SPURGOS SU VARŠKE

Pagal R. Ruzgienės knygelę "Lietuvių apeiginiai valgiai", 1992 m. 

Spurgelės gavosi labai skanios. Tačiau aš manau, kad neskanių ir nebūna. Ar gali namie gaminamos gautis neskanios? Aš manau, kad ne. Svarbu, kad "pončkutės" neprisigertų riebalų. Kad taip nenutiktų, į tešlą reikia įpilti pora šaukštų degtinės. Tai galioja visiems riebaluose verdamiems kepiniams. O kad verdant labai greit nesviltų kepinių išorė ir spėtų tinkamai iškepti vidus, aliejui reikia "duoti darbo", įmesti bulvę. Kai toji išvirs - iškeps, pakeisti kita. 

Pagaminamos gana greit, suvalgomos dar greičiau, ypač, jei užkandžiaujama žaidžiant kortomis, kaip pas mus.. :)

Reikia:

0,5 kg varškės (aš sunaudojau tris pakelius);

8 šaukštų miltų;

4 šaukštų cukraus;

2 trynių;

2 kiaušinių;

1 nubraukto šaukštelio sodos;

žievelės, nutarkuotos nuo vienos citrinos;

žiupsnelio druskos;

poros šaukštų degtinės;

butelio augalinio aliejaus virimui;

miltinio cukraus apibarstymui.

Visi kiaušiniai išsukami su cukrumi iki baltumo. Pertrinta per sietelį varškė (aš to nedariau) sumaišoma su kiaušiniais. Į gautą tyrę įsijojami miltai, sumaišyti su soda, druska ir citrinos žievele. Tešla gerai išmaišoma mediniu šaukštu (gaunasi klampi, sunkiai maišoma šaukštu, bet minkšta tešla). Jei norime idealiai apvalių spurgų, formuojami graikiško riešuto dydžio kamuoliukai (tai padaryti lengviau šlapiomis rankomis), kurie suleidžiami į verdantį aliejų. Tačiau aš dažniausiai darau laisvos formos spurgeles - aliejuje pavilgytu šaukštu kabinu tešlą kąsneliais ir tuomet leidžiu į aliejų. Kepama pavartant, kol gražiai paruduoja. Iškeptos sudedamos ant popierinių rankšluosčių, kad apdžiūtų.

Dar šiltos apibarstomos miltiniu cukrumi.