Su šypsena apie moteris iš vyrų:
Vyrai ypatingai įdomūs tada, kai jie gyvena ateitim, moterys, kai gyvena praeitim. (M. Larnis)
Vienu klausimu vyrai ir moterys visiškai sutaria: ir jie, ir jos nepasitiki moterimis. (H. Menkenas)
Antrą
kartą teka tik ta moteris, kuri nekentė savo pirmojo vyro. Antrą kartą
veda tik tas vyras,
kuris dievino pirmąją žmoną. (O. Vaildas)
Moterys bando laimę, vyrai rizikuoja. (O. Vaildas)
Gyventi be moterų taip pat sunku, kaip ir su jomis. (Aristofanas)
Moterys turi nuostabią nuojautą: jos sugeba suvokti bet ką, išskyrus tai, kas akivaizdu. (O.
Vaildas)
Aš dar nesugebėjau atsakyti tik į vieną klausimą, kuris dar niekada nebuvo atsakytas: KO NORI MOTERIS? (Z. Froidas)
2012 m. kovo 8 d., ketvirtadienis
2012 m. kovo 6 d., antradienis
EŠERIAI TROŠKINTI GRIETINĖJE
Ką daryti aistringo žvejo žmonai, jeigu jai pati geriausia žuvis yra mėsa ar dešra? Kai partempiama šviežia žuvis skaičiuojama šimtais štukelių ir dar vis negana... Yra vyriškių, aistringų žvejų, kurie ne tik žvejoja, bet ir patys žuvį išdarinėja. Dažnai tai darbas ne iš lengvųjų, pavyzdžiui, jei reikia išdoroti šimtą ešerių. Tokioms šeimininkėms rojus, belieka tik sugalvoti, ką skanaus pagaminti. Bet ką daryti šeimininkei, kuriai tos žuvies be proto gaila? Ir jei nevalgai žuvies, kaip gali triūsti ištisas valandas ir dar po to galvoti, ką iš jos pagaminti?
Vis dėlto, man labiausiai gaila tų moteriškių, kurių vyrai žvejojo, žvejoja ir žvejos, o žuvies visiškai nemėgsta. Čia kaip ir su grybais, pažįstu pilietį, kuris labai mėgsta grybauti, bet į grybų patiekalus nė nežiūri...
Nesu iki galo išsiaiškinus, kokia situacija šiuo klausimu pas mūsų kaimynus, bet ešeriai šią žiemą kibo kaip pasiutę. Teko ir man laimė pamatyti didžiulį katilą, ką ten katilą, vonią ešerių. Dar gyvų. Ir juodą katiną šalia, "kaifuojantį" virš jūros kvepiančio laimikio ir akivaizdžiai svajojantį nerti į tokią bedugnę, kad ir kaip jau ten bebūtų...
Kaip žinia, ešerius nuskusti yra ką veikti. Manoji kaimynė tikrai to nedaro, nes nuskusti žvynus šimtui ar pusantro šimto ešerių, būtų tolygu savižudybei. Tokiu atveju žuvis aštriu peiliu "filiuojama". Tačiau dėl keletos žuvelių aš linkusi aukotis, nes ešerys su kaulais ir oda pats skaniausias. Laimikis dvigubas, visos žuvelės su ikrais, iš kurių visuomet kepame skanius ir labai sočius blynelius (receptas čia).
Ešerius skaniausia kepti paprastai, pilvus prikemšant prieskoninių žolių ir su trupučiu sviesto suvyniojant į kepimo popierių ar foliją. Jei įdomu, receptas čia. Žuvis grietinėje - senas ir ne mažiau paprastas receptas. Panašiai žuvį, ypač starkį, kepdavo tiek mano močiutė, tiek mama. Tik išdorotą, bet sveiką žuvį pradžioj iškepdavo kepimo skardoje su trupučiu sviesto, o kepimo pabaigoje užpildavo grietinės. Aš savuosius ešerius troškinau grietinėje, sumaišiusi su šlakeliu grietinėlės. Kepti reikia neilgai, ypač jei keptume be bulvių. Rezultatas - sultinga, skani žuvis baltame padaže...
Reikia:
3 - 4 vidutinių išdorotų ir nuskustų ešerių;
5 - 6 vidutinių bulvių;
1 - 2 morkų;
druskos, pipirų ar mėgstamų prieskonių žuviai;
apie 400 ml grietinės;
100 ml grietinėlės.
Žuvį įtriname druska, pipirais ar mėgstamais prieskoniais. Paliekame vėsiai, geriausia - per naktį.
Bulves supjaustome plonomis riekelėmis (kad greičiau iškeptų), morkas - nestorais griežinėliais. Pailgą kepimo indą ar troškintuvą pašlakstome aliejumi, sudedame bulves ir morkas. Pabarstome druska ir pipirais. Ant jų klojame žuvis. Jei ešeriai nedideli, galime kepti daugiau ir tuomet kloti keletą sluoksnių - bulvės, žuvis, bulvės - vėl žuvis.
Grietinę sumaišome su grietinėle (galima naudoti vien tik apie pusę litro grietinės) ir užpilame ant žuvies. Indą uždengiame dangčiu ar folijos lakštu ir pašauname į 220 laipsnių kaitros orkaitę maždaug pusvalandžiui arba kol bulvės taps minkštos.
Patiekiame kol karšta.
Grietinėje troškinti galima bet kurią žuvį, tačiau skaniausi - starkiai, ešeriai, menkės ir kitos, rečiau pasiekiamos, ypač baltą mėsą turinčios žuvys...
O dabar apie pavasario ženklus. Nors lauke ausis dar tebekutena šaltukas, ant manosios palangės, vis intensyviau šildant saulei, pamažu skleidžiasi taip vadinami "gyvieji akmenys", litopai (lithops). Kažkada rudenį rodžiau kokiais dailiais ir neįtikėtinais žiedais jie žydi (žiedai čia). Kiekvieną pavasarį labai smalsu stebėti, kaip skleidžiantis, plyštant ir džiūstant, o tai yra, žūvant seniesiems lapams, tarp pernykščių sudžiūvusių žiedų liekanų, viduriukyje pasirodo naujieji, visuomet ryškesni ir dailesni. O kartais net ne viena, o dvi ar net trys lapų poros - taip augalas dauginasi... Šie sukulentai bunda patys pirmieji tarp visų mano augintinių...
2012 m. kovo 1 d., ketvirtadienis
ŠOKOLADINIAI MĖTINIAI KEKSIUKAI
Vasaris mūsų namuos gausus šventėmis. Nuo pat pradžių iki pat pabaigos, įskaitant ir Nepriklausomybės dieną, kurią visuomet stengiamės vienaip ar kitaip paminėti. Tiek to, įskaitant ir Įsimylėjėlių dieną. Kad ir kaip stengtumėmės nepasiduoti komerciniam aplinkos spaudimui, rožytė ar tulpių puokštė, bučkis, taurė vyno ir truputį neįprasta vakarienė - visa tai yra labai brangios akimirkos, su metais įgaunančios vis svarbesnę reikšmę.
Labai branginu ir akimirkas, praleistas su senais (ne amžiaus prasme) ir gerais draugais. Kuo toliau, tuo labiau jas branginu. Vasarį, kaip nei vieną kitą mėnesį, tų akimirkų būna daugiausia, nes jos ypatingos. Šiemet jos buvo ypač šaunios ir tikrai nepakartojamos...
Vasarį baigiasi kalendorinė žiema. Vakar oras džiugino yapč pavasariška saule ir ramuma, turėjau progos gerai pasivaikščioti. Tikėjausi danguje pamatyti ir išgirsti vieversį. Bet matyt, dar per anksti...
Užtat kovo pirmąją tinklaraštis "tarp vėjo gūsių" švenčia antrąjį gimtadienį. Per du metus, įtakojama atšiaurios Baltijos, prirašiau visokių vėjų, išbandžiau ir surašiau daugiau nei du šimtus aštuoniasdešimt receptų, kuriuos nuspalvinau įvairiaspalviais kaktusų bei lauko gėlių žiedais. To paįvairinimo buvo sumanyta parodyti daugiau, bet gavosi taip, kaip gavosi. Plečiasi skaitančių ir vis tyčia ar netyčia atrandančių draugų, bičiulių ir pažįstamų ratas. Labai mieli virtualūs pažįstami bei nepažįstami bendraminčiai.
Tinklaraščio rašymas tapo ne vien pomėgiu, pramoga ar virtualiu kulinarinių užrašų vedimu, bet ir savotiška liga "knaisiotis". Sužinoti tai, apie ką net nebūčiau kada nors sugalvojusi ieškoti žinių. Kartais šiek tiek nustebinti. Užfiksuoti tam tikrus gyvenimo trupinius (jau dabar įdomu pačiai skaityti, ko prirašiau prieš daugiau nei metus). Išbandyti tai, ko niekada nebuvau bandžiusi. Ne vien vartyti kulinarines knygas ir žurnalus, kaip anksčiau, bet iš jų ką nors pagaminti. Dairytis kulinarinių knygų svečiose šalyse (apie ką anksčiau net nebūčiau pagalvojusi). Lyg kokiai seklei morkai, sekti, kas vyksta mėgstamų maisto blogerių ir kitame virtualiame pasaulyje. Parodyti, kad ir šiaurinėmis sąlygomis daugybę metų puoselėjami kaktusai gali žydėti nuostabiais žiedais. Tobulėti, improvizuoti, kurti, paįvairinti savo "virtuvinį" gyvenimą ir norėti dar daugiau...
Tinklaraščio gimtadienis - smagi proga padėkoti visiems, kurie užsuka, skaito, bando, ragauja ir vertina. Taip pat ir tiems, kurie parašo atsiliepimą...
Žinot, kurie receptai patys populiariausi tarp skaitytojų per visą tą laiką? Pirmauja "Agurkų griežinėliai žiemai" (receptas čia), sumušę visus rekordus. Antroje vietoje puikuojasi "Gilių kava" (receptas čia), puikus gėrimas žiemai. Ir treti - išgirtieji "Varškės keksiukai" (receptas čia), kaip tik prie gilių kavos...
Šokoladą ir viskas, kas su juo susiję, labai mėgsta mano vaikai. Ir tai nėra jokia naujiena. Mano suaugęs paauglys, vasario mėnesį man dovanojo receptų knygą "Šokoladas". Storą, prabangią ir "skanią". Dovana su užuomina :)
Kiek joje visko daug nuostabaus, papasakoti sunku, turėsiu progų išbandyti ir parodyti. Mėtiniai šokoladiniai keksiukai pagal vieną iš gausybės receptų šioje knygoje.
Tikriausiai nepaslaptis, kad šokoladas labai draugauja su mėtomis. Šie keksiukai su angliškais mėtiniais šokoladukais "After Eight". Pirmą kart jų paragavau daugiau kaip prieš dvidešimt metų viešėdama pas gimines Anglijoje, kaip aš vadindavau, mėtų šalyje. Nuo to laiko šios labai skanios, plonos, baltu, tąsiu mėtiniu įdaru pripildytos šokoladinės plokštelės nei kiek nepaskeitė, nei išvaizda, nei skoniu.
Šių keksiukų skonis taip pat primena šokoladukus "After Eight" ir dėka jų yra gaivinantys ir malonaus aromato...
Reikia:
300 g miltų;
75 g kakavos miltelių;
1,5 šaukštelio kepimo miltelių;
žiupsnelio druskos;
165 g minkšto sviesto;
300 g cukraus (dėjau 200 g ir saldumo netrūko );
3 kiaušinių;
180 ml pieno;
šaukštelio pipirmėčių ekstrakto *;
15 sutrupintų šokoladukų su mėtiniu įdaru "After Eight".
* mėtų ektraktą pakeičiau mėtų tinktūra, kurios pas mus galima nusipirkti vaistinėje ir kuri išgaunama iš pipirmėčių lapų bei vartojama sutrikus virškinimui. Į tešlą įlašinau dešimt lašų. Daugiau nerekomenduoju, nes tinktūra gan stipraus, intensyvaus mėtų skonio ir aromato.
Minkštą sviestą ištrinkite su cukrumi iki purumo. Po vieną įmuškite kiaušinius, po kiekvieno gerai išplakant.
Miltus sumaišykite su kepimo, kakavos milteliais ir druska. Lėtai maišydami į sviesto ir kiaušinių masę pamažu įmaišykite miltų mišinį pakaitomis su pienu. Įpilkite pipirmėčių ekstrakto (mėtų tinktūros įlašinkite 5 - 10 lašų). Įmaišykite sutrupintus mėtinius šokoladukus.
Tešlą sukrėskite į keksiukų formeles, išklotas popierinėmis formelėmis, pripildant į kiekvieną po du trečdalius.
Kepkite 180 laipsnių kaitros orkaitėje apie 20 - 25 min., kol į vidurį įbestas ištrauktas medinis pagaliukas bus švarus. Atvėsinkite ant grotelių.
Manieji keksiukai liko nepapuošti. Apiberkite juos cukraus pudra arba konditeriniu švirkštu užpurškite Maskarponės sūrio, sumaišyto su plytele lydyto šokolado. Receptas reikalauja juos aplieti šokoladiniu glajumi, pagamintu iš 180 g juodojo šokolado, 125 g sviesto ir trupučio pipirmėčių ektrakto. Šokoladą ir sviestą reiktų ištirpinti vandens garų vonelėje, įlašinti mėtų, atvėsinti ir aptepti keksiukus.
Šaltinis: knyga "Šokoladas" (vertimas iš "Il libro d'oro del cioccolato", Bardi Carla, Pietersen Claire, 2006 m.)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)