SENELIO ANTANO KEKSAS

Turim senelį, vardu Antanas. Praėjusį rudenį jam suėjo septyniasdešimt. Senelis valgio negamina ir virtuvėje lankosi kaip svečias, močiutės pusryčių, pietų ar vakarienės pakviestas. Tačiau yra viena išimtis. Senelis, kaip šeimininkas, o ne kaip valgytojas, išdidžiai žengia į virtuvę tik vienu vieninteliu atveju - kai gamina savo firminį keksą (nes močiutė saldumynų apskritai negamina), kurio receptą paveldėjo iš savo mamos. Antanas vis primena, kad receptas vokiškas, mat senoji turėjo giminių Vokietijoje.

Daugelį metų nei viena šventė jokiais būdais neapsieidavo be "senelio kekso". Tai būdavo tarsi ritualas ir bet kokios šventės vinis. Didelę reikšmę degustuojant turėdavo aršios diskusijos - būtinai reikėdavo aptarti, kaip pyragas pavyko, kodėl per mažai iškilo ar kaip čia dabar atsitiko, kad soda per daug jaučiama ir kad nepavyko kakavinis raštas, kokia prasta miltų kokybė, o kaip gerai gaunasi su kaimiškais produktais, o kodėl pyragas netikėtai įgavo keistai žalsvą spalvą ir t.t.

Kažkaip atsitiko, kad anūkai išdrįso pasakyti "gana". Pabodo. Nebesuvalgom. Užsilieka, padžiūna, o išmesti gaila... Atsibodo, tai atsibodo. Nebekepė senelis kekso keletą metų. 

O receptą, nepaisant to, kad moku mintinai, pasirodo, turiu ir aš. Marčiai pasakė kažkada (prieš kokia penkiolika metų) kaip ypatingą paslaptį. Aš net į knygą užsirašiau. Dėl visa ko, nes nežinojau, kad per daug metų išmoksiu jo gaminimo eigą ir sudėtines dalis kaip "tėve mūsų".

Gal skaitytojams, įmantriausių receptų žinovams, šis receptas ir nepasirodys kažkuo naujas ar labai įdomus, bet keksas skanus. Man tai visad bus ypatingas kepinys, jį gaminant visuomet apima ypatinga nuotaika, iškyla prisiminimai, keliantys šypsnį.
Be to, kada nors, Antano anūkai, kurių supratimas auga kartu su jais, suvoks, kokie neatsiejami dalykai yra senelis ir jo keksas... :) 

Tad, seneliui skiriu šį įrašą, tuo pačiu padarydama jam staigmeną močiutės gimtadienio proga.
Į svečius nusinešiau "senelio keksą".

Reikia (matavimo vienetai pagal senelį, skliausteliuose nurodau gramais dėl aiškumo):

pakelio sviesto (200 g);

stiklinės geros grietinės (200 g);

6 kiaušinių;

stiklinės cukraus (200 g);

8 šaukštų miltų (su geru kaupu);

šaukštelio su kaupu kepimo miltelių (kartais senelis deda sodą, kurią sumaišo su grietine);

šaukšto nesaldžios kakavos miltelių;

sviesto formai ištepti.

Minkštą sviestą senelis ištrina mediniu šaukštu su cukrumi iki purumo. Po vieną įmuša kiaušinius, po kiekvieno gerai išmaišo. Sudeda grietinę ir vėl gerai išmaišo.

Miltus sumaišo su kepimo milteliais ir, mano pamokymais, švelniai įmaišo į skystąją tešlą, nes antraip suka, kaip pašėlęs, perplaka ir dėl to kartais pyragas ne visada gerai iškyla (o tai tik papildoma priežastis ilgiems debatams, kodėl taip nutinka). Kadangi miltai matuojami šaukštais, o kaupai pasisemia pagal nuotaiką, kartais tešla gaunasi per skysta ir kepant iškyla, o po to staiga sukrenta. Čia vėl seneliui didelis galvos skausmas. Kad taip nenutiktų, tenka miltus dėti su gerais kaupais arba išmaišius tešlą, nuspręsti, kad ji per skysta ir dar šiek tiek įdėti miltų.

Kai jau tešla paruošta, maždaug vieną trečdalį tešlos (apie penkis šaukštus) senelis sudeda į kitą indą ir išmaišo ją su kakavos milteliais.

Likusios baltos tešlos dalį (maždaug puse) sukrečia į sviestu pateptą kekso formą.

Ant viršaus sudeda kakavinę tešlą, ant kurios - likusią baltąją.

Liko svarbiausia dalis - išmakaliuoti, kad gautųsi dailus raštas. Šaukštu senelis meistriškai  permaišo formą su tešla iki pat dugno, kad vidury likęs kakavinis sluoksnis susimaišytų su šviesiąja tešlos dalimi. Čia jau kaip kam, bet senelis tai daro meistriškai, mano raštas daug prastesnis.

Dabar jau galima kepti. Formą su tešla pašauna Antanas į vidutinio kaitrumo (190 laipsnių) orkaitę ir kepa apie 50 minučių. Čia vėl labai svarbu neperkepti, kad nebūtų per sausas, ir svarbu iškepti, kad vidurys neliktų neiškepęs. Geriausia tikrinti sausu mediniu pagaliuku, kaip senelis ir daro...

Iškeptą pyragą senelis gerai ataušina ir tik tada krapšto iš formos.

Ir nors manojo kekso raštas ne pats dailiausias, senelis Antanas gyrė. Sakė, kad gavosi skanesnis, nei jo. Bet, ar gi sakys kitaip, juk marti iškepė :)

Kviečiu paragauti, tikrai patiks...