KIAUŠINIŲ MARGINIMAS ŠILKINIAIS KAKLARAIŠČIAIS

Panašu, kad į Lietuvą šiltas pavasaris ateis dar negreit. Tai supratau po to, kai grįžusi iš trumpos komandiruotės pažvelgiau į tolimesnę orų prognozę. Nusišypsojus pavasariškam dvelksmui, savaitėlę teko pabuvoti ten, kur jau žydi migdolai ir forsitijos, pievose kilimais geltonuoja narcizai ir mėlynuoja žydrės, karališkus žiedus skleidžia didžiuliai magnolijų medžiai. Vokietijoje jau tikras pavasaris, o rodos, juk visai netoliese... Kaitrūs pavasarinės saulės spinduliai privertė išsispirti iš vis dar sunkių šiltų batų ir puspaltį pakeisti lengvu lietpalčiu. Varginanti ir šiek tiek nuobodi paroda, užtat kaip visuomet, pilnas šurmulio ir geros nuotaikos daugianacionalinis Frankfurtas.


Bet kur nuvažiavusi labai mėgstu žiopsoti - stebėti žmones, kaip jie elgiasi, kuo gyvena, ką valgo, kaip atrodo. Iš pirmo žvilgsnio Frankfurtas - tai nuolat kažkur skubančiųjų miestas ir greitų užkandžių karalystė :)


Užtat puikūs vietiniai ūkininkų turgeliai, kuriuose, lankantis ne pirmą kartą pastebėjau, kad mažai kas keičiasi. Nesikeičia net pardavėjai, pas kuriuos prieš du, tris metus, taip kaip ir šiemet skanavome vietinio balto rislingo ir acto - aliejaus - svogūnų pataluose marinuoto rankomis formuoto labai specifinio rūgusio pieno sūrio, kuris valgomas su duona ir užgeriamas baltu, dažniausiai obuolių vynu...


Ir, žinoma, gardusis Frankfurto žaliasis padažas, kurį aš atradau pernai vasarą ir kurio receptą galima rasti "vėjo gūsiuose" (receptas čia). Švelnaus skonio, šiek tiek žalesnis dėl smulkiau kapojamų žolių, tikrai puikus pagardas prie žuvies, bulvinių blynų ar tiesiog virtų bulvių. Labai laukiu vasaros, kai sužels mano žaliojo padažo prieskoninės žolės...


Gaila, bet pavasaris buvo trumpas. Išlipus iš lėktuvo net nesupratau, kas buvo ne taip. Pasirodo, tą savaitę nebuvo jokio vėjo, o man taip trūko gryno oro :) Ką gi, vėl slepiam kojas šiltuose batuose, siaučiamės žieminėmis striukėmis ir kvėpuodami gaiviu, vėsiu ir audringu jūriniu pavasario oru, laukiam šiltesnių dienų...

Dar labiau laukiam Velykų, kurios jau visai čia pat. Išbandžiau kitokį, bet tikrai nenaują kiaušinių dažymo būdą. Nenauju tapo po to, kai papasakojus bendradarbei, panaršiau internete, nors iki tol apie tai nežinojau. Ir kas galėtų pagalvoti, kad kiaušinius galima marginti vyriškais kaklaraiščiais? Ir ne bet kokiais, o šilkiniais...
Kaip supratau, pati pradžių pradžia - pas Martha Stewart. O toliau jau tik "pagūglinkit", ypač jei skaitote angliškai, pamatysite, kokių grožybių galima prikurti :) Manieji - eksperimentiniai, ne tokie dailūs, kaip pvz., čia arba čia. Velykoms teks įdėti daugiau pastangų ir jei pavyks dailiau, šį įrašą papildysiu vaizdais.

Taigi, pagrindinė marginimo priemonė - šimtaprocentinio šilko vyriški kaklaraiščiai, kurių nesunkiai ir beveik už dyką galima rasti pigių rūbų parduotuvėse arba vyro drabužių spintoje :)

Svarbu, kad būtų tikrai šilkiniai, nes su sintetiniais nepavyks (vieną kaklaraiščių pirkau kaip šilkinį, bet koriejėčiai, matyt, apgavo, kiaušinis liko "plikas". Audinį teko patikrinti. Padeginus šilko skiautę, ji nedega, tuoj užgesta, o apdegę kraštai lengvai susitrina tarp pirštų. Sintetinio kaklaraiščio skiautė degė virpančia liepsna ir lydėsi, nuodėguliai liko sukietėję). Geriausia pirkti su etiketėmis, ant kurių parašyta audinio sudėtis.

Dažymui skirtus kaklaraiščius reikia išardyti, išimti visas nereikalingas vidines detales (atskirti nuo pamušalo, pašalinti viską, kas nėra šilkas) ir susikarpyti gabaliukais, į kuriuos būtų galima tampriai įsukti kiaušinį.
Šilkinio audinio gabalėliu tampriai apgaubti kambario temperatūros, geriausiai baltą kiaušinį ir galus užrišti (kaip saldainį). Arba apgaubti visą kiaušinį šilkine atraiža ir tampriai visą apvynioti storesniu siūlu taip, kad kiaušinio beveik nebesimatytų (aiškiau bus, pažiūrėjus mano nurodytus šaltinius). Šilku aprengtą kiaušinį reikia įsukti į kitą, bet kokią drobinio ar medvilninio audinio skiautę ir vėl tampriai užrišti galus.

Dabar suvystytus kiaušinius galima sudėti į puodą, užpilti vandeniu, kad apsemtų, įpilti du - tris šaukštus acto ir užvirti. Virti apie 20 - 30 min. Išjungus kaitrą, margučius palikti puode, kol atauš. Beliks tik išvynioti, pasigėrėti ir pilnai atšaldžius patepti aliejumi, kad paryškėtų spalvos ir dailiai blizgėtų...

Kiaušinių raštai ir spalvų ryškumas priklauso nuo audinio raštų ir spalvų. Marginimui reiktų rinktis sodresnių, ryškesnių, kontrastinių ir tamsesnių spalvų kaklaraiščius, nes nuo šviesių ar pastelinių atspalvių kiaušiniai nusidažys labai blankiai ar visai vos matomai. Kad kuo ryškiau nusidažytų, svarbu kiaušinius "aprengti" šilku kuo tampriau. Tam juos papildomai reikia įvynioti į dar vieną, viršutinį audinį. Gražiausi gausis balti kiaušiniai. Šilkinį audinį galima paglamžyti (manieji tokie ir gavosi, "paglamžyti" margučiai), ar sudėti kelių skirtingų atspalvių atraižas, taip galima išgauti įvairesnio efekto. Kaip visuomet, reikia pasitelkti fantazijos ir improvizuoti...

MORKŲ PYRAGAS SU GRAIKINIAIS RIEŠUTAIS

Man labiausiai patinka morkų pyragai, kurie nėra labai sunkūs, šlapi ir sukritę nuo morkų drėgmės. Mėgstu daugiau "biskvitiškus", puresnius ir lengvesnius, taip vadinamus, "arbatinius" pyragus, todėl morkas tokiems pyragams arba stambiai tarkuoju, arba sutarkavusi smulkia trintuve, morkų tirščius nuspaudžiu. Tikrai ne tiek, kad gautųsi visiškai sausos išspaudos, lyg iš sulčiaspaudės, bet tik šiek tiek, kad nebūtų drėgmės pertekliaus ir kepdamas pyragas lengviau iškiltų. Nuspaudus daugiau sulčių, pyragas iškepa lengvesnis ir mažiau drėgnas, nuspaudus tik šiek tiek - drėgnesnis, bet vis vien nesunkus ir nesukritęs. Kaip suprantante, galima varijuoti. 
Šis toks ir yra. Tik recepto šaltinyje morkas siūloma sutarkuoti stambia trintuve ir šiek tiek nuspausti sulčių perteklių, o aš vis gi sutarkavau smulkia bulvine trintuve ir tik tuomet nuspaudžiau skysčio perteklių.
Žinoma, jei jūs - itin drėgnų morkų pyragų gerbėjai, dėkite tarkuotas morkas nenuspaudę...


O pagal mano skonį - puikus arbatinis morkų pyragas, ypač gardus užpiltas citrininiu padažu.. :) 

Reikia:
200 g miltų;
šaukštelio kepimo miltelių;
150 g cukraus (naudojau rudąjį);
šaukštelio cukraus su vanile;
150 ml aliejaus (jei mėgstate, naudokite alyvuogių, man jis per intensyvus, renkuosi neutralaus skonio);
2 kiaušinių;
180 g morkų (vienos dručkės ar dviejų mažesnių);
80 g išlukštentų graikinių riešutų;
80 g konservuoto ananaso gabalėliais.

citrininiam kremui:
2 nuplikytų ir švariai nušveistų citrinų;
3/4 stiklinės (apie 180 g) cukraus;
65 g sviesto;
2 didelių kiaušinių.

Konservuoto ananaso gabalėlius sutrinkite elektrine trintuve. Nuskustas morkas sutarkuokite bulvine trintuve. Trintus ananasus ir morkas sudėkite į sietą ir šaukštu šiek tiek nuspauskite skysčio perteklių.

Riešutus šiek tiek pakepinkite sausoje keptuvėje ir rupiai sukapokite peiliu ar elektriniais peiliais.

Miltus dubenyje sumaišykite su kepimo milteliais ir vaniliniu cukrumi, įberkite cukraus, įpilkite aliejaus, pastoviai maišant po vieną įmuškite kiaušinius. Gerai išmaišykite. Sukrėskite tarkuotas morkas su ananasais.
Tešlą supilkite į kepimo formą (aš kepiau apvalioj formoj, su skyle per vidurį), išklotą sviestiniu popieriumi ar gerai išteptą aliejumi ir kepkite 180 laipsnių kaitros orkaitėje apie 40 min. arba kol įbestas medinis pagaliukas išlįs sausas.

Kremui nuo dviejų citrinų nutarkuokite geltonąją žievelės dalį, o iš pačių vaisių išspauskite sultis. Jas supilkite į nedidelį storadugnį puodą, ten pat suberkite nutarkuotą žievelę, sudėkite cukrų, paplaktus kiaušinius bei kubeliais supjaustytą sviestą. Užkaiskite ir ant ne pačios didžiausios kaitros kaitinkite, kol sviestas ir cukrus ištirps. Nuolat maišykite rankine šluotele ir kaitinkite tol, kol kremas sutirštės, maždaug apie 20 minučių (tik neužvirinkite!). Dar šiltą kremą supilkite į stiklinį indą ir atvėsinkite. Visiškai atvėsusį patalpinkite šaldytuvan, šaltai stovėdamas jis sutirštės dar labiau. Patiekite su morkų pyragu... :)

Šis pyragas labai skanus dar šiltas. Galite jį aptepti minkšto sūrio, pvz., Maskarponės ar Filadelfijos su trupučiu cukraus kremu arba aplieti citrinų sulčių ir miltinio cukraus glajumi. Jei patinka, į tešlą įmaišykite šiek tiek cinamono, imbiero ar kitokių prieskonių. Taip suteiksite daugiau spalvų skoniui ir aromatui...
Jei viso nesuvalgote, laikykite sandariai uždarytą, kad nedžiūtų...

Pyrago šaltinis: žurnalas "Škola gastronoma" (rusų k.) Nr. 17, 2011 m. rugsėjo mėn.
Citrininio kremo šaltinis: Duonos ir žaidimų

DRIBSNIŲ SAUSAINIAI

... su spanguolėmis arba bruknėmis, avižų arba kviečių dribsniais, linų sėmenimis, kokoso drožlėmis, šokoladu ir dar daugybe kitokių gerų dalykų.


Šiuos sausainius kepiau dvejopai. Pirmuoju - su greito paruošimo avižiniais dribsniais, cukrumi, sviestu, šaldytomis spanguolėmis ir viskuo kitkuo. Storesnius ir minkštesnius. Idėją kažkada pasigavau pas Forellę.
Antrą kartą avižinius dribsnius keičiau negreito paruošimo kviečių dribsniais, įprastus miltus keičiau rupaus malimo (viso grūdo) kvietiniais, cukrų - fruktoze, dalį sviesto - kokosų aliejumi ir spanguoles - bruknėmis. Gavosi mažiau saldūs, plonesni ir labai gardūs rupūs sausainiai, kuriuos mano šeimyna kaip mat sukramsnojo. Kažkas truputėlį sveikiau, rekomenduoju!

Skliausteliuose nurodyti produktai ir jų kiekiai nurodyti sveikesniems sausainiams...

Reikia:
120 g minkšto sviesto (arba  70 g minkšto sviesto ir 50 g kokosų aliejaus);
100 g cukraus (arba 50 g fruktozės);
2 kiaušinių;
2 prisirpusių, o dar geriau persirpusių bananų (arba 1 banano);
170 g miltų (arba 170 g viso grūdo kvietinių miltų);
nubraukto šaukštelio kepimo miltelių;
plytelės (100 g) juodojo šokolado (arba 100 g šokolado be cukraus);
šaukštelio cukraus su vanile;
žiupsnelio druskos;
150 g greito paruošimo avižinių dribsnių (arba 150 g  kvietinių dribsnių);
100 g kokoso drožlių (arba 100 g šviežiai tarkuoto kokoso);
50 g linų sėmenų;
puoduko šaldytų ar šviežių spanguolių (arba bruknių).

Minkštą sviestą išttriname su cukrumi (fruktoze) iki purumo, po vieną įmušame kiaušinius, sudedame trintus bananus ir gerai išmaišome. Miltus sumaišome su kepimo milteliais, avižiniais ar kvietiniais dribsniais, vaniliniu cukrumi, druska, linų sėmenimis ir kokoso drožlėmis. Įmaišome į tešlą.
Suberiame spanguoles (bruknes) ir peiliu rupiai kapotą šokoladą.
Šaukštu dedame tešlos kauburėlius ant skardos, išklotos kepimo popieriumi. Jei norime plonesnių sausainių, tuos kauburėlius dar pasapudžiame šakute ar peiliu.

Kepame 200 laipsnių kaitros orkaitėje apie 20 minučių, kol dailiai paruduoja.

Palaukiame, kol visiškai atvės ir bėgame kaisti čiobrelių arbatos... :)

 

Iškeptus antruoju būdu, su fruktoze, galite pabarstyti miltiniu cukrumi.

SU MOTERS DIENA...

 Su šypsena apie moteris iš vyrų:

Vyrai ypatingai įdomūs tada, kai jie gyvena ateitim, moterys, kai gyvena praeitim. (M. Larnis)

Vienu klausimu vyrai ir moterys visiškai sutaria: ir jie, ir jos nepasitiki moterimis. (H. Menkenas)

Antrą kartą teka tik ta moteris, kuri nekentė savo pirmojo vyro. Antrą kartą veda tik tas vyras, 
kuris dievino pirmąją žmoną. (O. Vaildas)

Moterys bando laimę, vyrai rizikuoja. (O. Vaildas)

Gyventi be moterų taip pat sunku, kaip ir su jomis. (Aristofanas) 

Moterys turi nuostabią nuojautą: jos sugeba suvokti bet ką, išskyrus tai, kas akivaizdu. (O. 
Vaildas)

Aš dar nesugebėjau atsakyti tik į vieną klausimą, kuris dar niekada nebuvo atsakytas: KO NORI MOTERIS? (Z. Froidas)

EŠERIAI TROŠKINTI GRIETINĖJE

Ką daryti aistringo žvejo žmonai, jeigu jai pati geriausia žuvis yra mėsa ar dešra? Kai partempiama šviežia žuvis skaičiuojama šimtais štukelių ir dar vis negana... Yra vyriškių, aistringų žvejų, kurie ne tik žvejoja, bet ir patys žuvį išdarinėja. Dažnai tai darbas ne iš lengvųjų, pavyzdžiui, jei reikia išdoroti šimtą ešerių. Tokioms šeimininkėms rojus, belieka tik sugalvoti, ką skanaus pagaminti. Bet ką daryti šeimininkei, kuriai tos žuvies be proto gaila? Ir jei nevalgai žuvies, kaip gali triūsti ištisas valandas ir dar po to galvoti, ką iš jos pagaminti?

Vis dėlto, man labiausiai gaila tų moteriškių, kurių vyrai žvejojo, žvejoja ir žvejos, o žuvies visiškai nemėgsta. Čia kaip ir su grybais, pažįstu pilietį, kuris labai mėgsta grybauti, bet į grybų patiekalus nė nežiūri... 

Nesu iki galo išsiaiškinus, kokia situacija šiuo klausimu pas mūsų kaimynus, bet ešeriai šią žiemą kibo kaip pasiutę. Teko ir man laimė pamatyti didžiulį katilą, ką ten katilą, vonią ešerių. Dar gyvų. Ir juodą katiną šalia, "kaifuojantį" virš jūros kvepiančio laimikio ir akivaizdžiai svajojantį nerti į tokią bedugnę, kad ir kaip jau ten bebūtų...


Kaip žinia, ešerius nuskusti yra ką veikti. Manoji kaimynė tikrai to nedaro, nes nuskusti žvynus šimtui ar pusantro šimto ešerių, būtų tolygu savižudybei. Tokiu atveju žuvis aštriu peiliu "filiuojama". Tačiau dėl keletos žuvelių aš linkusi aukotis, nes ešerys su kaulais ir oda pats skaniausias. Laimikis dvigubas, visos žuvelės su ikrais, iš kurių visuomet kepame skanius ir labai sočius blynelius (receptas čia).

Ešerius skaniausia kepti paprastai, pilvus prikemšant prieskoninių žolių ir su trupučiu sviesto suvyniojant į kepimo popierių ar foliją. Jei įdomu, receptas čia. Žuvis grietinėje - senas ir ne mažiau paprastas receptas. Panašiai žuvį, ypač starkį, kepdavo tiek mano močiutė, tiek mama. Tik išdorotą, bet sveiką žuvį pradžioj iškepdavo kepimo skardoje su trupučiu sviesto, o kepimo pabaigoje užpildavo grietinės. Aš savuosius ešerius troškinau grietinėje, sumaišiusi su šlakeliu grietinėlės. Kepti reikia neilgai, ypač jei keptume be bulvių. Rezultatas - sultinga, skani žuvis baltame padaže...


Reikia:
3 - 4 vidutinių išdorotų ir nuskustų ešerių;
5 - 6 vidutinių bulvių;
1 - 2 morkų;
druskos, pipirų ar mėgstamų prieskonių žuviai;
apie 400 ml grietinės;
100 ml grietinėlės.

Žuvį įtriname druska, pipirais ar mėgstamais prieskoniais. Paliekame vėsiai, geriausia - per naktį.

Bulves supjaustome plonomis riekelėmis (kad greičiau iškeptų), morkas - nestorais griežinėliais. Pailgą kepimo indą ar troškintuvą pašlakstome aliejumi, sudedame bulves ir morkas. Pabarstome druska ir pipirais. Ant jų klojame žuvis. Jei ešeriai nedideli, galime kepti daugiau ir tuomet kloti keletą sluoksnių - bulvės, žuvis, bulvės - vėl žuvis.
Grietinę sumaišome su grietinėle (galima naudoti vien tik apie pusę litro grietinės) ir užpilame ant žuvies. Indą uždengiame dangčiu ar folijos lakštu ir pašauname į 220 laipsnių kaitros orkaitę maždaug pusvalandžiui arba kol bulvės taps minkštos.

Patiekiame kol karšta.

Grietinėje troškinti galima bet kurią žuvį, tačiau skaniausi - starkiai, ešeriai, menkės ir kitos, rečiau pasiekiamos, ypač baltą mėsą turinčios žuvys... 


O dabar apie pavasario ženklus. Nors lauke ausis dar tebekutena šaltukas, ant manosios palangės, vis intensyviau šildant saulei, pamažu skleidžiasi taip vadinami "gyvieji akmenys", litopai (lithops). Kažkada rudenį rodžiau kokiais dailiais ir neįtikėtinais žiedais jie žydi (žiedai čia). Kiekvieną pavasarį labai smalsu stebėti, kaip skleidžiantis, plyštant ir džiūstant, o tai yra, žūvant seniesiems lapams, tarp pernykščių sudžiūvusių žiedų liekanų, viduriukyje pasirodo naujieji, visuomet ryškesni ir dailesni. O kartais net ne viena, o dvi ar net trys lapų poros - taip augalas dauginasi... Šie sukulentai bunda patys pirmieji tarp visų mano augintinių...

ŠOKOLADINIAI MĖTINIAI KEKSIUKAI

Vasaris mūsų namuos gausus šventėmis. Nuo pat pradžių iki pat pabaigos, įskaitant ir Nepriklausomybės dieną, kurią visuomet stengiamės vienaip ar kitaip paminėti. Tiek to, įskaitant ir Įsimylėjėlių dieną. Kad ir kaip stengtumėmės nepasiduoti komerciniam aplinkos spaudimui, rožytė ar tulpių puokštė, bučkis, taurė vyno ir truputį neįprasta vakarienė - visa tai yra labai brangios akimirkos, su metais įgaunančios vis svarbesnę reikšmę.

Labai branginu ir akimirkas, praleistas su senais (ne amžiaus prasme) ir gerais draugais. Kuo toliau, tuo labiau jas branginu. Vasarį, kaip nei vieną kitą mėnesį, tų akimirkų būna daugiausia, nes jos ypatingos. Šiemet jos buvo ypač šaunios ir tikrai nepakartojamos...

Vasarį baigiasi kalendorinė žiema. Vakar oras džiugino yapč pavasariška saule ir ramuma, turėjau progos gerai pasivaikščioti. Tikėjausi danguje pamatyti ir išgirsti vieversį. Bet matyt, dar per anksti...

Užtat kovo pirmąją tinklaraštis "tarp vėjo gūsių" švenčia antrąjį gimtadienį. Per du metus, įtakojama atšiaurios Baltijos, prirašiau visokių vėjų, išbandžiau ir surašiau daugiau nei du šimtus aštuoniasdešimt receptų, kuriuos nuspalvinau įvairiaspalviais kaktusų bei lauko gėlių žiedais. To paįvairinimo buvo sumanyta parodyti daugiau, bet gavosi taip, kaip gavosi. Plečiasi skaitančių ir vis tyčia ar netyčia atrandančių draugų, bičiulių ir pažįstamų ratas. Labai mieli virtualūs pažįstami bei nepažįstami bendraminčiai.

Tinklaraščio rašymas tapo ne vien pomėgiu, pramoga ar virtualiu kulinarinių užrašų vedimu, bet ir savotiška liga "knaisiotis". Sužinoti tai, apie ką net nebūčiau kada nors sugalvojusi ieškoti žinių. Kartais šiek tiek nustebinti. Užfiksuoti tam tikrus gyvenimo trupinius (jau dabar įdomu pačiai skaityti, ko prirašiau prieš daugiau nei metus). Išbandyti tai, ko niekada nebuvau bandžiusi. Ne vien vartyti kulinarines knygas ir žurnalus, kaip anksčiau, bet iš jų ką nors pagaminti. Dairytis kulinarinių knygų svečiose šalyse (apie ką anksčiau net nebūčiau pagalvojusi). Lyg kokiai seklei morkai, sekti, kas vyksta mėgstamų maisto blogerių ir kitame virtualiame pasaulyje. Parodyti, kad ir šiaurinėmis sąlygomis daugybę metų puoselėjami kaktusai gali žydėti nuostabiais žiedais. Tobulėti, improvizuoti, kurti, paįvairinti savo "virtuvinį" gyvenimą ir norėti dar daugiau...

Tinklaraščio gimtadienis - smagi proga padėkoti visiems, kurie užsuka, skaito, bando, ragauja ir vertina. Taip pat ir tiems, kurie parašo atsiliepimą...

Žinot, kurie receptai patys populiariausi tarp skaitytojų per visą tą laiką? Pirmauja "Agurkų griežinėliai žiemai" (receptas čia), sumušę visus rekordus. Antroje vietoje puikuojasi "Gilių kava" (receptas čia), puikus gėrimas žiemai. Ir treti - išgirtieji "Varškės keksiukai" (receptas čia), kaip tik prie gilių kavos...

Šokoladą ir viskas, kas su juo susiję, labai mėgsta mano vaikai. Ir tai nėra jokia naujiena. Mano suaugęs paauglys, vasario mėnesį man dovanojo receptų knygą "Šokoladas". Storą, prabangią ir "skanią". Dovana su užuomina :)

Kiek joje visko daug nuostabaus, papasakoti sunku, turėsiu progų išbandyti ir parodyti. Mėtiniai šokoladiniai keksiukai pagal vieną iš gausybės receptų šioje knygoje.
Tikriausiai nepaslaptis, kad šokoladas labai draugauja su mėtomis. Šie keksiukai su angliškais mėtiniais šokoladukais "After Eight". Pirmą kart jų paragavau daugiau kaip prieš dvidešimt metų viešėdama pas gimines Anglijoje, kaip aš vadindavau, mėtų šalyje. Nuo to laiko šios labai skanios, plonos, baltu, tąsiu mėtiniu įdaru pripildytos šokoladinės plokštelės nei kiek nepaskeitė, nei išvaizda, nei skoniu.

Šių keksiukų skonis taip pat primena šokoladukus "After Eight" ir dėka jų yra gaivinantys ir malonaus aromato...

Reikia:
300 g miltų;
75 g kakavos miltelių;
1,5 šaukštelio kepimo miltelių;
žiupsnelio druskos;
165 g minkšto sviesto;
300 g cukraus (dėjau 200 g ir saldumo netrūko );
3 kiaušinių;
180 ml pieno;
šaukštelio pipirmėčių ekstrakto *;
15 sutrupintų šokoladukų su mėtiniu įdaru "After Eight".

* mėtų ektraktą pakeičiau mėtų tinktūra, kurios pas mus galima nusipirkti vaistinėje ir kuri išgaunama iš pipirmėčių lapų bei vartojama sutrikus virškinimui. Į tešlą įlašinau dešimt lašų. Daugiau nerekomenduoju, nes tinktūra gan stipraus, intensyvaus mėtų skonio ir aromato. 

Minkštą sviestą ištrinkite su cukrumi iki purumo. Po vieną įmuškite kiaušinius, po kiekvieno gerai išplakant.
Miltus sumaišykite su kepimo, kakavos milteliais ir druska. Lėtai maišydami į sviesto ir kiaušinių masę pamažu įmaišykite miltų mišinį pakaitomis su pienu. Įpilkite pipirmėčių ekstrakto (mėtų tinktūros įlašinkite 5 - 10 lašų). Įmaišykite sutrupintus mėtinius šokoladukus.

Tešlą sukrėskite į keksiukų formeles, išklotas popierinėmis formelėmis, pripildant į kiekvieną po du trečdalius.

Kepkite 180 laipsnių kaitros orkaitėje apie 20 - 25 min., kol į vidurį įbestas ištrauktas medinis pagaliukas bus švarus. Atvėsinkite ant grotelių.

Manieji keksiukai liko nepapuošti. Apiberkite juos cukraus pudra arba konditeriniu švirkštu užpurškite Maskarponės sūrio, sumaišyto su plytele lydyto šokolado. Receptas reikalauja juos aplieti šokoladiniu glajumi, pagamintu iš 180 g juodojo šokolado, 125 g sviesto ir trupučio pipirmėčių ektrakto. Šokoladą ir sviestą reiktų ištirpinti vandens garų vonelėje, įlašinti mėtų, atvėsinti ir aptepti keksiukus.

 Šaltinis: knyga "Šokoladas" (vertimas iš "Il libro d'oro del cioccolato", Bardi Carla, Pietersen Claire, 2006 m.)