2010 m. lapkričio 30 d., antradienis

BIRGICO VAFLIUKAI

Šie nedideli vafliukai atkeliavo iš buvusios Jugoslavijos. Jie labai tinka prie kavos, arbatos ar stikliuko likerio. Taip teigiama U. Gruninger knygoje "Kepiniai", iš kurios ir šis receptas.


Reikia:
240 g miltų;
80 g cukraus;
185 g sviesto;
šaukštelio cukraus su vanile;
šaukštelio romo;
1 didelio ar 2 mažesnių kiaušinių;
plytelės juodojo šokolado;
šlakelio (apie 50 ml) grietinėlės.

Miltus su cukrumi ir mažais gabaliukais supjaustytu sviestu, vanilinį cukrų, romą ir kiaušinį sudėti į dubenį ir gerai išminkyti rankomis ar elektrine maišykle.
Iš tešlos suformuoti mažus rutuliukus (truputį mažesnius nei graikiško riešuto dydžio), po tris dėti į įkaitusią vaflinę ir trumpai pakepti, kol paruduos (aš kepiau širdelių formos vaflinėj, tad į kiekvienos širdelės centrą dėjau po tešlos kamuoliuką ir vienu metu kepiau po penkis ar šešis).
Glazūrai pakšildyti grietinėlę ir į ją sudėti sulaužytą šokoladą. Išmaišyti, kol ištirps ir sutirštės (jei per tiršta, galima dar įpilti grietinėlės). Kiekvieną vafliuką iki pusės merkti į glazūrą ir išdžiovinti.

2010 m. lapkričio 29 d., pirmadienis

KIUNKĖ KŪČIOMS

Arba Kūčios ir Kalėdos senoviškai.

Pavarčiau J. Kudirkos knygelę "Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos" (1993 m.), radau įdomios informacijos apie XIX ir XX a. pradžios lietuviškųjų Kūčių kilmę, advento, Kalėdų, Naujųjų Metų bei Trijų Karalių papročius Lietuvoje. Knygelėje pateiktos istorinės etnografinės žinios, kurių pagrindinis šaltinis - autoriaus sukaupta medžiaga, surinkta Lietuvos kaimuose (1969 - 1972 m.), apklausiant senuosius gyventojus bei remiantis archeologijos, tautosakos duomenimis, istorine medžiaga ir tyrinėjimais. Jei smalsu plačiau susipažinti su tikrai lietuviškomis Kūčiomis ir Kalėdomis, rekomenduoju pasidairyti bibliotekose....

Paskaitinėjusi, galiu padaryti tik vieną išvadą - prieš gerą šimtmetį Kūčios lietuviams buvo svarbiausios. Anot autoriaus, itin sunkiomis XIX - XX a. sąlygomis Kūčios neapčiuopiamomis gijomis vienijo blaškomą tautą, padėjo jai išlikti. Tai buvo visapusiškas dvasinis ir fizinis žmonių apsivalymas, ypatingo gėrio, dvasinės darnos, gerumo, susitaikymo diena (kaip tiktų šiandienai!).

Jei norėtume pasijausti tikrais lietuviais ir paruošti stalą Kūčioms taip, kaip tai darė mūsų protėviai, labai daug pastangų neprireiktų:

Visų pirma, reiktų pasirūpinti šienu. Šienas ant Kūčių stalo žmonėms priminė  kūdikėlio Jėzaus gimimo vietą. Šienas turėdavo būti smulkus ir kvapnus. Kai kurie žmonės šieno Kūčioms pasirūpindavo vasarą, dar prieš Jonines. Aukštaičiai dengdavo šienu visą stalą. Žemaitijoje, šieną skleisdavo po lėkštele su kalėdaičiais ir kryželiu.

Paskleidus šieną, stalą užtiesdavo balta linine staltiese, be jokių raštų ir, jei turėdavo, visai nauja, kad būtų "kaip Kristus, be nuodėmės".

Dauguma šeimų stalo nepuošdavo, dengdavo kukliai, kaip ir dera advento laikui. Puošniau stalą dengdavo Latvijos pasienio gyventojai - pataisais puošdavo Kūčių stalo kojas. Kai kur stalo viršų apdėliodavo eglių, rūtų, mirtų, bruknių arba kadagio šakelėmis.

Stalo vidury motina dėdavo kalėdaičius ir kartais kryželį, o tėvas - suraikytą duoną.
Prieš šimtmetį daugelyje šeimų šventinė vakarienė buvo valgoma iš bendrų, molinių ir medinių indų. Vakarienė iš bendrų indų buvo laikoma tarpusavio meilės išraiška.

Kūčių valgiai buvo gaminami iš ankštinių (žirnių, pupų ir pupelių), grūdinių (avižų, kviečių, miežių) kultūrų, aguonų, kanapių, linų sėmenų, miško (grybų, riešutų, spanguolių) ir sodo (obuolių, vyšnių, medaus) gėrybių. Būtina stalo dalis buvo žuvų ir silkių patiekalai, tiršti kisieliai, ypač avižinis. Cukrų pradėta naudoti XX a. pradžioje. Gerdavo silpną arba skiestą raudoną naminį vyną, apynių girą (capnyką), miešimą (medumi pasaldintą virintą vandenį), ramunėlių arbatą, saldę (ruginių miltų ir burokėlių raugo girą) ir šermukšnyną.

Kūčių stalas rodė šeimos turtingumą, šeimininkės išradingumą, sugebėjimą maitinti šeimą. Gera pasiturinčio ūkininko žmona mokėjo Kūčioms pagaminti iki 20 - 30 valgių, kuriuos kaitaliodavo. Iš viso Lietuvoje priskaičiuojama daugiau kaip 100 Kūčių stalo valgių. Visi jie pasninkiniai - gaminami be riebalų arba tik su aliejumi.
Dažniausiai kalbama apie dvylika Kūčių vakarienės valgių. Tai buvo pasiturinčiųjų stalas. Kiti tenkindavosi tuo, ką turi arba į skaičių nekreipdavo dėmesio, ruošdavo 5 -6 ar 9 patiekalus.

Viena Kūčių vakaro patiekalų grupių - košės. Buvo verdama grucė - stambių miežinių (perlinių) kruopų košė; grucė su aguonomis, likusiomis nuo aguonpienio; šutynė, verdama iš bulvių, pupų, žirnių ir kviečių; pusmarškonė košė - sugrūstos su miltų priedu virtos bulvės; drebučiai, verdami iš pagrūstų ir nusijotų kviečių bei 
kiunkė - žirnių - bulvių košė. Atskirai išvirdavo žirnius ir nuskustas bulves. Išvirusias bulves sutrindavo, žirnius tik apgrūsdavo. Viską dėdavo į vieną puodą ir grūsdavo drauge, tačiau taip, kad žirniai liktų apysveikiai. Valgydavo su raugintais kopūstais, "cibuliene", silkėmis, žuvimis (populiariausia buvo Klaipėdos, Pakruojo, Plungės, Šilalės, Tauragės rajonuose). 



Žirniai turėjo ir simbolinę prasmę - reiškė pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus (kaip ir obuoliai), Adomo ašaras. Todėl, pvz., Skriaudžiuose po kalėdaičio (plotkelės) valgydavo žirnių (virtus arba troškintus krosnyje). Ignalinoje žirnius valgydavo per Kūčias, kad kitais metais nebūtų ašarų.... 

Ar mėgstat kiunkę? Sočią ir maistingą. Man atrodo lyg ir per sunkus maistas Kūčioms, užvalgius tokios košės nelabai ko ir benorėsi...
Na, o šiuolaikškai, sugalvojus kiunke pakeisti kasdienę bulvių košę, tereiks 1,5 stiklinės pamirkytų žirnių (labai tinka skaldyti žirniai, juos mirkyti tereikia vos keletą valandų) išvirti, kol sukris. Atskirai išvirti 3 - 4 bulves ir jas sugrūsti. Sumaišyti trintas bulves su sukritusiais žirniais, pagardinti druska ir pipirais. Pridėti kepintos šoninės su svogūnais ir valgyti vieną arba patiekti kaip garnyrą prie kitų patiekalų:


O ką apie šimto metų senumo Kalėdas? 
Pirma Kalėdų diena buvo ramybės ir šeimos.
Antroji - svečiavimosi ir jaunimo diena.
Kalėdoms žmonės pjaudavo kiaulę, ruošdavo šiupinį, kepdavo ir virdavo mėsą, žąsis su kopūstais, antis, kalakutus, kugelį, vėdarus. Labai populiarios buvo troškintos su raugintais kopūstais šviežios ar parūkytos dešros. Šventėms pasiruošdavo šaltienos, kepdavo miežinius, kvietinius ar grikinius ragaišius, pagerintus pienu ir kiaušiniais, aguonų pyragus, virdavo gilių kavą.
Kalėdinių valgių gaminimas buvo tam tikra šeimininkių patikra, nes viską per Kūčias ruošdavo neragaudamos...

2010 m. lapkričio 27 d., šeštadienis

SVETIMŲ KRAŠTŲ SKONIS


Arba aštrioji „harissa“ ir mėtų arbata su kedrų riešutais.

Už lango akis džiugina pirmasis sniegas, taip gražiai viską nuklojęs plonu sluoksneliu. Nuotaika iš kart pasitaisė, nes vakarai tapo šviesesni, o nepratusias nosis kandantis šaltukas pranašauja, kad tikra žiema jau ne už kalnų...

„Languota prijuostė“ kviečia mus dalintis svetimų kraštų skoniu. Gerai, kad neleidžia nuoboduliui užkariauti mūsų tinklaraščių, nors dabar mintys vis labiau sukasi tik apie Kalėdas.

Prisiminiau kelionę į Tunisą. Ten, kur niekad nesninga, kur apskritus metus bujoja didžiulės palmės ir kerojasi kaktusų ausys, o žiemą temperatūra nukrinta iki + 18 ir tai yra labai šalta... Ten pabuvojus, pamėgau datules, mėtų arbatą su riešutais ir aštriąją harissą. Mielai dalinuosi dalele kelionės įspūdžių, tad kviečiu patogiau įsitaisyti, nes pasakojimas bus netrumpas.

Egzotiškasis Tunisas. Šiaurės Afrikos valstybė, kurios kaimynai – Alžyras, Libija ir Viduržemio jūra. Viena mažiausių Afrikoje (ar žinojot, kad Egiptas didžiausia valstybė Afrikos žemyne?).
Apibūdinama kaip liberaliausia musulmoniška šalis - musulmonų ten apie 98% visų gyventojų, tačiau dėl vyriausybės propaguojamos religinės laisvės, moterims leidžiama nenešioti galvos apdangalų. Apskritai, įstatymai labai palankūs moterims. Vyrai labiau už skyrybas bijo tik kalėjimo.
Moderni ir europietiška šiaurinėje dalyje, bei nyki ir laukinė arčiau Sacharos.  Pilna neįtikėtinų kontrastų: modernios arabiško stiliaus vilos ir urvuose tebegyvenantys berberai, su savo egzotiška buitimi...


...graži ir šilkinio švelnumo smėlio kupina Sacharos dykuma ir pakelėse siaubingam karštyje žemyn galva kabančios paskerstos avys; rodos, sausose perdžiūvusio smėlio plotuose, tiesiog dulkėse žaliuojanti žolė ir čia pat už kelių šimtų metrų lyg džiunglės bujojantys sausros ir karščio gerbėjai kaktusai – opuntijos.




Labai graži Tuniso gamta. Šią šalį supa saviti Atlaso kalnai, primenantys vaizdelius iš mėnulio (pasirodo, čia buvo filmuojami „Žvaigždžių karai“) ir pilni oazių, kuriose natūraliai auga palmės :


Labai įdomu buvo pirmą kart pamatyti pipirmedį (iš kurio gaunami juodieji – kartieji pipirai):


Vėliau, kažkurioje iš kelionių, teko patirti egzotišką malonumą nakvoti po pipirmedžiu (palapinėje). Patikėkit, vakariniam aromatui, sklindančiam nuo šio medžio, negali prilygti niekas...
Nuostabą kelia didžiuliai alijošių kelmai...


... ant sienų lipančios bugenvilijų kekės...


... bei aukšti ir vešlūs, lyg liepos, fikusų medžiai.

Kalbant apie maistą, viešint Tunise, mums nelabai pasisekė, mat teko gyventi viešbutyje, kuris labai stengėsi įtikti britams. Anglai vyksta poilsiui į Tunisą kaip lietuviai į Palangą. Viešbučio restoranas kas rytą maitino mus angliškais pusryčiais, „fish and chips“ ir panašiai. Vienintelis gėris – vietinės didžiulės ir skanios alyvuogės, kurių stengėmės atsivalgyti visos kelionės metu, o pietauti eidavom į miestą....

O šiaip, tunisiečiai, kaip ir visi musulmonai, valgo daug avienos ir paukštienos. Beveik prie visų patiekalų patiekamas kuskusas. Labai gardi, stipri ir tonizuojanti kava, kurios arabai išgeria labai daug. Nuostabi nors gal ir per saldi mėtų arbata, patiekiama mažose stiklinėlėse ir gausiai priberta kedrų riešutėlių.

Begalo daug patiekalų iš tuno, skanūs lavašai ir prancūzų palikimas ilgi batonai ir blyneliai – crepes, kuriuos, praalkus, tiesiog gatvėje kepa žavūs arabai:


Blyneliai kepami šiek tiek neįprastai: ant iškepto lietinio, pakloto ant karštos plytos, mušamas žalias kiaušinis, pamaišoma, kol sukrekės, pagardinama aštriąja harissa, pabarstoma smulkintu tunu ir avies sūriu ar varške, pagal išvaizdą labai primenančiu mūsų grūdėtąją. Blynelis sulankstomas, dar pakepinamas ir patiekiamas...

Kaip ir visose panašiose šalyse, Tuniso turguose akys raibsta nuo prieskonių gausos. Populiariausi - aštrioji paprika, kmynai, kuminas, kardamonas, kalendra, anyžiai. Labai džiaugiausi galėdama parsivežti šiek tiek šafrano.


Įspūdingai atrodo žuvų turgus, kur nedideliems rykliams negailestingai, bet su šypsena kapojamos galvos. O žuvų įvairovė!


Beveik visur siūloma paragauti lapinių kaktusų opuntijų (ficus - indica) vaisių. Šios didžiulių ausų džiunglės auga ne tik visur pakelėse, bet ir atstoja tvorą. Galima tik įsivaizduoti, kaip gražiai atrodo, pavasarį, kai jie apsipila geltonų žiedų jūra. Iš vaisių verdami džemai, nors jų daug valgyti nerekomenduojama dėl liuosuojantį poveikį turinčių savybių.


Važiuojant į Tuniso pietus, link Sacharos, driekiasi didžiuliai alyvmedžių plotai, vietomis atitverti didžiulėmis kaktusų tvoromis. Ar žinojot, kad alyvmedis gyvena iki tūkstančio metų? Ir kad Algarvėj, Portugalijoje, žinomas alyvmedis, kuriam jau du tūkstančiai metų? Tunisas pagal alyvuogių aliejaus gavybą pasaulyje užima maždaug penktą vietą, po Ispanijos, Italijos, Graikijos ir Turkijos... Alyvuogės ir jų aliejus iš tiesų puikios kokybės.

Anksčiau neteikiau daug dėmesio datulėms. Nuomonė pasikeitė labiau jas pažinus.
Tunise datulių palmės puošia miestus ir atrodo labai gražiai bei egzotiškai. Vienos storulės ir žemaūgės, vyriškos giminės, o kitos – aukštos, siekiančios dangų ir grakščios, kaip ir priklauso palmėms – moteriškėms.


Teko pabuvoti dangų remiančių datulinių palmių plantacijoje, mūsiškai tariant, afrikietiškuose soduose, kuriuose ūkininkai augina ne tik labai daug palmių, bet ir bananų krūmus, granatmedžius bei figmedžius.
Pasirodo, Tunisas - šalis, viena didesnių datulių eksportuotojų pasaulyje. Vaisiai labai kokybiški. O kad palmių viršūnėse daugiau jų užsimegztų, reikalingas dirbtinis žiedų apdulkinimas, kurį tunisiečiai atlieka rankiniu būdu, neįtikėtinai meistriškai ir greitai užlipdami į kiekvienos palmės viršūnę bei surinkdami vyriškuosius žiedus ir perkeldami ant kitose palmėse esančių moteriškųjų!


Tik tokiu būdu ir dar su vėjo bei vabzdžių pagalba spalio – lapkričio mėnesiais gaunamas aukštos kokybės derlius, kuris renkamas nukapojant visas didžiules kekes su vaisiais. Vienoje oazėje gali augti iki keliasdešimt tūkstančių palmių, o iš vienos palmės gaunama apie 50 kg vaisių. Tai darbelio oho ho!
Datulės - vieni saldžiausių vaisių, jas sudaro beveik 70 % natūralaus saldumo – gliukozės, sacharozės ir fruktozės. Šviežios datulės mažiau saldžios nei džiovintos. Tunisiečiai jas parduoda sveriamas (visiškai neapdorotas jokiais chemikalais), gamina džemus, saldų datulių medų bei kemša riešutais.


Rekomenduoju pas mus, prekybos centruose atkreipti dėmesį į tunisietiškas datules, ypač sezono metu, kuris trunka nuo rudens iki pat pavasario. Dažniausiai jos parduodamos supakuotos, su etikete. Šiek tiek brangesnės, bet geresnės kokybe (deja, ir su konservuojančiomis medžiagomis), paragaukite.

Kiekvienas pabuvojęs Tunise žino apie harissą, nes apie tai nesužinoti neįmanoma. Tai čili pipirų, česnako, aliejaus ir prieskonių tyrė, kuria tunisiečiai gardina absoliučiai viską arba tiesiog tepa ant lavašo ar ilgo batono ir valgo. Kelia šypsnį, kai pamenu, kad nusipirkau šio gėrio kilograminį kibirėlį. Valgėm ilgiau nei metus, apdalinom ir kaimynus, ir draugus, ir gimines, pasirodo nemažai lietuvių mėgsta valgyti aštriai. :)

Na, ir žinoma, neapsakomo grožio afrikietiška keramika. Įėjus į parduotuvę, labai sunku iš jos išeiti, o dar sunkiau ką nors išsirinkti:


Kelionių įspūdžiai turbūt neišblėsta niekad. Juos tik reikia laikas nuo laiko prikelti. Ačiū Daliai, virtienių meistrei, leidusiai juos atgaivinti ir su kitais pasidalinti...:)

Pabaigai, šiek tiek tunisietiško skonio, perkelto į Lietuvą.
Kviečiu paragauti mėtų arbatos su kedrų riešutėliais bei pasigaminti aitriųjų paprikų tyrės afrikietiškai.




Arbatai verdančiu vandeniu užplikyti gerą saują džiovintų mėtų ir palikti, kad pritrauktų. Pritrauktą arbatą pasaldinti medumi ar cukrumi, jei tunisietiškai, saldumo negailėti. Į stiklinėlę ar puodelį berti šaukštelį kedro riešutėlių (100 ml - šaukštelis su kaupu) ir užpilti saldinta ir iškošta arbata. Geriame lėtai, užkremtant po riešutėlį... :)




Harissai reikia:
100 g šviežių čili pipirų (apie 7 vnt.);
vienos galvutės česnako;
šaukštelio kumino sėklų (arba kmynų);
šaukštelio maltos kalendros;
šaukštelio druskos;
šlakelio alyvuogių aliejaus.


Pipirams nupjauti galiukus, švariai nuplauti. Kumino sėklas pakepinti sausoje keptuvėje. Česnaką išskirstyti skiltelėmis ir nulupti. Pipirus, česnaką ir kuminą sumalti mėsmale (kelis kartus) iki tyrės, galima sutrinti elektrine trintuve. Pagardinti druska, kalendra, įpilti šiek tiek aliejaus ir gerai išmaišyti. Aš nuo savęs dar pridėjau šiek tiek piri - piri mišinio (galima įberti sausų maltų čili). Sukrėsti į stiklainį. Šaldytuve galima laikyti labai ilgai ir gardinti tai, kas atrodo prašosi gardinama... :)


2010 m. lapkričio 24 d., trečiadienis

PUODE VIRTA KIAUŠINIENĖ RADYNOMS

Ar žinot, kas yra radynos? Pas mus namie iš kart pasakė: "na, kai randi ar kas kitas randa pamestą daiktą."
Deja, tai susiję su lietuviškom apeigom. Kaip liaudiška patarlė sako - pirma radynos, o tik po to krikštynos.
Taigi, radynos - ką tik gimusio kūdikio ir jo mamos lankymas. Buvo tikima, kad tai daryti yra būtina. Mama ir jos naujagimis buvo lankomi praėjus kelioms ar keliolikai dienų po kūdikio gimimo.
Lankydavo išskirtinai tik ištekėjusios moterys, giminaitės ar kaimynės, atnešdamos vaikui ir motinai dovanų. Į radynas išsiruošdavo dažniausiai sekmadienio popietę, laisvesnę nuo darbų. Lankančios moterys atsinešdavo ir maisto - duonos, pyrago, sūrio, sviesto, puode virtos kiaušinienės. Pastarasis valgis ir buvo ritualinis lankytuvių valgis. Tėvas šiai progai darydavo alų, iš šviežių miežių....

Kažin, jeigu taip dabar, eidami lankyti naujagimio, atsineštume puode kiaušinienės? Turbūt į mus pažiūrėtų linksmai.... O kiaušinienė, virta garuose, labai švelni, tirpstanti burnoje. Sakoma, kad šiuo metu panašią dažniau gamina dzūkijoje.


Reikia:
4 kiaušinių;
1 stiklinės pieno;
50 g sviesto;
1 šaukštelio krakmolo;
druskos.

Kiaušiniai gerai išplakami su druska ir krakmolu. Supylus pieną, išmaišoma. Dubens, kuriame bus verdama kiaušinienė, sienelės bei dugnas storai ištepamos sviestu ir supilami išplakti kiaušiniai. Indas dedamas ant puodo su verdančiu vandeniu ir uždengiamas dangčiu. Verdant nemaišoma. Patiekalas gaminamas prieš einant į radynas. Kad būtų karštas, įvyniojamas į šiltą skarą.

Aš gaminau iš pusės kiekio nedideliame, karščiui atspariame moliniame (akmens masės) dubenėlyje. Uždengiau paprastu didesnio puodo dangčiu. Virė apie pusvalandį. Labai skani. :)


Informacija iš R. Ruzgienės knygelės "Lietuvių apeiginiai valgiai", 1992 m.

2010 m. lapkričio 23 d., antradienis

KARŠTO PIENO BISKVITAS

Paprastas, minkštas ir purus.



Dažnai biskvitai man sukrenta. Pykstu, nervinuosi ir kaltinu miltus, kiaušinius ar orkaitę. Išsiaiškinau keletą dalykų. Pirma, visi produktai turi būti vienodos temperatūros. Kiaušinius būtina išimti iš šaldytuvo prieš keletą valandų iki gaminimo.
Antra, būtina persijoti miltus ir pageidautina net keletą kartų.
Trečia, jei to reikalauja receptas, standžiai išplaktus baltymus į tešlą reikia įmaišyti labai švelniais judesiais ir tik įmaišyti į tešlą, o ne išplakti.
Ketvirta, kepant nedarinėti orkaitės durelių.
Ir penkta, kartais, pravartu iškeptą pyragą dar kuriam laikui palikti išjungtoje orkaitėje, mat gali sukristi dėl staigių temperatūros pokyčių.
Šis pyragas gal ir nėra visiškai biskvitinis, daugiau tikrai toks "sponge" (kempininis), jei kalbėtume angliškai, tačiau puikiai tiktų gaminti perpjaunant ir pertepant sluoksniais. Gaminamas paprastai, tešlą užpilant karštu pienu. Jokių atskirai plaktų baltymų. Man priminė tuos pyragus, kurių būdavo galima nusipirkti sovietmečiu, tokius plikus, tortukų formos, paprastus ir labai šviežius..."Surydavom" su pienu....

Reikia: (puodelis 250 ml)
1 1/3 puodelio miltų;
1 1/4 šaukštelio kepimo miltelių;
žiupsnelio druskos;
0,5 puodelio pieno;
4 šaukštelių sviesto;
3 kiaušinių;
3/4 puodelio cukraus;
šaukštelio vanilinio cukraus ar ekstrakto.

Miltus sumaišyti su druska, kepimo milteliais ir du kart persijoti.

Pieną pakaitinti kartu su sviestu, bet tik kol sviestas ištirps.

Kiaušinius išplakti su cukrumi ir vaniliniu cukrumi iki purios, baltos masės (maždaug apie 6 minutes elektriniu plaktuvu) kol tūris padidės.

Toliau jau maišant ranka, į tešlą įsijoti maždaug trečdalį miltų. Išmaišyti. Taip pat įmaišyti likusius miltus.

Pieną su sviestu vėl užkaitinti, šį kart - iki užvirimo (tik neužvirinti). Karštą gerai įmaišyti į tešlą.
Supilti į kepimo formą...


... ir kepti 175 laipsnių kaitros orkaitėje apie 20 - 25 minučių, kol dailiai paruduos ir medinis pagaliukas išlįs sausas.


Ataušinti ir valgyti dar šiltą su pienu ar kava - arbata. O gal perpjauti į tris sluoksnius ir pertepti uogiene ar kremu. O gal užpilti citrinos sulčių - miltinio cukraus glajumi ir užbarstyti šaltalankio uogų, kaip padariau aš.... :)





Šaltinis The Little Teochew.

2010 m. lapkričio 22 d., pirmadienis

VIŠČIUKŲ ŠLAUNELĖS VYNO PADAŽE

Labai kvapnios, su daržovėmis...


Reikia:
apie 1 kg mažųjų vištienos blauzdelių;
aitriųjų ir saldžiųjų paprikų miltelių;
druskos;
4 - 5 didesnių česnako skiltelių;
4 svogūnų galvų (arba dešimt mažų galvučių, jei tokių turime);
žiupsnis šviežio rozmarino lapelių;
5 bulvės;
100 ml raudono vyno;
0,5 l pomidorų padažo (geriau natūralaus);
gabalėlis moliūgo (nebūtina);
aliejaus kepimui.

Nuo šlaunelių nunerti odelę, įtrinti jas druska ir pipirais. Didesnėje keptuvėje įkaitinti aliejų ir iš visų pusių apkepinti šlauneles, dar šiek tiek pabarstant paprika. Nuluptus svogūnus ir česnakus supjaustyti stambesniais gabalėliais - skiltelėmis. Bulves supjaustyti ketvirtadaliais, moliūgą - storesnėmis lazdelėmis. Karštame aliejuje apkepti svogūnus ir česnakus, suberti rozmarino lapelius, kiek vėliau - supilti vyną, pomidorų padažą, pagardinti druska ir maišant pakaitinti, kad šiek tiek nugaruotų skystis. Mėsą, moliūgus ir bulves sudėti į karščiui atsparų kepimo indą...


... ir užpilti karštu padažu:


Troškinti 200 laipsnių kaitros orkaitėje uždengtą apie 45 minutes.

Labai skanu su jaunu "Božolė", jei dar tokio randame... :)

Pagal žurnalą "Diana, puodeli, virk! Viskas iš paukštienos", Nr. 4, 1994 m.

2010 m. lapkričio 19 d., penktadienis

KREVEČIŲ SALOTOS SU PERSIMONAIS

Šiuo metu persimonų sezonas, tik gaila, kad parduotuvėse jie kieti kaip akmenys. Viena moteriškė, matydama kaip intensyviai čiupinėju ir spaudau šiuos vaisius (dar ir labai nepatenkinta veido išraiška) lyg gelsvai oranžinius kamuolius, pašnibždėjo man į ausį: "o jūs nepergyvenkit, pasidėkit persimonus kambario temperatūroje, geriausiai tarp obuolių ir pamatysit, kaip po dviejų - trijų dienų jie prisirps, taps ryškiai oranžiniai ir minkšti." Ir ji buvo teisi.
Ką su jais veikiat jūs? Valgot vienus?
Aš gaminau salotas ir kepiau pyragą. Labai neblogas gavos gėrimas, sutrynus persimoną ir gabaliuką moliūgo su naminiu natūraliu jogurtu...

Salotos paprastos, bet įdomiai skanios. Su krevetėmis, avokadais, granatų žirneliais.


Reikia:
200 g indelio krevečių sūryme;
vieno avokado;
vieno persimono;
vieno nedidelio granato vaisiaus;
traškių salotų saujos (pvz., Iceberg);
saujos mėgstamų riešutų (aš naudojau mišinį);
druskos, cukraus, pipirų, citrinos sulčių pagal skonį;
aliejaus;
šaukšto ar dviejų sezamo sėklų.

Salotų lapus susmulkinti, sudėti nuspaustas krevetes, nuluptą ir plonai supjaustytą avokadą ir persimoną. Riešutus rupiai sukapoti, šiek tiek pakepinti sausoje keptuvėje ir sudėti ant salotų. Granatą išsmulkinti švariomis sėklelėmis ir taip pat suberti ant salotų. Viską švelniai išmaišyti, pagardinti žiupsneliu druskos, cukraus ir pipirais. Pagal skonį išspausti citrinų sulčių ir užpilti aliejaus. Patiekiant užbarstyti sezamo sėklomis.

Kai kam valgant nepatiko granatų sėklos. Jų rūgštelė labai tinka, užtat kietos sėkliukės nemalonios kramtyti. Nieks nedraudžia jų atsisakyti.
Krevetes galima pakeisti parūkyta vištiena, salotos bus kitokios, bet taip pat labai gardžios... :)

2010 m. lapkričio 17 d., trečiadienis

OBUOLIŲ - KRIAUŠIŲ PYRAGAS

Saldu - rūgštu. Paįvairinimui...


Reikia:
maždaug 2 - 3 rūgštesnių obuolių;
2 - 3 kriaušių;
100 g sviesto;
2/3 stiklinės cukraus (arba pagal skonį, priklausomai nuo obuolių ir kriaušių rūgštumo - saldumo);
3 kiaušinių;
indelio (125 g) natūralaus jogurto (pvz., mėtinio "Dobilas");
1 stiklinės miltų;
šaukštelio kepimo miltelių.

Minkštą sviestą gerai ištrinti su cukrumi. Po vieną įmušti kiaušinius. Supilti jogurtą ir vėl gerai išmaišyti. Miltus sumaišyti su kepimo milteliais ir švelniai įmaišyti į tešlą. Obuolius ir kriaušes nulupti, išvalyti ir supjaustyti skiltelėmis. Įmaišyti į tešlą. Viską supilti į kepimo formą ir kepti 180 laipsnių kaitros orkaitėje apie 30 - 40 minučių (patikrinti sausu mediniu pagaliuku). Viršų galima apibarstyti miltiniu cukrumi.

Su pakeitimais pagal knygą "Obuolių pyragai" (2006 m.).

2010 m. lapkričio 16 d., antradienis

LABAI VĖLUOJU Į TRAUKINĮ


Norėjau laiku suspėti ir sudalyvauti blogerių prisipažinime, jog jie visi yra žmonės, bet kažkaip žiauriai pavėlavau. Atrodo buvo to laiko, bet kur jis dingo, nesupratau.  Nuo šiandien languotą prijuostę rišasi Dalia, jau paskelbė ir temą, bet kol sugalvosim kas ir apie ką, rizikuoju dar įtilpti į praeitą, todėl būsiu paskutinė, kuri truputėlį  pavėluotai papliurps apie save.

Kaip jau supratote, esu Aušra. Visiška klaipėdietė, jau penkerius metus gyvenanti pusiaukelėj tarp Klaipėdos ir Palangos, tačiau visai netoli jūros. Plaukus nuolat kedena vakariai vėjai, kvėpuoju šviežiausiais ir švariausiais oro gurkšniais... O iš tikrųjų,  laukiu nesulaukiu, kol užaugs mūsų medžiai....
Gyvenu tarp trijų žavingų vyriškių. Vyras dėl pateisinamų priežasčių negamina beveik nieko (sumuštiniai, kepti kiaušiniai ir kiaušinienė nesiskaito), nors beveik prieš dvidešimt metų išmokė mane kepti paprasčiausius blynelius.
Vyresniajam sūnui septyniolika, jaunėliui – keturiolika. Labai myliu savo vaikus, nepaisant to, kad jie dabar išgyvena sudėtingą (ne jiems, o mums) amžiaus tarpsnį (paauglystė!). Beje, tai didžiausi saldapickiai. Kol vis dar aplink sukiojasi šie vaikinai, tol Vėjo gūsiuose bus gausu saldžių patiekalų.


Mane baisiausiai erzina tai, kad Klaipėda  - didžiulis negyvas kaimas. Juk trečias pagal dydį miestas, o pažiūrėkit: senamiestis miręs, normalios koncertų salės neturim, teatro nebėr, muzikinis caro maro bimbalo laikų, ką jau kalbėt apie sporto areną, kurią tipo baigia pastatyt.  Koks gali būti žmonių gyvenimas? Patylėsiu...

Mėgstu gaminti. Įkvėpimas, meilė ir laikas virtuvėj labai svarbūs. Kaip ir visiems mirtingiesiems tų dalykų kartais pritrūksta, todėl tokiems atvejams ir mano šaldiklyje galima rasti pirktinių koldūnų, blynų, o šaldytuve net ir tų baisiųjų dešrelių.
Esu gurmanė. Ragaučiau visokio maisto, kokio dar nesu ragavusi, kad ir kaip egzotiškai beatrodytų ar beskambėtų. Žinoma, tik toj šaly, kurioje tas ar kitas maistas yra valgomas... Apskritai, maistui nesu išranki, nors vaikystėje buvau beprotiškai (kaip ir vyresnysis sūnus dabar).
Mėgstu žuvį. Nelabai draugauju su ryžiais, todėl taip populiarių „rizotų“ pas mane nerasit (tik negaliu sakyti niekada).

Dar esu baisi romantikė. Man jau seniai nebe dvidešimt, net ir nebe trisdešimt, bet vis dar niekaip negaliu nusiimti rožinių akinių, jei suprantate, apie ką aš.

Myliu jūrą, nesu ta klaipėdietė, kuri metų metais nepasivaikšto pajūriu (o tokių tikrai yra). Anaiptol, prie jūros nuvažiuojam beveik kiekvieną savaitę (leidus gerbiamom oro sąlygom). Tačiau, labai myliu kalnus (nors ir slidinėjimo manija nesergu). Galėčiau gyventi kalnų apsuptyje ir jokiu būdu nenorėčiau gyventi pietuose, kur labai šilta... Nemėgstu pirčių, tvankaus oro ir nekenčiu karštų vasarų. Kelia šypsnį tai, kad daugelis lietuvių jaučiasi taip, lyg praeitam gyvenime būtų gyvenę Turkijoje ar kitokioj pietų šaly ir keiksnoja orą Lietuvoje.

Nepaslaptis, kad auginu kaktusus (pūkuotiems – plaukuotiems ir labiau gyviems augintiniams turim alergiškų žmonių), apie kuriuos net bijau  pradėti pasakoti. Jei užsivesiu, pabaigos nebus. Vienas seniausių pas mane gyvena jau tiek, kiek ir jaunėliui – keturiolika metų, mat jį dovanų sūnaus gimimo proga man atnešė bičiulė. Kelmas vis plečiasi, vaikeliai auga piramidėmis, nors nežydi.

Mėgstamiausios gėlės – bijūnai.

Mėgstu skaityti. Patinka megzti, nerti, moku siūti, esu diplomuota drabužių konstruktorė (ir ne tik).

Labai myliu gamtą, po mišką galiu vaikščioti ir su tikslu, ir be jokio tikslo, ir labai ilgai, nors į galvą man neįstatė navigacijos, tad viena to daryti negaliu.



Apskritai, mėgstam daug vaikščioti (ačiū gyvenimo draugui), kartais nueinam pėsčiomis iš Smiltynės į Juodkrantę, kartais iš Karklės  į Palangą. Bet tik kartais, dažniau minam dviračiais...

Kad kelionės yra nerealus dalykas, supratau taip, kaip ir daug kitų dalykų, daugiau kaip prieš dešimtmetį... Tačiau gyventi norėčiau tik Lietuvoj ir būtų gerai, kad jokios aplinkybės nepasikeistų.

Prajuokinsiu, bet turiu giminių Anglijoje. Turiu galvoj ne tuos, kurie išvyko per pastarąjį dešimtmetį, bet tuos, kurie jau labai seniai ten gimė, augo ir gyvena. Lietuviškai nei bum bum.

Galėčiau gyventi be televizoriaus, labiausiai nemėgstu sėdėti prie teliko nieko neveikdama. Nežiūriu filmų, nors kažkaip stebuklingai begalę jų, pasirodo, esu mačiusi.

Nemėgstu mobilių telefonų. Kai tik galiu, mobilaus nesinešioju.

Visiškai pražūčiau be interneto.

Ir iš vis, esu paprasta kaip trys kapeikos ir daug dalykų dar nepapasakojau.....

O maistu būti nenorėčiau jokiu....Juk niam ir nebėr.



2010 m. lapkričio 15 d., pirmadienis

SALDŽIARŪGŠTIS MOLIŪGAS

Vis dar valgom moliūgus. Kad ir kaip norėtųsi išrasti ką nors naujo, ši daržovė labai neatsiskleidžia savo skoniu nei viena, nei kituose patiekaluose. Man labai graži jų spalva. Pasižūri į vaiskiai oranžinį ar geltoną minkštimą ir ranka pati tiesiasi gabalėlio. Atsipjauni, nusilupi ir.... jokio skonio. Pamirkai į cukrų - dar blogiau...  
Gerai, kad žmonės prigalvojo tarkuot į blynus, virti sriubą, maišyti į pyragus ar spalvinti dar kokius nors patiekalus.

Saldžiai parūgštinus, atsiranda daugiau skonio.  Toks galėtų būti keptas ant grotelių, bet yra šiek tiek šutintas, su česnaku ir balzaminio acto padažu. Gerai dera prie paukštienos ar kitų rimtesnių patiekalų kaip garnyras, bet man patinka ir vienas... Juo labiau, kad moliūgas ir mėsa kartu nedraugauja, kadangi dėl moliūguose esančio didelio ląstelienos kiekio, mėsa tampa sunkiai virškinama.


Reikia:
Gabalėlio moliūgo (geriau oranžinio, nes mažiau vandeningas);
keletos skiltelių česnako;
rupios jūros druskos;
šlakelio aliejaus;
2 - 3 šaukštų tamsaus balzaminio acto;
2 šaukštų cukraus;
kapotų šviežių petražolų ar mėtų lapelių (jei turite).

Moliūgą supjaustom riekėmis:


Nupjauname žievelę ir supjaustome siauresnėmis juostelėmis (galim to ir nedaryti, ypač jei ketiname kepti ant grotelių). Iš abiejų pusių pabarstome druska, trintu ar kapotu česnaku ir apšlakstome aliejumi. Patalpiname skardon...


... ir pašauname į orkaitę (karštis apie 200 laipsnių). Kepame neilgai, kad moliūgas šiek tiek suminkštėtų, bet liktų tvirtas. Galima sudėti ant grotelių ir paspirginti po keletą minučių iš abiejų pusių.

Padažui užviriname blazaminį actą kartu su cukrumi  ir pamažėl pakaitiname, kol sutirštės. Užpilame ant šiltų moliūgų, užbarstome smulkintų petražolių arba mėtų lapelių ir skanaujame...

Manau, kad skonis ir minkštumas - tvirtumas gali vyrauti priklausomai nuo moliūgo rūšies.

Idėja iš čia

2010 m. lapkričio 12 d., penktadienis

PAPRASTI, BET LABAI NEPRASTI LIETINIAI

Su naminiu saldaus pieno sūriu - panyru ir obuoliais.


Ką veikti, kai už lango siautėja lapkritiniai vėjų gūsiai, talžo medžius tai į kairę, tai į dešinę ir be perstojo lyja lietus? O gi šildytis prie viryklės kepant lietinius. Man tai baisiai ilgas darbas. Kai perskaitau žodžius "oi, prisimenu, kaip gardžius lietinius kepdavo mano mama", pagalvoju, kažin, ar mano vaikai prisimins manuosius lietinius, nes tiek jų prikepta, ir taip jie pas mus mėgstami, kad jei ilgėliau to nedarau, rodos, kad baisiausiai prasikalstu.
Sakysit, o kas čia ypatingo, lietinius visi moka kepti. O aš noriu paklausti kitko, ar bandėt pasigaminti saldaus pieno naminį sūrį, taip vadinamą panyrą? Tikriausiai daugelis bandė, juk taip nesudėtinga ir žiauriai skanu. Kas nemėgino, būtinai kviečiu tai padaryti. Puikią pamoką, kurios ir aš mokiausi, galima rasti Jogos mityboje, pas Aistę. 
Dabar sakysit, kaip čia susiję su lietiniais? O gi taip, kad gaminant panyrą, lieka nemažai pasukų, kuriose gausu tirpaus kalcio ir kitokių naudingų dalykų. Iškyla klausimas, ką su jom veikti, juk nepilsi lauk. Aš gamindamą panyrą pieną sutraukiu citrinos sultimis, nuo kurių pasukos įgauna vos juntamą citrinos aromatą ir prieskonį. Atvėsinus šiek tiek padruskinu - pasaldinu ir turiu puikų gėrimą. Bet saviškių namie niekaip negaliu priversti paragauti. Tai vat, galvoju, o jei kepant blynelius vietoj pieno imčiau ir supilčiau pasukas... Ėmiau ir supyliau. Panyrą sunaudojau kaip įdarą, pasukas vietoj pieno kepant. Blyneliai gavos tirpstantys burnoje.

Taigi, sugalvojus išbandyti, prireiks:

Lietiniams:
4 kiaušinių;
2,5 - 3 stiklinių miltų;
apie litrą ar šiek tiek daugiau saldžių pieno pasukų (gautų gaminant panyrą iš dviejų litrų saldaus pieno);
žiupsnelio druskos;
aliejaus  kepimui.

Varškės įdarui:
neslėgto panyro, gauto iš dviejų litrų saldaus pieno (apie 300 g);
šaukšto cukraus;
šaukštelio vanilinio cukraus;
apie 100 ml grietinėlės arba nesaldinto kondensuoto pieno;

Obuolių įdarui:
5 - 6 obuolių;
šaukšto rudojo cukraus;
šaukštelio cinamono;
gabalėlio sviesto.


Blyneliams kiaušinius išplakti, pakaitom pilant miltus ir pasukas, kol gaunama skysta tešla lietiniams. Leisti tešlai pailsėti ir pabrinkti. Iškepti blynelius (išeina apie 17 - 20 lietinių).


Varškės įdarui neslėgtą panyrą - varškę šaukštu išsukti su cukrumi, vaniliniu cukrumi ir grietinėle (nesaldžiu kondensuotu pienu) iki vientisos minkomos masės:


Man tai kažkoks stebuklas. Labai skani varškė, primenanti plombyrą. Galėčiau valgyti vieną, tiek slėgtą, kaip sūrį, tiek minkštą :)
Obuolių įdarui nuluptus ir išvalytus obuolius sutarkuoti burokine trintuve, pridėti cukraus, cinamono ir ant gabalėlio sviesto pašutinti keptuvėje, kol sukris.
Toliau, įprastas darbas - dalį lietinių pertepti obuolių mase ir suvynioti vamzdeliu, kitą dalį pertepti varške ir sulankstyti skarelėmis.


Prieš patiekiant blynelius apkepti šlakelyje aliejaus. Varškės blynelius patiekti su trintomis šviežiomis braškėmis, o obuolinius - su grietine ar plakta grietinėle... :)

Mano močiutė tokius blynelius vadindavo "naliesninkais". Varške perteptus ir trikampiais sulankstytus sudėdavo kepimo indan, apipildavo apelsinų sultimis ir patroškindavo orkaitėje... Aš tokių dar nebandžiau.

Ir dar. Pasukos puikiai tinka sriuboms virti, vietoj vandens. Išbandžiau. Supyliau net į verdamą raugintų kopūstų sriubą... Ir makaronus viriau pasukose vietoj vandens....