JUODŲJŲ RYŽIŲ SALOTOS SU TREŠNĖMIS

Šioms gaivioms ir be galo gardžioms salotoms tinka ir vyšnios, tačiau saldžios, sultingos ir didžiulės trešnės su vitaminų ir ląstelienos kupinais juodaisiais ryžiais, kurie išvirę pasidaro purpuriniai, dera nuostabiai. Tiesa, vietoj salotų, jei turite, naudokite kale, lapinius kopūstus, prieš dedant į salotas, šiek tiek juos pamasažavę rankomis su šlakeliu aliejaus ir žiupsniu druskos. Man nepavyksta jų užauginti, vis sukramto kokie nors daržo gyventojai. Salotų masažuoti nereikia. Vietoj fetos sūrio naudojau sūryme, o po to moliūgų aliejuje marinuotą lietuvišką varškės sūrį. Šios vasaros atradimas!

Reikia
50 g juodųjų ryžių
puodelio didelių trešnių
saujos jaunų salotų (arba kale lapų)
pusės mažo raudonojo svogūno
keletos mėtų lapelių
nedidelio žiupsnio šviežių petražolių
1 - 2 valg. š. raudonojo vyno acto
1 - 2 valg. š. ypač tyro alyvuogių aliejaus
druskos ir traiškytų pipirų pagal skonį
gabalėlio fetos (arba sūryme, o po to aliejuje marinuoto varškės sūrio)

Trešnėms išimkite kauliukus.
Ryžius išvirkite šiek tiek pasūdytame vandenyje (santykiu 1:4), virkite vis paragaudami, ryžiai neturi sukristi ar sulipti, bet turėtų išlikti traškūs. Perliekite šaltu vandeniu ir gerai nusunkite.
Į lėkštę sudėkite salotų lapelius, ant jų suberkite ryžius, o ant šių - trešnes. Užbarstykite smulkiai kapoto svogūno, smulkintų mėtų ir petražolių, apšlakstykite actu, pagardinkite druska ir pipirais. Galiausiai, pabarstykite smulkintu sūriu ir apšlakstykite alyvuogių aliejumi. Švelniai permaišykite ir skanaukite!

Idėja iš "Feasting at Home"

SVOGŪNŲ PICA

Prieš rašydama pamačiau, kad būsiu ne pirmoji, pagaminusi svogūnų picą iš puikiosios Renatos knygos "Sezoninė virtuvė". Tačiau, šiuo metu, turėdama daugiau laiko kočioti, maišyti ir kitaip medituoti (kol vėl stiprėja mano vargšė koja, atsikračiusi tuzino metalinių tvirtinimų po lūžio :) vis žvilgčiojant pro didžiulį virtuvės langą į pavasarinės saulės nutviekstus medžius, ant lesyklų besisupančias zyles, sprogstančius katinėlius ir danguj būriais sugrįžtančias gerves (o grožis, grožis ir tas pavasario artėjimas!), šitą picą kepiau jau kelis kart. Tai tik įrodymas, kad pats gerumas visiškame paprastume. O gal tai vienas populiariausių receptų iš knygos žiemos skyrelio?
Tikrai labai gardus ir svarbiausiai, greit ir nesunkiai pagaminamas užkandis prie taurės naminio vyno ar alaus :) Be jokių įmantrybių...

Reikia: (keturiems)
tešlai:
250 g miltų
160 ml drungno vandens
1 valg. š. alyvuogių aliejaus
0,5 arb. š. druskos
0,5 arb. š. cukraus
4 g sausų mielių

viršui:
2 raudonųjų svogūnų
2 ropinių svogūnų
1 didelio poro
2 arb. š. rudojo cukraus
2 valg. š. balzaminio acto
šlakelio aliejaus su trinto česnako skiltele
kelių saujų tarkuoto sūrio (naudojau "Džiugą")
aliejaus svogūnams kepti
žiupsnio džiovintų čiobrelių
druskos ir maltų pipirų pagal skonį

Tešlai miltus sumaišykite su druska, drungname vandenyje ištirpintu cukrumi ir mielėmis, įpilkite aliejaus ir užminkykite glotnią, minkštą tešlą. Pridenkite ir palikite valandai, kol pakils dvigubai.

Svogūnus ir porą nulupkite, supjaustykite pusžiedžiais ir kepkite ant vidutinės kaitros, kol suminkštės (apie 15 - 20 min.). Įberkite cukraus, užpilkite balzaminio acto ir dar šiek tiek pakepkite. Pagal skonį pagardinkite druska ir pipirais.

Pakilusią tešlą paminkykite ir padalinkite į keturias dalis, iš kiekvienos suformuokite norimos formos paplotėlius. Patepkite juos išspaustu česnaku pagardintu aliejumi, ant viršaus uždėkite keptų svogūnų ir pabarstykite džiovintais čiobreliais bei sūriu.
Pašaukite kepti į 250 laipsnių kaitros orkaitę. Kepkite apie 5 - 10 minučių, kol apskrus.

Aš picos padą prieš kepdama patepu pomidorų pasta ir apšlakstau aliejumi, o šitokia labai gardi dar pabarstyta marinuotais kaparėliais...

DVISLUOKSNIS VARŠKĖS PYRAGAS...

... Su mėlynėmis, šių puikių uogų sezono, o gal net vasaros pabaigai...

Šiam pyragui iškepti prireiks laiko ir pastangų, tačiau jis vertas kiekvienos, su meile praleistos akimirkos virtuvėje. Kad ir kaip bebūtų gaila, baigiasi mėlynės (gal tik dzūkai dar kažkiek džiaugsis šiomis uogomis), į pabaigą ir vasara, kuri šiemet tikrai buvo nuostabi. Šiemet šeimos vyrų prašymu, išviriau keletą stiklainiukų mėlynių džemo, tokios uogienės nebuvau virusi jau labai daug metų.
Nesu tradicinių sūrio pyrago mėgėjų. Pamačiusi šį, neatsilaikiau pyrago sluoksnelių žavesiui ir minties, kad varškė labai dera su mėlynėmis. Apskritai, man labiau patinka tradicinės lietuviškos varškės skanėstai, todėl ir šį pyrago receptą šiek tiek adaptavau, pritaikiau lietuviškai rinkai :)

Pyrago pagrindui naudojau ne sausainius, kaip įprasta, bet trupintą šakotį. 
Varškės masei maišiau įprastą lietuvišką naminę drėgną, kreminės tekstūros varškę (tokią perku pas ūkininką) su maskarponės sūriu. Puikiai tiks kreminė varškė, skirta sūrpyragiams arba įprasta riebesnė pertrinta varškė...
Na, ir žinoma, puikiajam mėlynių sluoksniui reikia naudoti šviežias trintas mėlynes. Aš sunaudojau ką tik išvirto džemo likutį ir įmaišiau gerą saują stambių šilauogių...

Reikia:
pagrindui:
170 g sviestinių sausainių (naudojau tiek pat šakočio)
60 g lydyto sviesto

varškės sluoksniui:
500 g pertrintos varškės (arba kreminės varškės)
380 g (du indeliai po 190 g) maskarponės
puodelio šviežių mėlynių + 2 valg. š. cukraus (naudojau 4 kupinus šaukštus tiršto mėlynių džemo)
180 g cukraus
2 arb. š. cukraus su vanile
4 kiaušinių
3 valg. š. miltų
didelės saujos šviežių šilauogių (galima keisti mėlynėmis arba iš vis nedėti)

viršui:
5 valg. š. tirštos grietinės
3 valg. š. cukraus

Pagrindui sausainius sutrinkite elektriniu trintuvu arba sumalkite, sumaišykite su lydytu sviestu ir paskleiskite kvadratinėje kepimo formoje, išklotoje kepimo popieriumi (kepimo formos kraštinė 20 cm).
Jei naudosite šakotį, jį sutarkuokite burokine trintuve, taip pat sumaišykite su lydytu sviestu ir paskleidę formoje, išlyginkite paviršių šiek tiek paspausdami šaukštu.

Uogas sutrinkite su cukrumi.
Varškę sumaišykite su maskarponės sūriu ir gerai išsukite su vaniliniu cukrumi ir cukrumi. Nuolat maišydami, po vieną įmuškite kiaušinius. Įmaišykite du šaukštus miltų (vieną palikite).
Varškės masę padalinkite pusiau. Vieną pusę sumaišykite su trintomis uogomis (arba mėlynių džemu) ir likusiu šaukštu miltų. Suberkite šilauoges.

Kitą pusę palikite baltą.

Orkaitę įkaitinkite iki 250 laipsnių kaitros.

Ant sausainių pagrindo šaukštu paskleiskite baltąją varškės dalį. Paviršių išlyginkite.
Švelniai, per daug neužkabindami baltojo sluoksnio, ant viršaus paskleiskite mėlynąją masę. Paviršių taip pat išlyginkite. Pašaukite į orkaitę ir kepkite 10 minučių. Tuomet kaitrą sumažinkite iki 100 laipsnių ir kepkite dar apie valandą.
Kepimo laikui artėjant prie pabaigos, grietinę ištrinkite su cukrumi. Pyragą išimkite iš orkaitės (orkaitę išjunkite) ir paviršių lygiu sluoksneliu aptepkite grietine. Vėl greit pašaukite į dar šiltą orkaitę ir palikite valandai, kol atvės. Orkaitės dureles palikite praviras.

Išimkite pyragą iš orkaitės ir jei dar šiltas, gerai atvėsinkite. Padėkite keletui valandų (visų geriausia - nakčiai) į šaldytuvą.
Atšalusį supjaustykite norimo dydžio gabalėliais... Skanaus!

Adaptuota pagal Cucina della Felicita

NASTURČIŲ ŽIEDŲ IR BAZILIKŲ PESTO

Kur dedate bazilikus, kai vasara padovanoja puikų jų derlių? Šią vasarą man šie prieskoniai dera kaip niekad gerai. Vazonuose, loveliuose, namie ant palangės, lauke, tik ne darže. Matyt, dėl nuolatinių vėjų ir šilumos trūkumo, atviroje dirvoje bazilikų užauginti man nepavyksta. 
Aš bazilikų visuomet šiek tiek sušaldau. Šiek tiek sudžiovinu, kad galėčiau maišyti su kitomis prieskoninėmis žolėmis žiemą.

Šiemet pabandžiau pasidaryti bazilikų druskos ir cukraus. Puiki spalva! Ypač druska su violetiniais bazilikais. 

O gaminau paprastai, tiesiog, lygiomis dalimis sumaišiau druskos ir bazilikų lapelių (pvz., stiklinė druskos ir vidutiniškai prikimšta stiklinė lapų), sutryniau rankiniu elektriniu trintuvu iki vientisos masės ir šiek tiek padžiovinau 90 laipsnių kaitros orkaitėje. Tuomet dar šiek tiek palaikiau saulės atokaitoje, kad gerai išdžiūtų ir subėriau į indelius. Toks pat žaidimas ir su cukrumi, tik cukrui sunaudojau žaliosios citrinos ir cinamono kvapo turinčius bazilikus.
Nežinau, kiek ilgai išsilaikys aromatas, manau, kad suvartoti teks kuo greičiau, kadangi spalva laikant šviesoje jau blunka, bet kol kas tai labai puikus pagardas beveik viskam, vietoj įprastos druskos ar cukraus.

Šios vasaros atradimas - bazilikų pesto su nasturčių žiedais, kurie suteikia skanaus aitrumo (tikriausiai, žinote, kad valgomi tiek nasturčių žiedai, tiek lapai, tiek pumpurai, kurie turi liežuvį kandančio aitrumo, šiek tiek primenančio garstyčias ar gražgarstes, be to, tai kalnas vitaminų!). Tad, jei daržo pakrašty ant tvoros ar gėlyno vidury raitosi švarus, nepurškiamas nasturčių krūmas, rekomenduoju pabandyti. Puikus užtepas ant itališkos baltos duonos skrebučio, su pomidoro griežinėliu ir mоcarelos rutuliuku arba pagardas makaronams, picai, o gal vištienos marinatui...

Reikia:
50 g bazilikų lapelių
20 g nasturčių žiedų (apie 30 - 40 žiedų)
2 skiltelių česnako
30 g tarkuoto sūrio "Džiugas"
apie 70 ml tyro alyvuogių aliejaus
2 valg. š. kedro riešutų (migdolai ar saulėgrąžos taip pat tiks)
druskos, maltų pipirų ir citrinos sulčių pagal skonį

Bazilikus kartu su nasturčių žiedais ir aliejumi sutrinkite elektriniu trintuvu iki tyrės. Trinant sumeskite česnaką, sūrį ir riešutus. Tirštumą reguliuokite aliejumi.
Pagal skonį pagardinkite druska, citrinos sultimis ir maltais pipirais. Sukrėskite į užsukamą indelį ir paviršių užpylę šlakeliu alyvuogių aliejaus, sandariai uždarykite. Laikykite šaldytuve ir suvartokite per keletą dienų...

Pagardui vartokite ne vien žiedus, bet ir nasturčių lapus. Jaunesnius, švaresnius ir nepažeistus kenkėjų. Lapai turi daugiau aitrumo nei žiedai.

LINKSMIEJI PINGVINUKAI

Balandžio 25-oji - Pasaulinė pingvinų diena. Panašiai šiuo metu Antarktidoje prasideda žiema ir didžioji pingvinų migracija, kai šie nuostabūs paukščiai palieka vandenyną ir keliauja tūkstančius kilometrų į žemyno gilumą tam, kad susiporuotų ir padėtų kiaušinius :)

Šiai progai siūlau ne tik gardžius, bet ir labai žavius užkandukus  alyvuogių mėgėjams. Kad juos pagaminti, teks truputėlį pavargti, bet ko gi nepadarysi dėl mielų svečių :) Receptą ruošiau žurnalo "Debesys" 2013 m. pavasario numeriui, kai už lango buvo dar daug sniego...

Reikia:

30 didelių juodųjų alyvuogių be kauliukų

30 mažesnių juodųjų alyvuogių be kauliukų

100 g fetos sūrio

50 g varškės

1 skiltelės česnako

druskos ir maltų juodųjų pipirų pagal skonį

1 vidutinės morkos

keletos svogūnų laiškų

keletos krapų šakelių

30 vnt. medinių dantų krapštukų

Fetos sūrį sutrinkite ir sumaišykite su varške. Pagal skonį pagardinkite druska ir maltais pipirais. Įmaišykite trintą česnaką.

 Morką nuskuskite ir supjaustykite griežinėliais. Kiekvienam griežinėliui šiek tiek nupjaukite šonelius ir išpjaukite mažus trikampėlius. Tai pingvinukų kojos.

Paruoškite pingvinukų pilvelius. Stambesnes alyvuoges perpjaukite pusiau. Ant vienos alyvuogės puselės uždėkite rutuliuką sūrio - varškės masės ir užspauskite antrąją pusele taip, kad matytųsi baltas pilvelis. Tą patį padarykite su likusiomis alyvuogių puselėmis.

Galvytėms į mažesniųjų alyvuogių kauliuko angas įsprauskite po mažą morkos gabaliuką. Kiekvieną alyvuogę skersai persmeikite mediniu dantų krapštuku.

Surinkite pingvinukus: ant kiekvieno morkos griežinėlio padėkite po stambesnę alyvuogę su sūriu iš viršaus persmeigdami paruoštąja mažesniąja alyvuoge. Smeikite iki pat morkos, pingvinuko galvą švelniai pristumdami prie pilvelio.

Paruoštiems pingvinukams užriškite „šalikus“, per mažesniąsias alyvuoges – galveles pernerdami svogūno laišką ar krapo stiebelį.

Pingvinukai pasiruošę puotai. Sudėkite juos į lėkštę ir patiekite.

Šiuos užkandukus ruoškite prieš pat patiekdami. Skaniausi ir dailiausi tik šviežūs.

STORAPADĖ PICA SU VYTINTU KUMPIU IR FIGOMIS

Panašu, kad ruduo jau šoka savo trankiausias polkas. Su audromis, pritariant žliaugiančio lietaus melodijoms. Tokiais savaitgaliais, kaip praėjusysis, nesinori trauktis nuo židinio arba, atidarius orkaitę, norisi pašauti ne putlią picą, bet sulįsti pačiai...

Man patinka rudenį nusipirkti prisirpusių figų, minkštų ir saldžių, nors ne tokių gardžių, kaip, pvz., Tunise arba Italijoje. Kartą paragavęs šių vaisių ten, kur jie auga, supranti, kad į Lietuvą atkeliauja vaisiai, neturintys nieko bendra su tuo, ką teko ragauti. Skaniausios figos nuskynus jas nuo medžių ne taip seniai, kaip prieš eksportuojant į Lietuvą. Beje, ant medžių jos kaboti gali tol, kol natūraliai sudžiūva visiškai nesugesdamos...

Figas pamenu ir iš vaikystės, tiesa, džiovintas. Mano močiutė jas vadindavo "inžyrais", dėl rusiškų pavadinimų anais laikais ( rus. Инжир) :) Mėgdavau jas vien dėl to, kad kramtant atrodė, jog traška ne tik burna, bet ir viskas aplinkui.

O ar žinojot, kad žydintys figmedžiai neturi matomų žiedų? Maži žiedeliai pasislėpę dėžutėse, iš kurių vėliau vystosi patys vaisiai. Taip išeitų, kad besimezgantis figos kamuoliukas ir yra tas žiedas.

Figmedis - fikusų giminaitis, tų, dideliais, ovaliais, blizgiais, lyg vaškiniais lapais, kuriuos nuo seno pas mus augina kambariuose ir tų, kurie piečiau Lietuvos parkuose, skveruose ir gatvėse auga kaip didžiuliai medžiai lyg mūsų liepos ar ąžuolai... Figmedį nesunku iš parduotuvinių vaisių sėklų užsiauginti ir pas mus. Oro sąlygoms leidus, galima sulaukti net ir vaisių, tik vat, kad tos gerbiamos oro sąlygos pas mus labai jau permainingos...

Mėgstu figas, man jos primena saulėtus kraštus.
Figos kepiniuose puikiai sulaiko drėgmę, taip ilgiau išlaikydamos jį šviežesnį, taip rašoma internete. Dar skaičiau, kad figų tyrė kepamuose pyraguose gali pakeisti riebalus...

Figos labai gardžios su vytintu kumpiu ar sūriu, tai atspindi receptų gausa.

Vėsų savaitgalį kepiau storas, bet minkštas ir purias picas. Pagal itališkos duonelės fokačijos (it. focaccia) receptą. Su mozzarella sūriu, vytinta jautiena ir figomis. Prie židinio, su taure vyno ir prisiminimais apie saldžias Tuniso ir Italijos figas... :)

Reikia: (dviems, maždaug 30 cm skersmens picoms)
425 g miltų (550D tipo)
10 g šviežių mielių
2 šaukštų alyvuogių aliejaus ir dar šiek tiek paviršiui
0,5 šaukšto medaus
šaukštelio jūros druskos
125 ml drungno vandens*
jūros druskos ir maltų pipirų paviršiui
4 - 6 šviežių, prisirpusių figų (dvi figas būtinai palikite iškepusiai picai)
200 g mozzarella sūrio
2 - 4 šaukštų pomidorų pastos
60 g (pakuotės) plonai pjaustytos vytintos jautienos kumpio (naudojau "Vytintą kentaurų kumpį")
šviežių bazilikų

Tešlai mieles ištirpinkite drungname vandenyje ir, paviršių apibėrę miltais, palikite šiltai, kad suputotų (maždaug 20 min).

Miltus išsijokite į dubenį ir sumaišykite su druska. Viduryje padarę duobutę, įkrėskite puse šaukšto medaus, įpilkite aliejaus ir, supylę mielių mišinį, gerai suminkykite.
Suformuokite rutulį, uždenkite maistine plėvele ir pastatykite šilton vieton maždaug valandai, kad pakiltų (iškilti turi dvigubai).
Tuomet tešlą dar kartą išminkykite ir padalykite į dvi dalis.
Suformuokite maždaug 30 cm skersmens ir centimetro storio apskritimus, kuriuos sudėkite į kepimo popieriumi išklotą kepimo skardą ir leiskite pastovėti dar 15 - 20 minučių.

Orkaitę įkaitinkite iki 210 laipsnių.

Papločiuose pirštais įspauskite nedidelių duobučių, paviršių patepkite alyvuogių aliejumi, o tuomet - pomidorų pasta. Pagardinkite druska ir sudėkite riekelėmis pjaustytą sūrį. Ant sūrio išdėliokite plonas vytinto kumpio juosteles, o ant jo - plonai supjaustytas figas. Paviršių vėl pašlakstykite aliejumi, pabarstykite druska ir maltais pipirais (aš pridėjau šviežaus smulkinto čili).

Kepkite apie 15 - 20 min.

Iškeptų picų paviršių pabarstykite šviežių bazilikų lapeliais, dar kartelį pašlakstykite alyvuogių aliejumi ir išdėliokite skiltelėmis pjaustytas likusias figas. Supjaustykite ir iš kart patiekite.

*Pastaba: man knygoje nurodyto vandens kiekio prie duoto miltų svorio nepakako, (pyliau gerokai daugiau, apie 250 - 270 ml), tad vandens kiekį patariu reguliuoti minkant. Tešla turėtų gautis minkšta ir elastinga, nesuminkykite labai kietos, svarbiausiai, kad pica netaptų akmeninė.

Šaltiniai:
K. Bačiauskaitė, R. Derenčienė "Kasdienė ir šventinė duona", Laisvos valandos, 2011
BBC Food Recipes

SKREBUČIAI SU BRAŠKĖMIS

Tikrai ne paslaptis, kad Lietuvoje yra rojaus kampelių. Praėjusį savaitgalį jau buvo dingtelėjusi mintis, kad manęs nebėra šiame vėjuotame pasaulyje, o prisikelti buvo lemta Rojuje :) Aš kalbu apie Druskininkus, turbūt, labiausiai išgražėjusį kurortą per pastaruosius metus. Turėjau nors ir trumpo, bet puikaus mini atostogų laiko mylimam mieste. Tropikais ir visiška ramybe dvelkiančios nakties oro, kvepiančių pušynų, pilnų sirpstančių mėlynių (kiek jų ten daug!), šokančių spalvotų fontanų (visai kaip Barselonoje...), širdį glostančių vaizdingų Nemuno pakrančių, daug tiek aktyvaus, tiek ramaus poilsio ir nuostabios valandėlės su Rennie iš Sezoninės virtuvės. Buvo neapsakomai smagu susipažinti...

Grįžusi iš uogų krašto, valgau ne tik mėlynes, kuriu spėjau pasirinkti, bet ir dzūkiškas braškes, kurių nusipirkome grįždami pro Lietuvos kaimus :)
Baltos duonos skrebučiai su balzaminame acte marinuotomis braškėmis ir ožkų sūrio dvelksmu - jau ne atradimas, bet puikus vasariškas užkandis, kai norisi ko nors skanaus prie vyno taurės ar kavos puodelio... Pabandykite!

Reikia:
apie 0,5 kg šviežių, smulkiau supjaustytų braškių
šaukšto balzaminio acto (arba truputį daugiau pagal skonį)
šaukšto - dviejų alyvuogių aliejaus
šaukšto kapotų šviežių bazilikų lapelių
žiupsnelio druskos, cukraus ir maltų juodųjų pipirų (arba čili, jei norisi aštriau)
vieno ilgo prancūziško batono ar kokios nors šviesios itališkos duonos (pvz., ciabattos)
sviesto (duonai plonai aptepti)
apie 100 g tarkuoto kietesnio ožkų sūrio (puikiai tiks ir Džiugas, Parmezanas ar kitoks kietasis sūris)

Dubenyje sumaišykite pjaustytas uogas su balzaminiu actu, aliejumi, druska, cukrumi, pipirais ir kapotais bazilikais. Sūrumą - saldumą - aštrumą - rūgštumą reguliuokite pagal savo skonį. Palikite, kad pasimarinuotų.

Orkaitę įkaitinkite iki 200 laipsnių kaitros.

Duoną supjaustykite vidutinio storio riekelėmis, plonai aptepkite sviestu ir labai nedaug užbarstykite tarkuoto sūrio. Sudėkite į kepimo popieriumi išklotą kepimo skardą ir kepkite, kol sviestas susigers, sūris išsilydys, o duona vos suskrus.

Ant skrebučių uždėkite po kupiną šaukštą marinuotų braškių, apliekite išsiskyrusiomis sultimis ir, papuošę bazilikų lapeliais bei pabarstę maltais pipirais, iš kart patiekite.

Jei ant viršaus taip pat patrupinsite ožkų sūrio, liežuvį nusikąsite... :0)

Adaptuota pagal Pinch My Salt

BULVIENĖ SU SŪRIU

Paprastai bulvienę įprasta virti su šonine. Tokią virdavo ir mano močiutė, tik gamindavo pienišką ir be proto sočią, nes bulves virdavo grietinėlės ir pieno mišinyje.

Ši bulvienė su jogurtu ir su paprikomis. Todėl būtų galima šią sriubą pavadinti pertrinta bulvių ir paprikų sriuba su sūriu. Ne mažiau soti ir skani, ypač jei su rūkytu sūriu. Mano skoniui šiai sriubai labai tinka kuminas. Dar, labai tinka ją pagardinti mažais marinuotais pomidorėliais ir bulvių traškučiais. "Čipsai" - mūsų improvizacija. Tik valgyti tuomet reikia iš kart, kol traškučiai dar kieti...

Gera tuo, kad kiekvieną kart ruošiant, galima paįvairinti skirtingų rūšių sūriu ir pagaminti vis kitokią. Šį kart gaminau su lietuvišku rūkytu sūriu "Svalia" ir kietuoju sūriu "Džiugas". Jei norisi ko nors pikantiškesnio, įberkite šiek tiek sūrio su mėlynuoju pelėsiu. Ypač gardu su Rokforu, jei taip, kaip ir aš dievinate jo aštrumą arba su lietuvišku "Memel Blue", jei prancūziškas per daug"kvapnus"...

Reikia:
gabalėlio sviesto;
vieno smulkinto svogūno;
450 g kubeliais pjaustytų bulvių (3 - 4 bulvių);
2 kubeliais pjaustytų paprikų - žalios ir raudonos;
2 traiškytų česnako skiltelių;
1 l vištienos sultinio (blogiausiu atveju - virinto vandens);
druskos, pipirų pagal skonį;
laurų lapo;
1,5 nubraukto šaukštelio malto kumino;
150 ml natūralaus jogurto;
115 g tarkuoto mėgstamo sūrio (aš naudojau rūkyto ir kietojo sūrio mišinį) ;
keletos mažų konservuotų pomidorėlių;
baltos duonos skrebučių arba saujos pomidorų skonio bulvių traškučių.

Puode ant sviesto pakepinkite svogūnus, kol balkšvai pagels. Maišydami sudėkite bulves, paprikas, česnakus ir kartkartėmis pamaišydami dar pakepkite apie 5 min.
Supikite sultinį, įmeskite laurų lapą, įberkite druskos. Ant didelės kaitros užvirkite, tuomet kaitrą sumažinkite ir pridengtą virkite ant mažos kaitros apie 20 min. arba kol suminkštės bulvės. Išimkite laurų lapą ir palikite pravėsti.
Maišytuvu ar trintuvu dalimis sutrinkite sriubą su maltu kuminu iki vientisos tyrės ir vėl supilkite į švarų puodą.
Supilkite jogurtą ir vėl lėtai pašildykite, tik neužvirkite.
Sudėkite sūrį (žiupsnį tarkuoto kietojo sūrio palikite, o nuo rūkyto sūrio būtinai reikia nulupti odelę, antraip sriubą teks perkošti), pamaišykite, kad ištirptų. Sriubą supilkite į lėkštes ar dubenėlius, pabarstykite likusiu sūriu, smulkintais bulvių traškučiais ir marinuotais pomidorėliais... :)

Šaltinis: "Valgiai šeimai ir draugams: 380 receptų iš viso pasaulio", 2006 m.

ŽALIOJI RIKOTA

Su pistacijų riešutais, dilgėlėmis, meškinio česnako lapeliais ir kraujalakės lapais. Žalia varškė, pilna vitaminų.

Languotos prijuostės autorė paskelbė temą apie laukinius augalus. Labai laiku.

Meškinį česnaką pavasarį valgom senokai. Dilgėles - visai neseniai (seniai geriam tik dilgėlių arbatą). O kas ta kraujalakė, turbūt, nelabai aišku...

Apie meškinį česnaką daug pasakoti nereikia. Augalas, kurio lapai labai panašūs į pakalnutės (žmogui nuodingos!), bet kvepia česnaku. Gausus vitaminų (ypač vit. C), vaistas nuo įvairiausių negalavimų. Deja, auga ne visur - daugiausia drėgnuose lapuočių miškuose, pavėsyje, derlingame dirvožemyje, visai kaip ir tos pačios pakalnutės. Įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą, augalus rinkti gamtoje draudžiama (o kas darosi pavasarį turguje!).

Ne veltui meškiniu vadinamas, nes sakoma, kad rudasis lokys po žiemos miego nesugeba tvirtai ant kojų atsistoti, jei neranda šios žolės, kvepiančios česnaku ir turinčios stiprinamųjų galių.  Jį labai mėgsta ir karvės. Prisiragavusios šio žalėsio, duoda česnaku kvepiantį pieną :)

Man skaniausias meškinio česnako "pesto", lapai, sutrinti su sūriu, riešutais, druska, šlakeliu aliejaus ir citrinos sultimis.

 Šį pavasarį prisipirkau meškinio česnako sėklų, skirsiu vietelę prieskonių lysvėje ar po beržu ir bandysiu užsiauginti.

Dabar labai tinkamas metas dilgėliauti. Dilgėlių rinkti niekas nedraudžia, o ir ieškoti ilgai nereikia, svarbu švari vieta. Juk dar vienas įvairiausių vitaminų šaltinis ir neišpasakytų galių turinti žolė. Žinau vietelę, kur dilgėlės auga pamiškėj visai prie pat jūros..

Šviežių lapelių antpilas - kraują valanti ir organizmą stiprinanti priemonė, bet to, skatina kūdikius maitinančių mamyčių pieno laktaciją. Maistui renkami jauni dilgėlių lapeliai, o vaistams - visiškai susiformavę ir sveiki lapai augalui žydint. Beje, prisipjovus tuntą žalių lapų, užpylus vandeniu, savaitę parauginus ir gautais žalibarščiais palaisčius augančius augalus, gautume natūralią ir labai veiksmingą trąšą. Išbandyta, dilgėlės - maistas ir vaistas ne tik žmogui, bet ir augalams...

Man skani dilgėlių arbata, maišau šios žolės šeimynai į kitas arbatas, kepu žalią omletą ir kiaušinienę, verdu rūgštynių sriubą su dilgėlėmis. Šiek tiek džiovinu.

Paskleidus parneštus lapus - namai pakvimpa gaivuma, šiek tiek primenančia mėtų dvelksmą..

Mano prieskonių ir gėlių lysvėje antri metai puikuojasi mažiau žinoma mažoji kraujalakė, kurią naudoju kaip prieskonį.

Sakoma, kad šis augalas atkeliavo nuo Viduržemio jūros. Lapai, gerai pakramčius, primena truputį agurkų, šiek tiek riešutų skonį. Tai prieskonis salotoms, marinatams, padažams, gaiviesiems gėrimams, kiaušinių ir varškės patiekalams, troškintai žuviai, paukštienai, bulvių ir daržovių valgiams, sumuštiniams pagardinti. Sakoma, kad kraujalakė stiprina širdį, gerina virškinimą, valo kraują.

Arbatos dar neragavau, laukiu, kol labiau suvešės. Užtat lapelius maišau su varške..

Žaliąją rikotą, su visom minėtom stebuklingom žolėm ir piktžolėm, skanu valgyti su karštomis bulvėmis, kaip kastinį arba naudoti kaip įdarą baklažanų suktinukams ar virtiniams..

 Reikia:

indelio (200 g ) rikotos sūrio (puikiai tinka paprasta varškė, tik tuomet ją reiktų papildomai sumaišyti su vienu - dviem šaukštais grietinės);

saujos dilgėlių lapelių;

nedidelio pundelio meškinio česnako lapų;

saujos kraujalakės lapų (jei tokios nėra, galima keisti, pvz., krapais ar kitom prieskoninėm žolėm, o gal vertingom piktžolėm);

saujos išgliaudytų pistacijų;

druskos, pipirų.

Dilgėles nuplikom verdančiu vandeniu, kad nesikandžiotų :) Kraujalakės lapus ..

.. susmulkiname kartu su kitomis žolėmis (smulkiai sukapojame blenderiu ar peiliu) ir riešutais (galima sumalti). Įmaišome sūrį (ar varškę su grietine), pagardiname druska ir pipirais (jei valgysime su bulvėmis, padruskinti reikėtų šiek tiek labiau).

Valgome su karštomis virtomis ar keptomis bulvėmis.

Jei naudojame kaip įdarą baklažanų suktinukams, prieš tai baklažaną supjaustome plonomis riekelėmis, kurias pabarstome druska ir apkepame beveik sausoje keptuvėje (keptuvę patepame aliejumi tik tiek, kad nesviltų), kol dailiai apskrunda. 

Ant baklažano riekelės dedame šiek tiek žaliosios rikotos ir suvyniojame. 

Patiekiame kaip užkandį su salotomis ir pomidorais..

Šaltiniai:

Z. Gudžinskas, B. Rašomavičienė "Lietuvos prieskoniniai augalai", 2008 m.;

J. Vasiliauskas "Gamtos vaistinė", 2010 m.;

Valstietis. lt

FILO KREPŠELIAI...

... ir atskubėję Naujieji. 

Nenoriu būti banali ir nuobodi, bet labai noriu Visus, užeinančius į šį tinklaraštį, pasveikinti su Naujaisiais Metais...

Gyvenimo tempas darosi vis greitesnis dėl mūsų skubėjimo, nes esam paskendę savuose rūpesčiuose, darbuose ir nebemokame džiaugtis paprastais dalykais.

Ar dažnai pakeliam akis į dangų ir džiaugiamės vieversių čirenimu pavasarį, ar akimis kuriame figūras iš baltų debesų vasarą, ar gėrimės žvaigždėtu dangumi ankstyvą rudenį?

Ar pastebim, kaip skleidžiasi medžių pumpurai gegužį, ar grožimės šviežia jaunučių medžių lapų žaluma? Ar traukiam į save žydinčių alyvų kvapą ir bandome surasti penkialapį žiedą?

Ar randame laiko nuvažiuoti prie jūros? Ar žinome, kuo ji kvepia? Ar basomis pasivaikštome po akmenuotą paplūdimį? Parsinešame saują idealiai nugludintų, spalvotų ir skylėtų akmenų? 

Ar grybaujame, uogaujame? Ar vaikštome po pušimis kvepiantį mišką, akimis ir nosimi tyrinėjame gamtą? Ar bandome įsiklausyti į paukštelių balsus? Ar stabtelim, išgirdę genio kalenimą ar negirdėto paukščio klyksnį?

Ar parsinešame kartais didžiulę vasariškų laukinių, paprastučių gėlių puokštę sau, visiškai be jokios priežasties?

Ar mokame džiaugtis tikra žiema, kai nosis kutena šaltukas? Ar pastebim, kad daug balto ir puraus sniego pakelia nuotaiką?

Ar randame laiko pabūti su savimi? Ar mokame nieko neveikti, pabūti visiškoje tyloje?

Linkiu Jums viso šito, nors vienos mažos dalelės arba daug kitokių, Jums mielesnių, nes tokie ir begalybė kitokių paprastų ir žemiškų dalykų padeda užsimiršti, pristabdo laiko bėgimą ir sugrąžina gyvenimo jausmą....

Filo krepšeliai - užkanda iš "Phyllo" tešlos, tos, plonesnės už popierių. Įdomiai atrodo, papuošia stalą ir traškiai gardi. Su krevečių, sūrio - kumpio ar kitokiu mėgstamu įdaru...

Krepšeliams reikia (24 vnt.):

8 lakštų Filo tešlos;

apie 100 g sviesto;

keletos skiltelių česnako;

tarkuoto Džiugo ar kitokio kietojo sūrio.

Krevečių įdarui:

200 g krevečių sūryme;

skiltelės česnako;

šlakelio citrinos sulčių;

šiek tiek majonezo;

druskos, pipirų pagal skonį.

Kumpio - sūrio įdarui:

apie 100 g šaltai rūkyto kiaulienos kumpio;

100 g fermentinio sūrio (aš naudojau geltonąjį Čederį);

mažos skiltelės česnako;

vieno virto kiaušinio;

vienos nedidelės kriaušės (nuluptos ir be sėklų);

saujelės pistacijų riešutų;

druskos, pipirų, majonezo pagal skonį.

Sviestą išlydyti su išspaustu česnaku. Atšildytus Filo tešlos lakštus išvynioti ir pridengti drėgnu rankšluosčiu, kad nedžiūtų. Vieną lakštą tešlos pasitiesti ant darbastalio, užtepti lydytu česnakiniu sviestu, pabarstyti tarkuoto sūrio. Uždengti kitu lakštu ir viską pakartoti, kol suklosime keturis sluoksnius. (Taip pat padaryti ir su kitais keturiais lakštais).

Dideliu aštriu peiliu lakštus padalinti į dvylika kvadratų ir jais iškloti sviestu pateptas keksiukų formeles, lengvai prispaudžiant prie kraštų ir suformuojant krepšelius:

Kepti 180 laipsnių kaitros orkaitėje apie dešimt minučių, kol krepšeliai įgaus dailią geltonai rusvą spalvą.

Įdarui krevetes sumaišyti su kapotu česnaku, citrinų sultimis, druska, pipirais ir majonezu. Pripildyti dalį ataušusių krepšelių.

Kitam įdarui kumpį smulkiai sukapoti, sumaišyti su smulkintu česnaku, smulkiai tarkuotu sūriu ir kiaušiniu, kapotais riešutais ir smulkiau supjaustyta kriauše. Pagardinti druska, pipirais, majonezu ir pripildyti likusius krepšelius.

Viskas!

Įdarą galima rinktis pagal skonį ir improvizuoti....:)

MARGAS SŪRIO PYRAGAS

Nesunkus, skaniausias su trintomis braškėmis ir svarbiausia, dailus...

Reikia:

250 g kreminio sūrio (aš naudojau Maskarponės);

150 ml grietinėlės;

80 g miltinio cukraus;

100 g miltų;

30 g kukurūzų krakmolo;

4 kiaušinių;

šaukštelio cukraus su vanile;

šaukšto su kaupu kakavos miltelių.

Kiaušinių baltymus atskirti nuo trynių.

Sūrį sumaišyti su cukrumi ir vaniliniu cukrumi, po vieną sudėti trynius, po kiekvieno gerai išmaišant, supilti grietinėlę.

Švelniai įmaišyti persijotus miltus, sumaišytus su krakmolu.

Baltymus išplakti iki standumo ir atsargiai įmaišyti į sūrio masę. 

Trečdalį tešlos atskirame dubenyje išmaišyti su kakavos milteliais.

Į kepimo indą sukrėsti puse baltos sūrio masės. Ant viršaus sudėti kakavinę tešlą ir vėl baltąją. Pagaliuku ar šakute šiek tiek pamaišyti (papiešti), kad susiformuotų raštas.

Kepti 160 laipsnių kaitros orkaitėje apie 30 - 40 minučių.

Pjaustyti atvėsusį.

Geriau suvalgyti tą pačią dieną, kol šviežias, pyragas linkęs padžiūti. Maniškiai tokį valgo su šerbetu, kai šaldytos trintos braškės pertrinamos iki galo neatitirpintos.

Pagal šį receptą sūrpyragį galima kepti - virti garuose. Jei atsirastų norinčių pabandyti, būtų įdomu žinoti...

Šaltinis - internetas (?).

PAPRASTI, BET LABAI NEPRASTI LIETINIAI

Su naminiu saldaus pieno sūriu - panyru ir obuoliais.

Ką veikti, kai už lango siautėja lapkritiniai vėjų gūsiai, talžo medžius tai į kairę, tai į dešinę ir be perstojo lyja lietus? O gi šildytis prie viryklės kepant lietinius. Man tai baisiai ilgas darbas. Kai perskaitau žodžius "oi, prisimenu, kaip gardžius lietinius kepdavo mano mama", pagalvoju, kažin, ar mano vaikai prisimins manuosius lietinius, nes tiek jų prikepta, ir taip jie pas mus mėgstami, kad jei ilgėliau to nedarau, rodos, kad baisiausiai prasikalstu.

Sakysit, o kas čia ypatingo, lietinius visi moka kepti. O aš noriu paklausti kitko, ar bandėt pasigaminti saldaus pieno naminį sūrį, taip vadinamą panyrą? Tikriausiai daugelis bandė, juk taip nesudėtinga ir žiauriai skanu. Kas nemėgino, būtinai kviečiu tai padaryti. Puikią pamoką, kurios ir aš mokiausi, galima rasti Jogos mityboje, pas Aistę. 

Dabar sakysit, kaip čia susiję su lietiniais? O gi taip, kad gaminant panyrą, lieka nemažai pasukų, kuriose gausu tirpaus kalcio ir kitokių naudingų dalykų. Iškyla klausimas, ką su jom veikti, juk nepilsi lauk. Aš gamindamą panyrą pieną sutraukiu citrinos sultimis, nuo kurių pasukos įgauna vos juntamą citrinos aromatą ir prieskonį. Atvėsinus šiek tiek padruskinu - pasaldinu ir turiu puikų gėrimą. Bet saviškių namie niekaip negaliu priversti paragauti. Tai vat, galvoju, o jei kepant blynelius vietoj pieno imčiau ir supilčiau pasukas... Ėmiau ir supyliau. Panyrą sunaudojau kaip įdarą, pasukas vietoj pieno kepant. Blyneliai gavos tirpstantys burnoje.

Taigi, sugalvojus išbandyti, prireiks:

Lietiniams:

4 kiaušinių;

2,5 - 3 stiklinių miltų;

apie litrą ar šiek tiek daugiau saldžių pieno pasukų (gautų gaminant panyrą iš dviejų litrų saldaus pieno);

žiupsnelio druskos;

aliejaus  kepimui.

Varškės įdarui:

neslėgto panyro, gauto iš dviejų litrų saldaus pieno (apie 300 g);

šaukšto cukraus;

šaukštelio vanilinio cukraus;

apie 100 ml grietinėlės arba nesaldinto kondensuoto pieno;

Obuolių įdarui:

5 - 6 obuolių;

šaukšto rudojo cukraus;

šaukštelio cinamono;

gabalėlio sviesto.

Blyneliams kiaušinius išplakti, pakaitom pilant miltus ir pasukas, kol gaunama skysta tešla lietiniams. Leisti tešlai pailsėti ir pabrinkti. Iškepti blynelius (išeina apie 17 - 20 lietinių).

Varškės įdarui neslėgtą panyrą - varškę šaukštu išsukti su cukrumi, vaniliniu cukrumi ir grietinėle (nesaldžiu kondensuotu pienu) iki vientisos minkomos masės:

Man tai kažkoks stebuklas. Labai skani varškė, primenanti plombyrą. Galėčiau valgyti vieną, tiek slėgtą, kaip sūrį, tiek minkštą :)

Obuolių įdarui nuluptus ir išvalytus obuolius sutarkuoti burokine trintuve, pridėti cukraus, cinamono ir ant gabalėlio sviesto pašutinti keptuvėje, kol sukris.

Toliau, įprastas darbas - dalį lietinių pertepti obuolių mase ir suvynioti vamzdeliu, kitą dalį pertepti varške ir sulankstyti skarelėmis.

Prieš patiekiant blynelius apkepti šlakelyje aliejaus. Varškės blynelius patiekti su trintomis šviežiomis braškėmis, o obuolinius - su grietine ar plakta grietinėle... :)

Mano močiutė tokius blynelius vadindavo "naliesninkais". Varške perteptus ir trikampiais sulankstytus sudėdavo kepimo indan, apipildavo apelsinų sultimis ir patroškindavo orkaitėje... Aš tokių dar nebandžiau.

Ir dar. Pasukos puikiai tinka sriuboms virti, vietoj vandens. Išbandžiau. Supyliau net į verdamą raugintų kopūstų sriubą... Ir makaronus viriau pasukose vietoj vandens....