PIENIŲ VYNAS

 Vieną šiltą ir saulėtą gegužės popietę išėjau pasivaikščioti po mūsų kaimo parką. Su kibiru rankose. Ir pirštinėmis. Turim tokį didelį žalią plotą, kur nieks nepurškia jokių chemikalų, netręšia ar kitaip nenuodija ir dirbtinai "nemaitina" pievų bei nėra kelio ir nevažinėja jokie automobiliai. Gerą valandėlę turėjau progos pasidžiaugti ta geltona jūra, kuri tuoj virs baltų pūkų sąmyšiu. Seniai ketinau "užkonservuoti" dalelę to pavasarinio džiaugsmo. Pagaliau susiruošiau. Ir va, prisirinkau kibirą pienių galvų, maždaug dešimčiai litrų vyno. Pabandymui. Nes, jei pavyks ir patiks, kitais metais reiks ieškoti  papildomų rankų. Ir ne tik rinkimui, tai dar ne pats sunkiausias darbas. Dižiausia pagalba bus reikalinga atskiriant žiedlapius nuo žaliųjų dalių.

Papasakosiu, kaip elgiausi su tuo geltonu grožiu, gal kam pravers, o gal kas duos patarimų. Patį receptą nusižiūrėjau čia. Maždaug pasiskaičiavau proporcijas ir pridėjau šiek tiek improvizacijos.

Taigi, turiu kibirą pienių galvų, stambių, gražių, kvapnių ir aplipusių voriukais, boružėlėm bei kitokiais vabaliukais:

Visą šį grožį iškračiau ir paskleidžiau lauke ant patiesalo, kad visi žiedų gyventojai savo noru išsivaikščiotų į visas puses, kadangi tai jau nebe jų namai:

Maždaug po pusvalandžio žiedus susidėjau atgal į kibirą, dar papurtydama ir iškratydama likusius vabaliukus. Sekantis etapas - daugiausiai laiko ir kantrybės reikalaujantis darbas - žiedlapių atskyrimas. Vieni "žinovai" teigia, kad būtina tai daryti, kad vynas nebūtų per daug kartus, kiti - kad vis vien bus kartu, todėl užtenka pašalinti tik kotelius. Ragaujant bet kuri žiedų žalioji dalis atrodo karti, todėl aš manau, kad žiedlapius reikia atskirti. Ir šiaip, galvoju, jei jau nors truputį lenda tingiai įkyrios mintys, apskritai šiuo darbu net neverta užsimti...

Tai va, pasidėjau puodą ir ilgai bei nuobodžiai pradžioj peiliuku, po to tiesiog rankomis geltonuosius žiedlapius nupešiau nuo žaliojo žiedsosčio. Atidžiai, sąžiningai ir kruopščiai. Darbo pabaigoje žiedeliai "užsičiaupė", mat atėjo vakaras. Po truputį "čiaupėsi" ir mano kantrybė...Nepaisant ilgo darbo, iš keturiolikos litrų žiedų liko vos penki ar šeši litrai geltonos masės:

Toliau, taip vadinamos misos užtaisymas. Arba, aš sakyčiau, vyno paskaninimas, kad nebūtų visai be skonio. Ragavau visiškai grynai pienių vyno (tik iš žiedų), tokio neaiškios spalvos, balzgano ir labai saldaus. Tikrai, skonio beveik nebuvo. Jei nežinotum, gyvenime nepasakytum iš ko jis padarytas. Todėl, ko gero, priedai turėtų priduoti kažko tokio. Švariai nulupau septynis apelsinus (švariai, vadinasi iki pat vaisiaus, be baltosios dalies), supjausčiau riekelėmis ir pašalinau sėkleles. Sudėjau į žiedlapių puodą. Virtuviniu kombainu sumaigiau 300 g geltonųjų razinų ir sukračiau ten pat. Visą masę užpyliau verdančiu vandeniu, kol apsėmė ir palikau ramybėje pusiau atvirame puode vis pamaišydama.

 

Po dviejų parų truputį laukais, truputį gaivuma ir truputį vaisiais kvepiančią misą nukošiau, tirščius gerai išspaudžiau ir viską supyliau į rauginimo indą. Kitame puode pakaitinau (bet neužviriau!) vandens, kuriame ištirpinau puse litro medaus ir 500 g cukraus. Gal medus priduos skonio ir aromato, nežinau, bet pabandysiu. Ataušusį sirupą supyliau ant paruoštos misos. Dar užpyliau vandens tiek, kiek trūko iki indo viršaus, paliekant vietos rūgimui. Įdėjau vynuogių mielių, maistingųjų medžiagų ir užtaisiau rūgti...

Kad ir kaip bebūtų, spalva visai kaip pienių! Po keletos valandų visas indo turinys pradėjo intensyviai "virti". Dabar jau galiu garsiai dainuoti K. Kerbedžio dainą ir laukti tikrojo rezultato....:) Tęsinys net nebežinau kada...:0) Gal kai nustos burbuliuoti?