KEPTAS SŪRIS

... ir laukinių paukštelių meniu snieguotą žiemą...

Nors sausio atlydys gerokai patirpdė sniego kalnus (jau manėm, kad kieme turėsim nuosavą "everestą" ) ir ploteliais pasirodė po sniegu visai nepageltusi, bet gražiai žalia žolė, šiandien sniego atsargos vėl pasipildys. Nuostabiai sninga.

Tvarkiau savo seną apkiužusią lesyklą. Bandau prisivilioti daugiau paukščių, ypač mylimų zylių, kurių šiemet kažkodėl mažoka. Šią žiemą kaip niekad gausu žaliukių, ryškių savo žalsvu gelsvumu. Visai nebesimato rausvais lopinėliais pasipuošusių čimčiakų, kurie atskrenda išskirtinai tik žiemą iš dar šaltesnių regionų. Praeitą žiemą buvau juos visai prisipratinusi - lesdavo iš krepšelio visai šalia, prie pat lango.

Žinoma, didžiausias skanėstas paukščiams - saulėgrąžos. Tik, žinoma, nesūdytos ir nekepintos. Antras patiekalas meniu sąraše paukščiams - lašiniai ar kiaulės taukai (tik jokiu būdu nesūdyti ir nerūkyti, tik žali), ypač, kai paspaudžia šaltukas. Žiauriai smagu stebėti  besisupančius sparnuotuosius ant pakabintų lyg ant sūpuoklių lašinių. Besidarbuojant virtuvėje galima net pirštus nusipjauti...

Šiemet lesyklos turinį paįvairinau, pripyliau specialaus grūdų - riešutų - sėklų mišinio. Pasirodo, per smulkios, tad vėjas išpūtė ant žemės. Net negaliu apsakyti, kaip apsišiukšlinau. Gerai, kad nutirpus sniegui, viskas pasislepia ir tuomet jau likučius lesioja kas netingi.

Prikabinau spyruoklę, kurią nusipirkau tik todėl, kad buvo pigi. Parėjus galvojau, ką gi aš su ja veiksiu... Sugalvojau pripurkšti paprasčiausių grynų, nesūdytų kiaulės taukų, kuriuos apvoliojau aguonomis. Pakaks ilgesniam laikui ir tikiuosi privilioti daugiau zylių, jei pirmas neįsijaus laukinis katinas...

Iš mamos parsigabenau J. Uginčienės knygelę "Žemaičių valgiai" (1977 m.), kurioj autorė sudėjo daug įvairių senovinų žemaitiškų valgių receptų. Nudžiugau, nes radau ir rasalynės, ir cibulynės, ir šmakalo, ubagynės ir dar kitokių patiekalų, turbūt, daug kam visai negirdėtais pavadinimais (tikrai nelabai aišku, kas yra mekeris, biguzynė ar šmontalas) . Rašoma, kad receptai surinkti keliaujant po įvairias Žemaitijos vietoves ir užrašinėjant pagal geriausių ar seniausių šeimininkių atsiminimus.

Keptas sūris taip pat iš šios knygos. Panašiai kaimišką varškės sūrį, ypač pastovėjusį, kepdavo ir mano močiutė, panašiai daro daug kitų žmonių.

Reikia:

300 g varškės sūrio;

2 kiaušinių;

2 šaukštų miltų;

šaukštas kmynų;

šaukšto vandens;

100 g sviesto;

druskos.

Sūrį supjaustyti nestorais gabaliukais:

Kiaušinius su miltais bei vandeniu gerai išplakti, įberti kmynų (mano sūris su kmynais, tad papildomai nebėriau). Sūrio gabaliukus pamirkyti tešloje ir kepti įkaitintoje keptuvėje ant sviesto, kol abi pusės gražiai paruduos.

Tokį sūrį rekomenduojama paduoti prie giros, alaus, kavos ar arbatos.

Gavosi keptas sūris tešloje. Labai tiko pomidorų riekelės, taip pat trumpai apkepintos svieste ir apibarstytos prieskoninėmis žolėmis.

Geras pusryčių ar pavakario užkandis prie mėtų arbatos... :)