Arba greičiau mano svajonių virtuvė.
Egidija užsirišo Languotą prijuostę ir kviečia atskleisti, kokiose virtuvėse šeimininkaujame.
Kai perskaičiau, kad kai kurios merginos, gyvendamos dvidešimtyje kvadratų, ten pat ir verda, ir miega, ir mokosi, prisiminiau ir aš tuos laikus.
Kadais, labai seniai, dar visai pradžių pradžioje, gyvendami vieno kambario bendrabutyje su dviem mažais vaikais, kad nereiktų valgio gaminti bendroje, viengungiams vyrams priklausančioje virtuvėje (apie kurią būtų galima atskirą temą vystyti), košes (ir ne tik) šildydavau ant tam pačiam kambarėlyje pastatytos elektrinės kilnojamos plytelės... O visi rakandai tilpo vienoje bendrabutinėje spintutėje, tuo metu vadinamoje "tumboje". Ir nepaisant nieko, apie tai išliko patys geriausi prisiminimai. Tikriausiai todėl, kad buvom jauni ir buvo dalykų, tūkstantį kartą reikšmingesnių, nei puiki, erdvi virtuvė su gausybe įmantrių rakandų...
Užtat dabartine savo virtuve galėčiau pasipuikuoti (nepaisant to, kad tikrai nesu tas pagyrų puodas, kuris visą laiką juodas!), bet to nedarysiu. Ir nesvarbu, kad jos plotas šiandien apie dvidešimt kvadratų, o išnešus stalą, būtų galima organizuoti šokius...
Svarbiausia, kad tai mūsų namų ir šeimos narių "epicentras". Tai mano karalystė, kurioje gausu jaukių ir akiai mielų kampelių... :)
Iš vienos pusės mano virtuvę šildo židinio siena, kuria vis dar niekaip neužsiropščia Kalėdų seneliai (juk šventės!)...
... pro langus puikuojasi balta žiema ir pusnyse paskendę pušaitės, o lesyklą, link kurios šiemet niekaip negaliu pribristi, apspinta zylės ir dailieji čimčiakai...
Ant palangių žiemos miegu miega kaktusai...
... ant mikrobangės taip pat :)
Atšalus lauke, poilsiauja molinė varlė...
... kita maišosi po kojomis...
Pro šoninius langus - išėjimas link terasos, į lauką. Būtent pro čia marširuoja kvepiantys vasaros kepsniai. Šiandien pro juos matyti karutis su apsnigtomis malkomis židiniui...
... ir laukinės katės pėdos (jai vis kažko reikia)...
Mano virtuvė - vieta, kur gimsta ne vien kulinariniai skanėstai. Pas mane galima rasti daiktų, kurie turėtų priklausyti menininkui, bet priklauso man :)
... kad užėjus įkvėpimui, galėčiau pasimojuoti, tai į kairę, tai į dešinę.
Kad nenutirptų sprandas, kartais pakeliu galvą. O ten, ant sienų, puikuojasi Olandijos vaizdeliai...
... ir kviečia pasivaikščioti Prahos gatvelės...
O kartais, užsigeidus, galima paskambinti skambalu (pvz., ką nors kviečiant vakarienei), kabinamu kalnų karvėms ant kaklų...
Niekaip neapsieičiau be sieninio kalendoriaus. Kiek save atsimenu, toks visada kabėjo pas močiutę. Visada kabo ir pas mane... (Oi, kokia galybė lapelių su receptais slypi knygoje!)
Šaldytuvas visada nusagstytas vaikų pagyrimo raštais, padėkomis ir kitokiais pasiekimais (kad kasdien matyčiau!). Galima rasti ir pamokslų jauniesiems kulinarams, kad mamai išvykus ilgesniam laikui, neištiktų badas ir būtų aišku, kaip virti koldūnus, dešreles ar kepti blynus...
Kai smegenis užtemdo juodi debesys, imuosi kokios nors veiklos. Pavyzdžiui klijuoju prie plytelių sraigeles, surankiotas Kuršių marių pakrantėse...
...ar idealiai vienodus akmenukus, surinktus Juodkrantės paplūdimy...
Tai puikiai ramina, o visa tai po to sėkmingai puošia interjerą, tarnauja kaip žvakių padėklai ir t.t.
Tikriausiai, kaip ir pas daugelį šeimininkių, mano lentynos, lentynėlės ir kiti laisvi plotai prikaišioti vazų, žvakidžių, žvakių, indukų, tinkančių, o gal ir nelabai tinkančių virtuvei. Kamurkėlėse tarp lentynų gausu ir "laikinų" receptų...
... tų, kurie dar vis laukia savo eilės. Atspausdintų, užrašytų ar kitaip pakeverzotų. Svarbių ir reikšmingų. Niekaip negaliu savęs priversti jų kur nors susegti ar pasidėti į vieną vietą. Mėtosi visur po truputį, tame tarpe ir kompiuteryje.
Ant virtuvės stalo pas mane dažnai galima pamatyti mezginį, kartais net siuvimo mašiną...
... ir priaugusį kompiuterį, nebeatplėšiamą nuo šio stalo... :)
Apskritai, pykstu, kad neturiu "šaltosios". Kada nors iškaulysiu žieminę lauke.
Mėgstu darbuotis žiūrėdama pro langą, fiksuoti, kada kas parvažiuoja ir išvažiuoja, viduje paklausti, o kur važiuoja, pas ką ir kodėl... Mojuoti praeinantiems kaimynams...
Patinka grožėtis vakariniu dangumi, ypač vasarą, stebėti paukštelius, grūmoti katei, besikėsinančiai ten, kur nereikia, džiaugtis loviuose žydinčiomis gėlėmis...
Ant to paties stalo, priešais didžiulį langą, stovi labai man svarbus aparatas, kavamalė, visu gražumu ir visada pilna pramaltos kavos, mat geriu tik nemaltų pupelių kavą...
Galiu pagirti rankinį elektrinį mikserį, kurį man Kalėdoms padovanojo prieš penkiolika metų, o veikia jis lyg naujas (tikuosi dabar nesulūš).
Turiu indaplovę, kuria džiaugiuosi, nes ji labai pagelbėja, kai namai pilni svečių ir puikiai išplauna stiklus ir taures...
Verdu ir kepu "ant elektros". Elektrine orkaite naudojuosi visą gyvenimą ir nesiskundžiu...
Mikrobange naudojuosi labai retai. Juokinga, bet pirkom tam, kad vaikai galėtų pasispraginti kukurūzų spragėsių.
Turiu elektrinę vaflinę, sumuštinių keptuvą, bulvių tarkavimo mašiną (beje, tai vestuvinė dovana!), virtuvinį kombainą, senutę sulčiaspaudę, net pageltusią, tikriausiai, nuo morkų; visai nenaudingą kiaušinių virtuvą, senovišką mėsmalę, prie kurios neseniai iš mamos parsigabenau vamzdelį naminėms dešroms gaminti, tad eisu pirkt žarnų :0)...
Patinka, kai burba televizorius, nors ir ne vietoj pakabintas, mat susėdus visai šeimai prie apvalaus stalo, man tenka vieta po juo. Tuomet žiūriu saviškiams į kaktas ir į jų pakeltas ir pabalintas akis...
Svečiai pas mus dažniausiai taip pat kviečiami į virtuvę. Švenčiam joje ir šventes, nors tenka pristatyti daug skirtingų ir nelabai patogių kėdžių bei žiūrėti į indais (ne visuomet švariais) ir daugybe kitų rakandų nuklotus stalus...
Džiaugiamės, dalijamės įspūdžiais, lūdime, kartais baramės, dažniausiai valgome. Tiesiog gyvename!
Ir prašom nepykti, jei per daug išsiplėčiau ar buvau nuobodi... :)
