AGRASTŲ VYNAS

Tikriausiai pas ne vieną senesnės sodybos šeimininką agrastų krūmų šakelės svyra nuo uogų gausos, o džemų nėra kam valgyti. Aš agrastus jau seniai atradau iš naujo. Treti metai uogas marinuoju ir valgome kaip priedą prie vynų ir sūrių. Maišau tokias su pamarinuotomis alyvuogėmis. Labai netikėta ir skanu :) Kepu gardų agrastų pyragą, gaminu agrastų padažą prie blynų, išverdu keletą stiklainiukų standžių agrastų drebučių...
Agrastai turi ypač daug pektino. Kokį litrą ar kilogramą uogų pašutinus puode su šlakeliu vandens, o po to gerai pertrynus per sietą, gauta tyre galima tirštinti uogienes. Šiemet viriau abrikosų džemo, šiek tiek įmaišydama tokios tyrės.
Na, bet jei pas daugelį bujoja ne vienas, o keletas spygliuotų krūmelių ir visas uogas suvartoti tikrai sudėtinga, kviečiu pasigaminti naminio agrastų vyno. Rausvo. Sauso. Po metų, o dar geriau, po dviejų, turėsite progos paskanauti savito skonio kvapnaus gėrimo. Agrastų vynas skoninėmis savybėmis prilygsta vynuogių vynui ir gali būti geriamas kaip apetitą žadinantis aperityvas prieš sočius pietus ar vakarienę. Išbandyta!

Reikia:

10 kg agrastų

3,5 kg cukraus

5 g pektino fermento*

10 g maistingųjų medžiagų*

10 g vyno mielių

Agrastus perrinkite, nuplaukite, pašalinkite lapelius ir pagedusias uogas, nuskabykite kotelius ir ūselius. Sutraiškykite ir sudėkite į rauginimo indą. Užpilkite verdančiu vandeniu (kad uogas vos apsemtų) ir palikite atvėsti iki kambario temperatūros. Į atvėsusią masę suberkite pektino fermentą ir gerai išmaišykite. Supilkite nedideliame vandens kiekyje ištirpintas vyno mieles ir maistingąsias medžiagas. Indą užkimškite, įstatykite vandeniu pripildytą rauginimo vamzdelį ir palikite šiltoje patalpoje tris paras rūgti.

Po trijų parų raugą iškoškite, minkštimą gerai išspauskite ir, jei trūksta, iki 25 litrų pripildykite virintu vandeniu. Nupilkite maždaug tris litrus gauto skysčio ir jį kaitindami ištirpinkite cukrų. Sirupą atvėsinkite ir supilkite į raugą. Indą vėl užkimškite, įstatykite vandeniu pripildytą rauginimo vamzdelį ir pastatykite šiltoje vietoje rūgti.

Kai pro rauginimo vamzdelį tepraeis vos vienas ar du burbuliukai per minutę, maždaug po 3 – 4 savaičių, atskirkite ant dugno susidariusias nuosėdas. Iškoštą vyną išvėdinkite - keletą valandų palikite stovėti atvirame inde nuolat intensyviai pamaišydami, o po to vėl supilkite į rauginimo indą, užkimškite, įstatykite rauginimo vamzdelį ir palikite vėsesnėje vietoje savaiminiam skaidrėjimui.

Kai vynas visiškai nuskaidrės, dar kartą kruopščiai atskirkite likusias nuosėdas, o vyną vėl išvėdinkite. Išpilstykite į butelius, užkimškite ir suguldę palikite vėsesnėje vietoje, kad subręstų.

Šių uogų vynas rūgsta ir bręsta ilgiau nei kiti vynai. Geriausias skonis ir aromatas atsiskleidžia po metų, pusantrų ar dviejų. Su metais sodrėja ir spalva.

Jei šį vyną gaminsite iš nepilnai prisirpusių agrastų, gėrimas lengviau skaidrės ir bus daug skanesnis.

*Agrastai – uogos, turinčios nemažai pektinų, kurie apsunkina vyno rūgimą ir skaidrėjimą, todėl šiam vynui būtinai reikia pektiną ardančių fermentų. Kai šie fermentai atliks savo darbą, išspausti sultis iš uogų tirščių bus vieni juokai :)

*Maistingosios medžiagos – vitaminai ir mikroelementai, reikalingi mielių aktyvumui didinti. Jas naudojant kartu su vyno mielėmis, vynas rūgsta aktyviau, greičiau ir kokybiškiau.

Pektino fermento, vyno mielių ir maistingųjų medžiagų galite įsigyti vyndarystės prekių parduotuvėse. 

Receptas ruoštas  maisto tinklaraštininkų žurnalo "Debesys" 2013 m. vasaros numeriui.

RABARBARŲ VYNAS

Tikriausiai, niekas nepaneigs mano meilės rabarbarams :) Puikus didžiulis raukšlėtų lapų krūmas man labai gražus. Didžiulis prižiūrimas keras gali būti tikra sodo ar daržo puošmena, ypač antrąją vasaros pusę, kai kotai pilni nelabai draugiškos žmogaus organizmui oksalo rūgšties. Rabarbarų lapus, kuriais aš negaliu atsigrožėti, galima įamžinti - pasidaryti puikų cementinių vazonų su jų atspaudais, mat šitų lapų raukšlėtumas ir gilios gyslos palieka gražius raštus. Ankstyvą pavasarį jauni, dar visai nedideli lapai tinka balandėliams. Šito dar neišbandžiau. Užtat praėjusią vasarą užraugiau labai skanaus rabarbarų vyno ir nespėjau užslėpti nei vieno butelaičio :) Labai nustebino!

Jei pabodo kepti trupiniuočius, apverstus ir neverstus pyragus, gaminti kremus, tartas ir pagardus, o sodo pakrašty ar patvory (nes dažniausiai tokia nelabai garbinga vieta skiriama rabarbarams) vis vien pūpso dramblio ausų dydžio lapų krūmas, nenupjaukite nei vieno kotelio. Paprašykite dar ir kaimynų, kurie tikriausiai padėkos, kad pasiimate ir surizikuokite. Turėsite beveik saldaus, kvapnaus ir stebinančio rausvo vyno... 

Reikia: (~ 8 - 10 butelių vyno)
3,3 kg šviežių rabarbarų kotų
2,5 kg cukraus
1 l stiprios geros juodos arbatos
2,5 g vynuogių mielių
vandens

Rabarbarų kotus nuplaukite ir supjaustykite kuo smulkiau (0,6 - 1 cm dydžio kubeliais). Suberkite į švarų, sterilų indą ir užpilkite cukrumi. Gerai išmaišykite. Indą uždenkite švaria skepeta, rankšluosčiu arba maistine plėvele ir palikite šilčiausioje vietoje trims paroms.

Per tiek laiko iš rabarbarų turėtų išsiskirti nemažai sirupo. Nukoškite, labai kruopščiai nuvarvindami ir nuspausdami (negalite prarasti nei vieno lašo!). Pačius rabarbarus gerai "išgręžkite" (aš perleidau per sulčiaspaudę) ir viską supilkite į sterilų indą, kuriame rauginsite vyną.
Užvirinkite 4 litrus vandens ir dar karštu užpilkite sirupą. Ten pat supilkite ir stiprią juodąją arbatą, gerai išmaišykite ir palikite, kad atvėstų iki kambario temperatūros.
Į atvėsusį mišinį supilkite trečdalyje puodelio virinto kambario temperatūros vandens ištirpintas vynuogių mieles, dar kartą gerai išmaišykite ir užtaisykite rūgti (įstatykite rauginimo vamzdelį su vandeniu). Pastatykite šilton vieton ir palikite trims - keturioms savaitėms, priklausomai nuo aplinkos temperatūros. Nuolat stebėkite rūgimo procesą, jei reikia, vis papildykite vamzdelį vandeniu.

Kai pro rauginimo vamzdelį per minutę teiškils vos vienas ar du burbuliukai, vyną laikas nukošti. Atskirkite nuosėdas (geriausiai tai daryti vamzdeliu) ir gerai išvėdinkite (supilkite į didesnį puodą ar kitokį atvirą turimą indą ir palikite keletui valandų; vis pamaišykite mediniu šaukštu). Supilkite atgal į rauginimo indą, įstatykite rauginimo vamzdelį su vandeniu ir palikite dar kuriam laikui, kad nuskaidrėtų. Kai vynas atrodo skaidrus, teks vėl iškošti ir nuvėdinti (šį procesą gali tekti pakartoti dar kartą, priklausomai nuo rūgimo, skaidrėjimo proceso kokybės ir nuo to, kaip kruopščiai iškošiate).

Beliko sulaukti, kol vynas šiek tiek subręs ir supilstyti į butelius ilgesniam laikymui :)

Aš savuosius vynus palieku buteliuose, kuriuose rūgsta, kad galėčiau vis prižiūrėti. Brandinti reiktų bent jau pusmetį (iš kart po rūgimo vynas gali pasirodyti nelabai skanus) ir jei viskas tvarkoj, tuomet galima supilstyti į butelius ir gerai užkimšus, paslėpti. Ilgėliau laikomi atskleidžia vis daugiau gerų skoninių savybių. 

Šio vyno nespėjau pabrandinti, tikriausiai dėl to, kad per greit supilsčiau į butelius (nebuvo pasibaigusi fermentacija, o stabilizatorių vengiu), vynas šiek tiek vėl "užburbuliavo", t.y, pasidarė lengvai natūraliai šampanizuotas ir be galo gardus, ypač vėsus :) Teko suguldyti į šaldytuvą  ir greit suvartoti... Norėčiau, kad pavyktų šitą procesą pakartoti :)

Idėjos iš: Lovely Greens ir The Guardian


Skaičiau, kad Ventės ragą užpuolė laumžirgiai. Ne blogąją prasme, tiesiog, jų labai daug, kaip ir karkvabalių šiemet. Pas mus jų taip pat netrūksta, ypač gražu stebėti būriais skrendančius vabzdžius važiuojant automobiliu. Nutūpę pušų ūglius, matyt randa ko nors saldaus. Labai dailūs spalvingi vabzdžiai, blizgiais sparnais, grakštūs ir visai neįkyrūs. Mielai pozuoja fotografuojami :) Beje, mintantys pagrinde uodais, tad tikri geruliai...
O ar žinojot, kad laumžirgio gyvenimas tetrunka vos mėnesį? Kol sudils jų blizgūs plonyčiai sparneliai, o tuomet - akmeniu į žemę ir maisto šaltinis kitiems padarams. Per trumpai, nemanot?

PIENIŲ VYNAS

 Vieną šiltą ir saulėtą gegužės popietę išėjau pasivaikščioti po mūsų kaimo parką. Su kibiru rankose. Ir pirštinėmis. Turim tokį didelį žalią plotą, kur nieks nepurškia jokių chemikalų, netręšia ar kitaip nenuodija ir dirbtinai "nemaitina" pievų bei nėra kelio ir nevažinėja jokie automobiliai. Gerą valandėlę turėjau progos pasidžiaugti ta geltona jūra, kuri tuoj virs baltų pūkų sąmyšiu. Seniai ketinau "užkonservuoti" dalelę to pavasarinio džiaugsmo. Pagaliau susiruošiau. Ir va, prisirinkau kibirą pienių galvų, maždaug dešimčiai litrų vyno. Pabandymui. Nes, jei pavyks ir patiks, kitais metais reiks ieškoti  papildomų rankų. Ir ne tik rinkimui, tai dar ne pats sunkiausias darbas. Dižiausia pagalba bus reikalinga atskiriant žiedlapius nuo žaliųjų dalių.

Papasakosiu, kaip elgiausi su tuo geltonu grožiu, gal kam pravers, o gal kas duos patarimų. Patį receptą nusižiūrėjau čia. Maždaug pasiskaičiavau proporcijas ir pridėjau šiek tiek improvizacijos.

Taigi, turiu kibirą pienių galvų, stambių, gražių, kvapnių ir aplipusių voriukais, boružėlėm bei kitokiais vabaliukais:

Visą šį grožį iškračiau ir paskleidžiau lauke ant patiesalo, kad visi žiedų gyventojai savo noru išsivaikščiotų į visas puses, kadangi tai jau nebe jų namai:

Maždaug po pusvalandžio žiedus susidėjau atgal į kibirą, dar papurtydama ir iškratydama likusius vabaliukus. Sekantis etapas - daugiausiai laiko ir kantrybės reikalaujantis darbas - žiedlapių atskyrimas. Vieni "žinovai" teigia, kad būtina tai daryti, kad vynas nebūtų per daug kartus, kiti - kad vis vien bus kartu, todėl užtenka pašalinti tik kotelius. Ragaujant bet kuri žiedų žalioji dalis atrodo karti, todėl aš manau, kad žiedlapius reikia atskirti. Ir šiaip, galvoju, jei jau nors truputį lenda tingiai įkyrios mintys, apskritai šiuo darbu net neverta užsimti...

Tai va, pasidėjau puodą ir ilgai bei nuobodžiai pradžioj peiliuku, po to tiesiog rankomis geltonuosius žiedlapius nupešiau nuo žaliojo žiedsosčio. Atidžiai, sąžiningai ir kruopščiai. Darbo pabaigoje žiedeliai "užsičiaupė", mat atėjo vakaras. Po truputį "čiaupėsi" ir mano kantrybė...Nepaisant ilgo darbo, iš keturiolikos litrų žiedų liko vos penki ar šeši litrai geltonos masės:

Toliau, taip vadinamos misos užtaisymas. Arba, aš sakyčiau, vyno paskaninimas, kad nebūtų visai be skonio. Ragavau visiškai grynai pienių vyno (tik iš žiedų), tokio neaiškios spalvos, balzgano ir labai saldaus. Tikrai, skonio beveik nebuvo. Jei nežinotum, gyvenime nepasakytum iš ko jis padarytas. Todėl, ko gero, priedai turėtų priduoti kažko tokio. Švariai nulupau septynis apelsinus (švariai, vadinasi iki pat vaisiaus, be baltosios dalies), supjausčiau riekelėmis ir pašalinau sėkleles. Sudėjau į žiedlapių puodą. Virtuviniu kombainu sumaigiau 300 g geltonųjų razinų ir sukračiau ten pat. Visą masę užpyliau verdančiu vandeniu, kol apsėmė ir palikau ramybėje pusiau atvirame puode vis pamaišydama.

 

Po dviejų parų truputį laukais, truputį gaivuma ir truputį vaisiais kvepiančią misą nukošiau, tirščius gerai išspaudžiau ir viską supyliau į rauginimo indą. Kitame puode pakaitinau (bet neužviriau!) vandens, kuriame ištirpinau puse litro medaus ir 500 g cukraus. Gal medus priduos skonio ir aromato, nežinau, bet pabandysiu. Ataušusį sirupą supyliau ant paruoštos misos. Dar užpyliau vandens tiek, kiek trūko iki indo viršaus, paliekant vietos rūgimui. Įdėjau vynuogių mielių, maistingųjų medžiagų ir užtaisiau rūgti...

Kad ir kaip bebūtų, spalva visai kaip pienių! Po keletos valandų visas indo turinys pradėjo intensyviai "virti". Dabar jau galiu garsiai dainuoti K. Kerbedžio dainą ir laukti tikrojo rezultato....:) Tęsinys net nebežinau kada...:0) Gal kai nustos burbuliuoti?