2010 m. lapkričio 16 d., antradienis

LABAI VĖLUOJU Į TRAUKINĮ


Norėjau laiku suspėti ir sudalyvauti blogerių prisipažinime, jog jie visi yra žmonės, bet kažkaip žiauriai pavėlavau. Atrodo buvo to laiko, bet kur jis dingo, nesupratau.  Nuo šiandien languotą prijuostę rišasi Dalia, jau paskelbė ir temą, bet kol sugalvosim kas ir apie ką, rizikuoju dar įtilpti į praeitą, todėl būsiu paskutinė, kuri truputėlį  pavėluotai papliurps apie save.

Kaip jau supratote, esu Aušra. Visiška klaipėdietė, jau penkerius metus gyvenanti pusiaukelėj tarp Klaipėdos ir Palangos, tačiau visai netoli jūros. Plaukus nuolat kedena vakariai vėjai, kvėpuoju šviežiausiais ir švariausiais oro gurkšniais... O iš tikrųjų,  laukiu nesulaukiu, kol užaugs mūsų medžiai....
Gyvenu tarp trijų žavingų vyriškių. Vyras dėl pateisinamų priežasčių negamina beveik nieko (sumuštiniai, kepti kiaušiniai ir kiaušinienė nesiskaito), nors beveik prieš dvidešimt metų išmokė mane kepti paprasčiausius blynelius.
Vyresniajam sūnui septyniolika, jaunėliui – keturiolika. Labai myliu savo vaikus, nepaisant to, kad jie dabar išgyvena sudėtingą (ne jiems, o mums) amžiaus tarpsnį (paauglystė!). Beje, tai didžiausi saldapickiai. Kol vis dar aplink sukiojasi šie vaikinai, tol Vėjo gūsiuose bus gausu saldžių patiekalų.


Mane baisiausiai erzina tai, kad Klaipėda  - didžiulis negyvas kaimas. Juk trečias pagal dydį miestas, o pažiūrėkit: senamiestis miręs, normalios koncertų salės neturim, teatro nebėr, muzikinis caro maro bimbalo laikų, ką jau kalbėt apie sporto areną, kurią tipo baigia pastatyt.  Koks gali būti žmonių gyvenimas? Patylėsiu...

Mėgstu gaminti. Įkvėpimas, meilė ir laikas virtuvėj labai svarbūs. Kaip ir visiems mirtingiesiems tų dalykų kartais pritrūksta, todėl tokiems atvejams ir mano šaldiklyje galima rasti pirktinių koldūnų, blynų, o šaldytuve net ir tų baisiųjų dešrelių.
Esu gurmanė. Ragaučiau visokio maisto, kokio dar nesu ragavusi, kad ir kaip egzotiškai beatrodytų ar beskambėtų. Žinoma, tik toj šaly, kurioje tas ar kitas maistas yra valgomas... Apskritai, maistui nesu išranki, nors vaikystėje buvau beprotiškai (kaip ir vyresnysis sūnus dabar).
Mėgstu žuvį. Nelabai draugauju su ryžiais, todėl taip populiarių „rizotų“ pas mane nerasit (tik negaliu sakyti niekada).

Dar esu baisi romantikė. Man jau seniai nebe dvidešimt, net ir nebe trisdešimt, bet vis dar niekaip negaliu nusiimti rožinių akinių, jei suprantate, apie ką aš.

Myliu jūrą, nesu ta klaipėdietė, kuri metų metais nepasivaikšto pajūriu (o tokių tikrai yra). Anaiptol, prie jūros nuvažiuojam beveik kiekvieną savaitę (leidus gerbiamom oro sąlygom). Tačiau, labai myliu kalnus (nors ir slidinėjimo manija nesergu). Galėčiau gyventi kalnų apsuptyje ir jokiu būdu nenorėčiau gyventi pietuose, kur labai šilta... Nemėgstu pirčių, tvankaus oro ir nekenčiu karštų vasarų. Kelia šypsnį tai, kad daugelis lietuvių jaučiasi taip, lyg praeitam gyvenime būtų gyvenę Turkijoje ar kitokioj pietų šaly ir keiksnoja orą Lietuvoje.

Nepaslaptis, kad auginu kaktusus (pūkuotiems – plaukuotiems ir labiau gyviems augintiniams turim alergiškų žmonių), apie kuriuos net bijau  pradėti pasakoti. Jei užsivesiu, pabaigos nebus. Vienas seniausių pas mane gyvena jau tiek, kiek ir jaunėliui – keturiolika metų, mat jį dovanų sūnaus gimimo proga man atnešė bičiulė. Kelmas vis plečiasi, vaikeliai auga piramidėmis, nors nežydi.

Mėgstamiausios gėlės – bijūnai.

Mėgstu skaityti. Patinka megzti, nerti, moku siūti, esu diplomuota drabužių konstruktorė (ir ne tik).

Labai myliu gamtą, po mišką galiu vaikščioti ir su tikslu, ir be jokio tikslo, ir labai ilgai, nors į galvą man neįstatė navigacijos, tad viena to daryti negaliu.



Apskritai, mėgstam daug vaikščioti (ačiū gyvenimo draugui), kartais nueinam pėsčiomis iš Smiltynės į Juodkrantę, kartais iš Karklės  į Palangą. Bet tik kartais, dažniau minam dviračiais...

Kad kelionės yra nerealus dalykas, supratau taip, kaip ir daug kitų dalykų, daugiau kaip prieš dešimtmetį... Tačiau gyventi norėčiau tik Lietuvoj ir būtų gerai, kad jokios aplinkybės nepasikeistų.

Prajuokinsiu, bet turiu giminių Anglijoje. Turiu galvoj ne tuos, kurie išvyko per pastarąjį dešimtmetį, bet tuos, kurie jau labai seniai ten gimė, augo ir gyvena. Lietuviškai nei bum bum.

Galėčiau gyventi be televizoriaus, labiausiai nemėgstu sėdėti prie teliko nieko neveikdama. Nežiūriu filmų, nors kažkaip stebuklingai begalę jų, pasirodo, esu mačiusi.

Nemėgstu mobilių telefonų. Kai tik galiu, mobilaus nesinešioju.

Visiškai pražūčiau be interneto.

Ir iš vis, esu paprasta kaip trys kapeikos ir daug dalykų dar nepapasakojau.....

O maistu būti nenorėčiau jokiu....Juk niam ir nebėr.



2010 m. lapkričio 15 d., pirmadienis

SALDŽIARŪGŠTIS MOLIŪGAS

Vis dar valgom moliūgus. Kad ir kaip norėtųsi išrasti ką nors naujo, ši daržovė labai neatsiskleidžia savo skoniu nei viena, nei kituose patiekaluose. Man labai graži jų spalva. Pasižūri į vaiskiai oranžinį ar geltoną minkštimą ir ranka pati tiesiasi gabalėlio. Atsipjauni, nusilupi ir.... jokio skonio. Pamirkai į cukrų - dar blogiau...  
Gerai, kad žmonės prigalvojo tarkuot į blynus, virti sriubą, maišyti į pyragus ar spalvinti dar kokius nors patiekalus.

Saldžiai parūgštinus, atsiranda daugiau skonio.  Toks galėtų būti keptas ant grotelių, bet yra šiek tiek šutintas, su česnaku ir balzaminio acto padažu. Gerai dera prie paukštienos ar kitų rimtesnių patiekalų kaip garnyras, bet man patinka ir vienas... Juo labiau, kad moliūgas ir mėsa kartu nedraugauja, kadangi dėl moliūguose esančio didelio ląstelienos kiekio, mėsa tampa sunkiai virškinama.


Reikia:
Gabalėlio moliūgo (geriau oranžinio, nes mažiau vandeningas);
keletos skiltelių česnako;
rupios jūros druskos;
šlakelio aliejaus;
2 - 3 šaukštų tamsaus balzaminio acto;
2 šaukštų cukraus;
kapotų šviežių petražolų ar mėtų lapelių (jei turite).

Moliūgą supjaustom riekėmis:


Nupjauname žievelę ir supjaustome siauresnėmis juostelėmis (galim to ir nedaryti, ypač jei ketiname kepti ant grotelių). Iš abiejų pusių pabarstome druska, trintu ar kapotu česnaku ir apšlakstome aliejumi. Patalpiname skardon...


... ir pašauname į orkaitę (karštis apie 200 laipsnių). Kepame neilgai, kad moliūgas šiek tiek suminkštėtų, bet liktų tvirtas. Galima sudėti ant grotelių ir paspirginti po keletą minučių iš abiejų pusių.

Padažui užviriname blazaminį actą kartu su cukrumi  ir pamažėl pakaitiname, kol sutirštės. Užpilame ant šiltų moliūgų, užbarstome smulkintų petražolių arba mėtų lapelių ir skanaujame...

Manau, kad skonis ir minkštumas - tvirtumas gali vyrauti priklausomai nuo moliūgo rūšies.

Idėja iš čia

2010 m. lapkričio 12 d., penktadienis

PAPRASTI, BET LABAI NEPRASTI LIETINIAI

Su naminiu saldaus pieno sūriu - panyru ir obuoliais.


Ką veikti, kai už lango siautėja lapkritiniai vėjų gūsiai, talžo medžius tai į kairę, tai į dešinę ir be perstojo lyja lietus? O gi šildytis prie viryklės kepant lietinius. Man tai baisiai ilgas darbas. Kai perskaitau žodžius "oi, prisimenu, kaip gardžius lietinius kepdavo mano mama", pagalvoju, kažin, ar mano vaikai prisimins manuosius lietinius, nes tiek jų prikepta, ir taip jie pas mus mėgstami, kad jei ilgėliau to nedarau, rodos, kad baisiausiai prasikalstu.
Sakysit, o kas čia ypatingo, lietinius visi moka kepti. O aš noriu paklausti kitko, ar bandėt pasigaminti saldaus pieno naminį sūrį, taip vadinamą panyrą? Tikriausiai daugelis bandė, juk taip nesudėtinga ir žiauriai skanu. Kas nemėgino, būtinai kviečiu tai padaryti. Puikią pamoką, kurios ir aš mokiausi, galima rasti Jogos mityboje, pas Aistę. 
Dabar sakysit, kaip čia susiję su lietiniais? O gi taip, kad gaminant panyrą, lieka nemažai pasukų, kuriose gausu tirpaus kalcio ir kitokių naudingų dalykų. Iškyla klausimas, ką su jom veikti, juk nepilsi lauk. Aš gamindamą panyrą pieną sutraukiu citrinos sultimis, nuo kurių pasukos įgauna vos juntamą citrinos aromatą ir prieskonį. Atvėsinus šiek tiek padruskinu - pasaldinu ir turiu puikų gėrimą. Bet saviškių namie niekaip negaliu priversti paragauti. Tai vat, galvoju, o jei kepant blynelius vietoj pieno imčiau ir supilčiau pasukas... Ėmiau ir supyliau. Panyrą sunaudojau kaip įdarą, pasukas vietoj pieno kepant. Blyneliai gavos tirpstantys burnoje.

Taigi, sugalvojus išbandyti, prireiks:

Lietiniams:
4 kiaušinių;
2,5 - 3 stiklinių miltų;
apie litrą ar šiek tiek daugiau saldžių pieno pasukų (gautų gaminant panyrą iš dviejų litrų saldaus pieno);
žiupsnelio druskos;
aliejaus  kepimui.

Varškės įdarui:
neslėgto panyro, gauto iš dviejų litrų saldaus pieno (apie 300 g);
šaukšto cukraus;
šaukštelio vanilinio cukraus;
apie 100 ml grietinėlės arba nesaldinto kondensuoto pieno;

Obuolių įdarui:
5 - 6 obuolių;
šaukšto rudojo cukraus;
šaukštelio cinamono;
gabalėlio sviesto.


Blyneliams kiaušinius išplakti, pakaitom pilant miltus ir pasukas, kol gaunama skysta tešla lietiniams. Leisti tešlai pailsėti ir pabrinkti. Iškepti blynelius (išeina apie 17 - 20 lietinių).


Varškės įdarui neslėgtą panyrą - varškę šaukštu išsukti su cukrumi, vaniliniu cukrumi ir grietinėle (nesaldžiu kondensuotu pienu) iki vientisos minkomos masės:


Man tai kažkoks stebuklas. Labai skani varškė, primenanti plombyrą. Galėčiau valgyti vieną, tiek slėgtą, kaip sūrį, tiek minkštą :)
Obuolių įdarui nuluptus ir išvalytus obuolius sutarkuoti burokine trintuve, pridėti cukraus, cinamono ir ant gabalėlio sviesto pašutinti keptuvėje, kol sukris.
Toliau, įprastas darbas - dalį lietinių pertepti obuolių mase ir suvynioti vamzdeliu, kitą dalį pertepti varške ir sulankstyti skarelėmis.


Prieš patiekiant blynelius apkepti šlakelyje aliejaus. Varškės blynelius patiekti su trintomis šviežiomis braškėmis, o obuolinius - su grietine ar plakta grietinėle... :)

Mano močiutė tokius blynelius vadindavo "naliesninkais". Varške perteptus ir trikampiais sulankstytus sudėdavo kepimo indan, apipildavo apelsinų sultimis ir patroškindavo orkaitėje... Aš tokių dar nebandžiau.

Ir dar. Pasukos puikiai tinka sriuboms virti, vietoj vandens. Išbandžiau. Supyliau net į verdamą raugintų kopūstų sriubą... Ir makaronus viriau pasukose vietoj vandens....