. Rupiai sukapokite peiliu.

Svogūną nulupkite ir perpjaukite pusiau. Vieną pusę smulkiai supjaustykite ir užpilkite vyno actu. Užberkite druskos ir palikite pasimarinuoti.
Kitą pusę supjaustykite pusžiedžiais.

Į keptuvę įpilkite šliūksnį alyvuogių aliejaus ir įdėkite gabalėlį sviesto. Įkaitinkite ir suberkite grybus (jei grybai stambesni, prieš kepant supjaustykite juos siauromis juostelėmis). Pagardinkite druska ir pipirais, sumeskite čiobrelius. Patroškinkite apie 5 - 7 minutes. Pabaigoje suberkite svogūnų pusžiedžius, smulkintą pamarinuotą svogūną ir dar keletą minučių pakepinkite.

Į lėkštę sudėkite švarius gražgarsčių lapelius, ant jų - grybus iš keptuvės. Gausiai užbarstykite kapotais riešutais ir labai plonai supjaustyto sūrio gabalėliais (tiesiog, bulvių skustuku priskuskite plonų sūrio drožlių). Paviršių pabarstykite maltais pipirais, pašlakstykite alyvuogių aliejumi ir patiekite su skrudinta balta duona...

Skanaus!

Šaltinis Smitten Kitchen