2011 m. sausio 25 d., antradienis

KEPTAS SŪRIS

... ir laukinių paukštelių meniu snieguotą žiemą...

Nors sausio atlydys gerokai patirpdė sniego kalnus (jau manėm, kad kieme turėsim nuosavą "everestą" ) ir ploteliais pasirodė po sniegu visai nepageltusi, bet gražiai žalia žolė, šiandien sniego atsargos vėl pasipildys. Nuostabiai sninga.
Tvarkiau savo seną apkiužusią lesyklą. Bandau prisivilioti daugiau paukščių, ypač mylimų zylių, kurių šiemet kažkodėl mažoka. Šią žiemą kaip niekad gausu žaliukių, ryškių savo žalsvu gelsvumu. Visai nebesimato rausvais lopinėliais pasipuošusių čimčiakų, kurie atskrenda išskirtinai tik žiemą iš dar šaltesnių regionų. Praeitą žiemą buvau juos visai prisipratinusi - lesdavo iš krepšelio visai šalia, prie pat lango.


Žinoma, didžiausias skanėstas paukščiams - saulėgrąžos. Tik, žinoma, nesūdytos ir nekepintos. Antras patiekalas meniu sąraše paukščiams - lašiniai ar kiaulės taukai (tik jokiu būdu nesūdyti ir nerūkyti, tik žali), ypač, kai paspaudžia šaltukas. Žiauriai smagu stebėti  besisupančius sparnuotuosius ant pakabintų lyg ant sūpuoklių lašinių. Besidarbuojant virtuvėje galima net pirštus nusipjauti...

Šiemet lesyklos turinį paįvairinau, pripyliau specialaus grūdų - riešutų - sėklų mišinio. Pasirodo, per smulkios, tad vėjas išpūtė ant žemės. Net negaliu apsakyti, kaip apsišiukšlinau. Gerai, kad nutirpus sniegui, viskas pasislepia ir tuomet jau likučius lesioja kas netingi.

Prikabinau spyruoklę, kurią nusipirkau tik todėl, kad buvo pigi. Parėjus galvojau, ką gi aš su ja veiksiu... Sugalvojau pripurkšti paprasčiausių grynų, nesūdytų kiaulės taukų, kuriuos apvoliojau aguonomis. Pakaks ilgesniam laikui ir tikiuosi privilioti daugiau zylių, jei pirmas neįsijaus laukinis katinas...



Iš mamos parsigabenau J. Uginčienės knygelę "Žemaičių valgiai" (1977 m.), kurioj autorė sudėjo daug įvairių senovinų žemaitiškų valgių receptų. Nudžiugau, nes radau ir rasalynės, ir cibulynės, ir šmakalo, ubagynės ir dar kitokių patiekalų, turbūt, daug kam visai negirdėtais pavadinimais (tikrai nelabai aišku, kas yra mekeris, biguzynė ar šmontalas) . Rašoma, kad receptai surinkti keliaujant po įvairias Žemaitijos vietoves ir užrašinėjant pagal geriausių ar seniausių šeimininkių atsiminimus.

Keptas sūris taip pat iš šios knygos. Panašiai kaimišką varškės sūrį, ypač pastovėjusį, kepdavo ir mano močiutė, panašiai daro daug kitų žmonių.


Reikia:
300 g varškės sūrio;
2 kiaušinių;
2 šaukštų miltų;
šaukštas kmynų;
šaukšto vandens;
100 g sviesto;
druskos.

Sūrį supjaustyti nestorais gabaliukais:


Kiaušinius su miltais bei vandeniu gerai išplakti, įberti kmynų (mano sūris su kmynais, tad papildomai nebėriau). Sūrio gabaliukus pamirkyti tešloje ir kepti įkaitintoje keptuvėje ant sviesto, kol abi pusės gražiai paruduos.

Tokį sūrį rekomenduojama paduoti prie giros, alaus, kavos ar arbatos.

Gavosi keptas sūris tešloje. Labai tiko pomidorų riekelės, taip pat trumpai apkepintos svieste ir apibarstytos prieskoninėmis žolėmis.

Geras pusryčių ar pavakario užkandis prie mėtų arbatos... :)

11 komentarų:

  1. Varskes suris man kazkaip skaniausias.. nesvarbu kaip paruostas :) dabar kai pati darau tai gaila kazkaip kept ar det ant sumustiniu..

    AtsakytiPanaikinti
  2. Baltai pavydžiu tau paukštelių ir gyvenimo taip arti gamtos, o man dar teks palaukti iki pavasario, nes sodyba užpustyta, o mieste tokių grožių nepamatysi. Aš irgi jaučiu didelę meilę tikram lietuviškam varškės sūriui. Labai lauksiu žemaitiškų patiekalų iš tavo mamos knygos.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Keptas sūris yra nuostabus dalykas :-)
    Tik man dėl lašinukų paukščiams neramu pasidarė. Lašinukai turi būti žali. Aušra, tu tai tikriausiai žinai, bet tavo tinklaraštį daug kas skaito, ar visi gerai supras? Ar nepakabins kas per klaidą- rūkytų?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Medeja, visiškai sutinku, kad savos gamybos sūris pats skaniausias. Aš labai mėgstu saldžius varškės sūrius, be jokių kmynų, plikus. Vieną galiu valgyt, užgerdama balta kava, dar skaniau - su gilių kava. O kai pabosta ar užsistovi, gerai ir pakeptas... :)

    Rennie, gaila, kad negali "nusikasti" iki sodybos. Ten turėtų būti nuostabu. Man žodis "sodyba" asocijuojasi su vienkiemiu miške. Norėčiau tokioj gyventi, nors esu visiška miestietė. Kai pradėjom gyventi užmiesty, pirma, kas labai atsivėrė prieš akis, tai beribis žvaigždėtas dangus. Mieste net nesugalvodavau galvos į dangų pakelti.
    O žemaitiškų patiekalų bus, pažadu... :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Dalia, būk rami. Aš net nesugalvočiau kabint rūkytų, o dėl kitų pataisiau. Ačiū!

    AtsakytiPanaikinti
  6. Kaip mielai čia su tais paukščiukais... :)
    Skiriu stilingo blogo apdovanojimą! http://zalia-varna.livejournal.com/65633.html

    AtsakytiPanaikinti
  7. Mmmmm... tokį sūrį kepdavo mama vaikystėje, na kažkaip panašiai. Man labiausiai patikdavo , kad jis tapdavo truputį guminis :)))

    O dėl paukščiukų ir gamtos taip pat baltai pavydžiu.... Pati gyvenu mieste ir svajoju apie užmiestį :)... O juodagalvės sniegenos atskrenda??? man jos labai gražios, tokie pasakų paukščiukai :)

    AtsakytiPanaikinti
  8. Žalia Varna, labai tau ačiū!

    Odeta, taip, žinau, ir aš kartais kepu sūrį paprastai, niekur nevoliodama. Tuomet jis tarsi apsilydo ir tampa skaniai guminis.

    Sniegenų pas mus jokių nesimato. Juodagalvės, kiek žinau, apskritai pasidarė retos Lietuvoj. Labai gražūs paukšteliai.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Paukštukai gražu, mano močiutė kaime irgi juos žiemą palepina lašinukais, riebaliukais, tai per langą pasigrožim :)
    O sūrį kepėm vakar, su pomidoru labai skani vakarienė gavosi :)

    AtsakytiPanaikinti
  10. Džiaugiuosi, kad patiko! Ačiū už atsiliepimą :)

    AtsakytiPanaikinti
  11. Ačiū už receptuką :) Dėjau kukurūzų miltus ir pridėjau smulkiai pjaustytų svogūnų į teslą - išėjo auksinės spalvos ir pasakiško skonio kepsniukai :)

    AtsakytiPanaikinti