STORAPADĖ PICA SU VYTINTU KUMPIU IR FIGOMIS

Panašu, kad ruduo jau šoka savo trankiausias polkas. Su audromis, pritariant žliaugiančio lietaus melodijoms. Tokiais savaitgaliais, kaip praėjusysis, nesinori trauktis nuo židinio arba, atidarius orkaitę, norisi pašauti ne putlią picą, bet sulįsti pačiai...

Man patinka rudenį nusipirkti prisirpusių figų, minkštų ir saldžių, nors ne tokių gardžių, kaip, pvz., Tunise arba Italijoje. Kartą paragavęs šių vaisių ten, kur jie auga, supranti, kad į Lietuvą atkeliauja vaisiai, neturintys nieko bendra su tuo, ką teko ragauti. Skaniausios figos nuskynus jas nuo medžių ne taip seniai, kaip prieš eksportuojant į Lietuvą. Beje, ant medžių jos kaboti gali tol, kol natūraliai sudžiūva visiškai nesugesdamos...

Figas pamenu ir iš vaikystės, tiesa, džiovintas. Mano močiutė jas vadindavo "inžyrais", dėl rusiškų pavadinimų anais laikais ( rus. Инжир) :) Mėgdavau jas vien dėl to, kad kramtant atrodė, jog traška ne tik burna, bet ir viskas aplinkui.

O ar žinojot, kad žydintys figmedžiai neturi matomų žiedų? Maži žiedeliai pasislėpę dėžutėse, iš kurių vėliau vystosi patys vaisiai. Taip išeitų, kad besimezgantis figos kamuoliukas ir yra tas žiedas.

Figmedis - fikusų giminaitis, tų, dideliais, ovaliais, blizgiais, lyg vaškiniais lapais, kuriuos nuo seno pas mus augina kambariuose ir tų, kurie piečiau Lietuvos parkuose, skveruose ir gatvėse auga kaip didžiuliai medžiai lyg mūsų liepos ar ąžuolai... Figmedį nesunku iš parduotuvinių vaisių sėklų užsiauginti ir pas mus. Oro sąlygoms leidus, galima sulaukti net ir vaisių, tik vat, kad tos gerbiamos oro sąlygos pas mus labai jau permainingos...

Mėgstu figas, man jos primena saulėtus kraštus.
Figos kepiniuose puikiai sulaiko drėgmę, taip ilgiau išlaikydamos jį šviežesnį, taip rašoma internete. Dar skaičiau, kad figų tyrė kepamuose pyraguose gali pakeisti riebalus...

Figos labai gardžios su vytintu kumpiu ar sūriu, tai atspindi receptų gausa.

Vėsų savaitgalį kepiau storas, bet minkštas ir purias picas. Pagal itališkos duonelės fokačijos (it. focaccia) receptą. Su mozzarella sūriu, vytinta jautiena ir figomis. Prie židinio, su taure vyno ir prisiminimais apie saldžias Tuniso ir Italijos figas... :)

Reikia: (dviems, maždaug 30 cm skersmens picoms)
425 g miltų (550D tipo)
10 g šviežių mielių
2 šaukštų alyvuogių aliejaus ir dar šiek tiek paviršiui
0,5 šaukšto medaus
šaukštelio jūros druskos
125 ml drungno vandens*
jūros druskos ir maltų pipirų paviršiui
4 - 6 šviežių, prisirpusių figų (dvi figas būtinai palikite iškepusiai picai)
200 g mozzarella sūrio
2 - 4 šaukštų pomidorų pastos
60 g (pakuotės) plonai pjaustytos vytintos jautienos kumpio (naudojau "Vytintą kentaurų kumpį")
šviežių bazilikų

Tešlai mieles ištirpinkite drungname vandenyje ir, paviršių apibėrę miltais, palikite šiltai, kad suputotų (maždaug 20 min).

Miltus išsijokite į dubenį ir sumaišykite su druska. Viduryje padarę duobutę, įkrėskite puse šaukšto medaus, įpilkite aliejaus ir, supylę mielių mišinį, gerai suminkykite.
Suformuokite rutulį, uždenkite maistine plėvele ir pastatykite šilton vieton maždaug valandai, kad pakiltų (iškilti turi dvigubai).
Tuomet tešlą dar kartą išminkykite ir padalykite į dvi dalis.
Suformuokite maždaug 30 cm skersmens ir centimetro storio apskritimus, kuriuos sudėkite į kepimo popieriumi išklotą kepimo skardą ir leiskite pastovėti dar 15 - 20 minučių.

Orkaitę įkaitinkite iki 210 laipsnių.

Papločiuose pirštais įspauskite nedidelių duobučių, paviršių patepkite alyvuogių aliejumi, o tuomet - pomidorų pasta. Pagardinkite druska ir sudėkite riekelėmis pjaustytą sūrį. Ant sūrio išdėliokite plonas vytinto kumpio juosteles, o ant jo - plonai supjaustytas figas. Paviršių vėl pašlakstykite aliejumi, pabarstykite druska ir maltais pipirais (aš pridėjau šviežaus smulkinto čili).

Kepkite apie 15 - 20 min.

Iškeptų picų paviršių pabarstykite šviežių bazilikų lapeliais, dar kartelį pašlakstykite alyvuogių aliejumi ir išdėliokite skiltelėmis pjaustytas likusias figas. Supjaustykite ir iš kart patiekite.

*Pastaba: man knygoje nurodyto vandens kiekio prie duoto miltų svorio nepakako, (pyliau gerokai daugiau, apie 250 - 270 ml), tad vandens kiekį patariu reguliuoti minkant. Tešla turėtų gautis minkšta ir elastinga, nesuminkykite labai kietos, svarbiausiai, kad pica netaptų akmeninė.

Šaltiniai:
K. Bačiauskaitė, R. Derenčienė "Kasdienė ir šventinė duona", Laisvos valandos, 2011
BBC Food Recipes